„Kiekvienam nors šiek tiek pamišusiam baliono pilotui tai – lyg musulmonui bent kartą gyvenime nuvažiuoti į Meką“, – sako lietuvė oreivė Silvija Grikienytė-Klokk, šiemet pati skraidanti įspūdingame renginyje.
Pilotė ir jos komandos nariai Albertas Kerdokas, Arūnas Bigaila bei Giedrė ir Tomas Katinai – bene vieninteliai lietuviai, šiais metais dalyvaujantys Albukerkės tarptautinėje balionų fiestoje.
Tiesa, komanda atstovauja Norvegijai, kur gyvena S.Grikienytė Klokk, bet jos rožinės spalvos balionas į dangų kyla papuoštas Vyčiu – Lietuvos istorine vėliava.
Albukerkės fiesta – seniausiai rengiamas ir didžiausias karšto oro balionų festivalis. Naujosios Meksikos valstijoje ji vyksta nuo 1972-ųjų pavasario, nors tuomet nebuvo nė minčių apie grandiozinę tarptautinę fiestą. Vietos radijo stoties vadovas, norėdamas paminėti 50-ąsias veiklos metines, paprašė pirmo valstijoje oro baliono savininko prisidėti prie šventės. Vyrai leidosi į pokalbį apie oreivystę. Didžiausiame iki tol balionų renginyje Anglijoje buvo dalyvavę 19 pilotų. Amerikiečiams prisireikė daugiau.
Deja, nors dalyvauti buvo pažadėję 21, galiausiai fiestoje pasirodė tik 13. Bet ir tiek užteko, kad vieno prekybos centro automobilių aikštelėje vykęs renginys pritrauktų 20 tūkst. žiūrovų. Jo organizatoriai pradėjo organizuoti ir balionų lenktynes.
Pavyzdžiui, renginyje pilotai dalyvavo „Bėgiko ir Kojoto balionų lenktynėse“, tai pavadintose pagal „Warner Bros“ filmukų herojus. Per šią užduotį, kuri varžybose populiari ir šiais laikais, o lietuviškai vadinama „Lapės medžiokle“, pilotai oru „vejasi“ vieną balioną ir stengiasi priskristi kuo arčiau jo nusileidimo vietos.
Norėdami kokybės, o ne kiekybės, organizatoriai tuomet apribojo dalyvių skaičių iki 750, o vėliau – iki 600, mat, be kita ko, augančiame mieste ir aplink jį ėmė mažėti nusileidimo vietų.
Jau kitąmet Albukerkėje vyko pirmasis Pasaulio karšto oro balionų čempionatas. Nenustota rengti ir tarptautinę fiestą, kuri ilgainiui tapo didžiausiu panašiu renginiu.
Rekordas buvo pasiektas 2000 metais, kai užregistruota 1019 balionų. Norėdami kokybės, o ne kiekybės, organizatoriai tuomet apribojo dalyvių skaičių iki 750, o vėliau – iki 600, mat, be kita ko, augančiame mieste ir aplink jį ėmė mažėti nusileidimo vietų.
Devynias dienas trunkantis renginys vyksta kasmet spalio pradžioje, kai Lietuvoje oreiviai jau ruošiasi sezono uždarymui. Kiekvieną balionų pakilimą lauke stebi iki 100 tūkst. žmonių, daugybė jų susirenka ir ten, kur balionai nusileidžia.
S.Grikienytė-Klokk sakė per vietos televiziją girdėjusi, kad savaitgalį fiesta sulaukė apie 1 mln. lankytojų.
Tenykštis klimatas yra viena iš Albukerkės populiarumo priežasčių: rytais būna vėsu, o vėjai yra nesunkiai prognozuojami: arčiau žemės pučia iš šiaurės, aukščiau – iš pietų. Šis reiškinys, vadinamas Albukerkės dėže, dažnai pilotams leidžia grįžti kone į pakilimo vietą, o taikinį bandyti pasiekti penkis ar šešis kartus.
Šiemet fiesta vyksta spalio 7-15 dienomis. Kaip pasakojo S.Grikienytė-Klokk, pirmas dvi dienas vyko ne varžybų skrydžiai, vėliau prasidėjo sportiniai. Bet ir ši dalis nuo įprastų varžybų skiriasi. Pilotai skrydžiuose dalyvauja pagal tam tikrą tvarkaraštį ir ne visi vienu metu, be to, gali pasirinkti, kilti ar ne. Pašnekovės žodžiais, sportininkai gauna po krūvelę žymeklių – smėlio pripildytų delno dydžio maišelių su ilga uodega – ir gali juos mesti į bet kurį taikinį – ant žemės patiestą didžiulį kryžių. Pasiekus geriausią rezultatą, galima laimėti prizą.
Įprastose varžybose per kiekvieną skrydį reikia „aplankyti“ visus taikinius, dažniausiai – nurodyta tvarka. Pagal rezultatus duodami taškai, galiausiai jie susumuojami ir laimi tas, kuris surenka daugiausiai.
Net nacionaliniuose čempionatuose būna po 10-30 ar kiek daugiau balionų. Vien Europos ar pasaulio pirmenybėse dalyvauja po 80-100. Albukerkėje jų – šešiskart daugiau.
Ar nebaugu skristi tokioje grūstyje? Pasak S.Grikienytės-Klokk, varžybos ten sklandžiai suorganizuotos, gauni leidimą kilti ir – aukštyn, kol erdvė virš baliono laisva, kad nesusidurtum su kitais balionais. Visi šimtai pilotų kartu nekyla, tai didelės grūsties nėra. Be to, apie 100 balionų yra specialių formų (gyvūnų, daiktų, maisto produktų, filmų ar knygų herojų), jų paskirtis – džiuginti žiūrovus, o ne dalyvauti varžybose.
„Nelabai justi, ar danguje 100 balionų, ar visi 600... – kalbėjo pilotė. – Tiesiog turi laikytis saugumo taisyklių kaip ir per kiekvieną skrydį, bet ir turi dairytis dažniau aplink“, – sakė oreivė.
Albukerkėje skraido ne vien karšto oro balionai. Vienas iš fiestos renginių – dujų balionų varžybos „Amerikos iššūkis“. Jas laimi komanda, pasiekusi toliausią tašką nuo pakilimo (skaičiuojamas tiesioginis atstumas, o ne skrydžio maršruto ilgis).
Šiemet nugalėjo šveicarai Nicolas Tièche ir Laurent’as Scibozas, po beveik 60 val. nusileidę už 3666 km netoli nuo sienos tarp Kanados Kvebeko ir Niufaundlendo/Labradoro provincijų. Šių varžybų naujokai gerokai viršijo 17 metų gyvavusį jų rekordą – 3215,5 km. Laimėtojai iš nusileidimo vietos buvo išskraidinti sraigtasparniu.
