Diena žadėjo būti varginanti. Tikriausiai bus daug triukšmo. Nejaugi vėl išgirsiu kas antroje kavinėje plyšojant pigiausią „popsą“? Ir vėl kreida išrašytos reklaminės lentos, kviečiančios užsukti cepelinų „kaip pas mamą“ ir dienos pietų už eurą iš likučių.
Kur Kęstutis įsimylėjo Birutę?
Šįkart viskas buvo kitaip. Net atvykimas. Įvažiavau lengvu motociklu senuoju Klaipėdos keliu, kuris virto Vytauto gatve. Riedėjau mišku, o palaipsniui perėjo į Birutės parko pakraštį. Taip – tos pačios Birutės, kurią kadaise pamilo kunigaikštis Kęstutis. Žinoma, parko tuomet nebuvo, tačiau ir natūrali Pajūrio gamta moka užburti.
101,3 hektarų ploto parkas yra ne koks savaime užderėjęs miškas. Paprastai miško įspūdį sudaro angliško tipo parkai. Tai įspūdinga augalų įvairovė, kurią sukūrė ir suderino parko autorius architektas Edouard’as Fransua André.
Manau, kad į Palangą atvykti reikėtų būtent nuo šios pusės. Čia tam, kad J.Basanavičiaus gatvės linksmybės taptų prieinamomis tik tuomet, kai pamatai pačią Palangos pradžią – šešto amžiaus pilkapynus su krikštais ir kalną, nuo kurio proskynoje regėti jūra. Nenuostabu, kad kunigaikštis Kęstutis čia įsimylėjo.
Tiesą sakant, tikroji pradžia yra dar seniau, tačiau ją pastebi tik archeologai. Lengviau mums suvokiamas laiko šuolis į grafo Tiškevičiaus laikus, kuomet jis sumanė pasistatyti neregėto grožio rūmus, šiuo metu žinomus kaip gintaro muziejų.
Jei seniai ten buvote, užeikite – muziejuje yra nemažai naujovių. Interaktyvios ekspozicijos padės daugiau suvokti apie gintaro susidarymą – ne tik pasigrožėti jo grynuoliais su milijonams metų įklimpusiais vabzdžiais.
Tiltas sujungia tris amžius
Netrukus prasideda tikra civilizacija su lėtai judančiais automobiliais, paspirtukais ir klegančiais praeiviais. Ties J.Basanavičiaus gatve kavinės kieme radau galimybę parkuotis. Žinoma, mokamai. Už motociklą – tiek pat kaip ir už automobilį – du arba pustrečio euro valanda.
Būtent tuo metu prasidėjo Palangai neįprasti potyriai. Pėsčiųjų bulvaras kvepėjo skaniai – ne tik maistu, bet ir kažkokiu gaivumu, kuris atsiranda, kai susitinka saulė, jūra ir niekur neskubantys žmonės. Jie šiemet pasirodė kažkodėl laimingesni. Gal čia tie patys žmonės, kurie turėjo vykti toli į šiltuosius kraštus, tačiau likimas privertė po ilgo laiko aplankyti Baltiją? Likimas neklysta.
Dar žingsnis – ir jau Palangos tiltas! Kai kurie pokštauja, jog tai tiesiog lieptas, nes niekur neveda. Iš tiesų jis jungia daugiau nei paprastas tiltas. Jis dvasią perkelia laiku. Kai kuriuos į netolimą vaikystę. Dar kitus į Palangą, kurią gali tik įsivaizduoti – kai tiltas buvo statomas ne žmonių pramogai, o laivams iškrauti bei pakrauti.
Jau tada greitai tapo aišku, kad prieplaukos čia nebus – jūra to nenori ir uoliai užneša išgilintą dugną smėliu. Bet tiltas labai patiko žmonėms.
Istorija byloja, kad tilto prieigos ir visa Palanga yra skirta laisviems žmonėms. Prie šio tilto pirmą kartą buvo suvaidintas legendinis spektaklis „Amerika pirtyje“. Įsivaizduokite – lietuviškos spaudos draudimo metais gautas oficialus leidimas spektakliui. Žinoma, 1899-ųjų rugpjūčio 20 dieną publikai parodytas vaidinimas baigėsi caro valdžios įtūžiu ir areštais. Tačiau tai žymi tikra lietuviško teatro eros pradžia.
Dabar šis tiltas – tobulų asmenukių ir saulės palydėjimo vieta. Būtina nueiti iki galo ir nusifotografuoti. Dar gana populiari tradicija ant atramų ką nors parašyti, o kitais metais tai surasti. Šios tradicijos sumažėjo, kai pačiame tilto gale atsirado speciali vieta pasižymėjimui.
J.Basanavičiaus pėdomis
Kita svarbi istorinė Palangos vieta yra kitame tautos patriarchas Jonas Basanavičiaus gatvės gale. Tai vadinamasis Kurhauzas – pirmasis Palangos viešbutis ir restoranas. Šis pastatas yra tikras Palangos kurorto simbolis, nors apie jį žino tikrai ne visi poilsiautojai. Jį pastatė grafas J.Tiškevičius maždaug 1877 metais. Iš pradžių tai buvo erdvus restoranas, o vėliau ir viešbutis.
Čia vykdavo šokiai, spektakliai, koncertai. Mėgo užsukti ir ilsėtis pats Jonas Basanavičius, kurio vardu ir pavadinta gatvė jūros link. 2002 metais pastatas sudegė, o vėliau buvo atkurtas.
Beje, iš kur kilo toks vardas? Palanga. Yra tyrinėtojų, kurie teigia, jog šis žodis reiškia pasaulio pabaigą ar pakraštį. Taip pat manoma, kad vardas galėjo kilti nuo seno žodžio „paliai“. Tai reiškia žemą pelkingą vietą. Visai gali būti ir taip, nes senovėje čia vandens lygis buvo gerokai aukščiau, o gyvenimo sąlygos visame pajūryje – sudėtingesnės.
Palangos senamiesčio daug nerasime – sudegė dar 1938-aisiais, tačiau dar galima pamatyti senąją Palangos vaistinę. Taip pat senovę galime pajusti Gintaro dirbtuvėse, kur be kitų dirbinių eksponuojami ir rekordinio ilgio gintaro karoliai. Gal net ilgiausi pasaulyje. Jų ilgis – 282,10 metro. Svoris – 16,048 kg.
Motociklas išsiveržia į kurorto glėbio ir juda palei krantą į Šiaurę – į Šventąją. Tai dar vienas Lietuvos pajūrio kurortas su savo charakteriu. Daugelis žino tik tai, kad Šventąją mėgsta ramybės išsiilgusios šeimos, tačiau šiemet juk viskas kitaip. Ši ledų porcija bus skirta uostui, kurį sugriovė pavydas ir žmonėms, kurie užsiima „šiuo bei tuo“.
Projektą „Ištikimas Baltijos jūrai“ inicijuoja „Baltijos ledai“.