„Nuo tilto matote Dubysos vingius ir į vieną, ir kitą pusę. Vien šitas vaizdas paperka. Įspūdingas ir potyris, ir vaizdas“, – tikino Raseinių turizmo centro vadovas. Nors ant jo užlipti negalima, tačiau išskirtinis technikos objektas traukia žmones. A.Zmitra pasakojo, kad net vienas klebonas per Šilinių savaitę sakė jam: „atlaikėm mišias, nusiperkam dešros ir duonos, ir dar į Lyduvėnus užsuksim“.
Legenda byloja, kad Lyduvėnų vardas kilęs nuo kunigaikštienės širdies skausmo. Pasakojama, kad pilyje, stovėjusioje ant netoliese upės slėnio esančio piliakalnio, gyveno kunigaikštienė Danutė, kuri savo vyrus išleido į karą su kryžiuočiais. Moteris tiek liūdėjo, tiek verkė... „Ir nuo to „liūdžiu viena“ gimė Lyduvėnai“, – pasakojo A.Zmitra.
Dabar tiltas stovi vienas, juo nurūksta tik krovininiai vagonai – nutrauktų keleivinių traukinių srautų kol kas dar nepakeitė turistų kojos, bet „Lietuvos geležinkeliai“ žada tokią progą atverti. Tik kantrybės prireiks dar daug.
Didžiausia statyba Rytų fronte
Pirmą kartą per Dubysos slėnį šioje vietoje pastatytas geležinkelio tiltas atrodė visai kitaip nei dabar. 1916 m. vokiečių inžinieriai čia įgyvendino sudėtingą projektą, kuris buvo vadinamas didžiausia statyba Rytų fronte.
Verždamiesi į Latviją vokiečiai Žemaitijoje susidūrė su gamtine kliūtimi – kaip per Dubysą greitai ir efektyviai permesti didelius kiekius amunicijos ir karinės technikos? Tiltų per upę buvo, tačiau jie nebuvo skirti traukiniams.
Naujojo tilto vietai buvo pasirinkti Lyduvėnai. Nors tilto vis tiek reikėjo įspūdingo ilgio – 670 metrų, bet tai visgi buvo siauriausia slėnio dalis, o visai čia pat – miškai, kurių medžius galima panaudoti statyboms (jų, beje, nepakako – reikėjo gabentis papildomą medieną iš kitur).
Prie statybų, kurių didžioji dalis vyko rudens ir žiemos metu, dirbo keli tūkstančiai žmonių, dauguma jų buvo rusų belaisviai ir vietiniai žmonės. Daug jų nepakėlė sunkių darbo sąlygų.
42 metrų, 1,5 milijono markių kainavęs tiltas buvo pastatytas šiek tiek daugiau nei per pusmetį – pabaigtas 1916-ųjų gegužės mėnesį. Tačiau stovėjo vos daugiau nei porą metų – šalia iškilo geresnis ir patikimesnis.
Nepaisant milžiniškos sumos pinigų ir įspūdingos konstrukcijos, medinis tiltas negalėjo būti amžinas. Jam nuolat grėsė gaisro pavojus (nors inžinieriai pasirūpino kaip įmanoma labiau sumažinti šią grėsmę, sausuoju laikotarpiu jis buvo reguliariai laistomas), o ir tvirtumas kėlė didelių abejonių. „Juo važiavo traukiniai, bet, kaip vietiniai pasakodavo, jis svyruodavo apie du metrus“, – sakė A.Zmitra.
Pastatytas naujai ant susprogdinto tilto likučių
Jau tais pačiais 1916 metais vos už keliasdešimt metrų nuo medinio milžino pradėtos naujo – gelžbetoninio – tilto statybos. Per porą metų statybos buvo baigtos, jis, kaip ir medinis, gavo Vokietijos kariuomenės vado feldmaršalo Paulo fon Hindenburgo vardą. Viename gale atsirado ir jo paminklas, kuris stovėjo iki 1932-ųjų, kai prezidentas Antanas Smetona įsakė jį nugriauti.
Naujasis tiltas buvo kiek trumpesnis – 599 metrų ilgio, 42 metrų aukščio. Pradėjus jį naudoti, medinis tais pačiais metais buvo pradėtas ardyti. Raseinių krašto muziejuje galima apžiūrėti dalies jo maketą, kurį pagamino kariai.
Bet net ir ne į šį tiltą dabar galima pažvelgti Lyduvėnuose. Tiksliau, tik į nedidelę dalį jo. 1944-aisiais besitraukdami vokiečiai šį tiltą, kaip strateginį objektą, susprogdino. 1951 m. ant jo likučių sovietai pastatė naująjį, kuris ir yra išlikęs iki šiol.
Tiesa, dalį vokiečių statinio galima pamatyti – yra išlikusios trys jų statytos kolonos. „Nebuvo taip, kad tiltą visą nušlavė nuo žemės paviršiaus“, – pasakojo A.Zmitra ir rodė skirtumus. Galima matyti, kad vokiška tilto dalis yra šiek tiek platesnė, rusiška – truputį siauresnė.
Beje, ir vokiečiai, ir sovietai kolonas statė iš dalies tuščiavidures – tam, kad prasidėjus priešo puolimui į paliktas ertmes kaip į šachtas būtų galima įleisti sprogmenis.
1992 m. Lyduvėnuose buvusi geležinkelio stotelė buvo uždaryta – nuo tada tiltu juda tik krovininiai traukiniai. Norintiems pamatyti tai, ką mato jais važiuojantys geležinkelininkai, teks dar palaukti.
Turistams – kantrybės
Ilgus metus ant tilto galėjo vaikščioti tik aptarnaujantis personalas, bet praėjusiais metais jis kelioms ekskursijoms buvo atvertas ir visuomenei. Po to, kai į šį išskirtinį technikos objektą dėmesį atkreipė internetinio kelionių žemėlapio „Lietuvon.lt“ įkūrėjas Karolis Žukauskas, „Lietuvos geležinkeliai“ dvi dienas ten rengė pasivaikščiojimus.
A.Zmitra atskleidė, kad šios akcijos sėkmė pakeitė ir turizmo plėtros planus šioje vietoje. Vienoje slėnio pusėje buvo planuojama statyti apžvalgos bokštą, kad lankytojai galėtų pamatyti Lyduvėnų tiltą.
„Kai tilto atidarymas ekskursijoms sulaukė milžiniško ažiotažo, tuomet nuspręsta tuos pinigus geriau skirti tilto pritaikymui turistinėms reikmėms“, – pasakojo jis.
Šių metų rugpjūtį Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos (VSTT) ir AB ,,Lietuvos geležinkeliai“ (LG) pasirašė bendradarbiavimo sutartį dėl tilto pritaikymo lankymui.
„Lietuvos geležinkelių“ kvietimas kelioms eksperimentinėms lankytojų grupėms pasižvalgyti nuo Lyduvėnų tilto sulaukė didelio lankytojų pasisekimo ir ypač palankių atsiliepimų“, – 15min teigė Gintaras Liubinas iš bendrovės komunikacijos departamento. Paskatinti sėkmės LG sudarė komisiją, kuri įvertino tilto tinkamumą ir patogumą lankytojams bei pateikė rekomendacijas.
Pagal jas buvo paskelbtas projektas, „kurio darbų apimtyje bus atliktas geležinkelio tilto paprastasis remontas, siekiant tiltą pritaikyti ekskursijoms“.
„Planuojama, kad projektas bus parengtas ir atlikta jo ekspertizė iki 2019 m. spalio. Tuomet VSTT organizuos šio projekto įgyvendinimą – pritaikys tiltą lankymui. Planuojama – iki 2020 m. rugsėjo", – 15min teigė Dubysos regioninio parko direktorius Vygantas Kilčauskas. Tiesa, jis pridūrė, kad terminai gali užsitęsti.
Kaip vardijo G.Liubinas iš LG, prie tilto atsiras automobilių stovėjimo aikštelė ir laiptai, pėsčiųjų perėja per geležinkelį, takas su turėklais, tilto vakarinio praėjimo, nuo kurioje atsiveria vaizdas į gyvenvietę, paklotas pritaikytas žmonių srautams, įrengiant dangą bei ją stabilizuojant. Bus ir informaciniai stendai prie patekimo ant tilto ir saugos aikštelėse ant tilto („kišenėse“), draudžiamieji, įspėjamieji, informaciniai ženklai ir judėjimo schemos.
Kol projektas dar neįgyvendintas, Lyduvėnų tiltą įdomiausia apžiūrėti iš apačios ir nuo už kelių šimtų metrų esančio Danutės piliakalnio. Ant jo yra padarytas kirtimas, per kurį matosi tiltas.
„Kai skambina mums ir klausia, ką čia daryti, tai sakau – rasit stendą, nueikit po tiltu, pažiūrėkit, užlipkit ant piliakalnio, per ant jo esantį kirtimą pažiūrėkit, – sakė A.Zmitra. – Šiuo metu tiek.“
Žurnalistų turą po Žemaitiją organizavo Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos.
