Didžiokų dvaro istorija siekia XVI–XVIII a., bet labiausiai jis atgijo, išsipuošė XIX a. pab. – XX a. pr., kai jame šeimininkauti pradėjo grafas Kostas Jelenskis. XIX a. pabaigoje grafas pastatė didžiulį dvarą, koplyčią-mauzoliejų, įveisė įspūdingą parką, kuriame medžiai sodininko padedami įgavo įvairias formas. Pasakojama, kad koplyčia pastatyta iš vietinio molio plytų, kai jos statybai plytos buvo perduodamos gyva eile, iš rankų į rankas.
Dabar tik ilgamečiai medžiai ir niokota, bet atsilaikiusi rotondinė koplyčia primena apie buvusią prabangą.
Mauzoliejuje buvo palaidota grafų Jelenskių giminė, o 1936 m. dvaras buvo parduotas Mykolui Deveniui. Praėjus vos keturiems metams Devenių šeima buvo ištremta į Vorkutos lagerį.
Sovietų okupacijos metais dvaras, kaip ir dauguma kitų panašių statinių Lietuvoje, buvo beatodairiškai niokotas. Galiausiai kolūkių kūrėjai jį išsprogdino.
Sveika liko stovėti Didžiokų koplyčia, tačiau apie jokią pagarbą ją stačiusiems žmonėms kalbėti net negalima. Jelenskių giminės karstai su palaikais buvo išmesti ir išniekinti, o koplyčia paversta atliekų sandėliu.
Kaip „XXI amžiuje“ yra rašęs Vytautas Bagdonas, ne kartą bandyta koplyčią sugriauti, sunaikinti. Utenos apskrities laikraštyje „Utenis“ žurnalistas Algirdas Meilus pasakojo, kad 1950-1952 m. užsimota jos plytas panaudoti prekybos centro statybai.
„Statant šį pastatą, pritrūko statybinių medžiagų, ypač skardos. Kai kooperatyvo vadovai šį klausimą aptarė rajkome, partijos sekretorius, ilgai nesvarstęs, pasiūlė nuvažiuoti prie Didžiokų koplyčios ir ją nugriauti. Štai ir bus plytų, medienos, skardos!, – “XXI amžiuje„ cituojamas pasakojimas.
– Vartotojų kooperatyvo pirmininkas Kazys Rakauskas pakvietė darbininkus, vairuotoją Kazį Maciulevičių ir visi sunkvežimiu nuvažiavo prie koplyčios. Pirmininkas savo pavaldiniui K.Maciulevičiui liepė lipti ant aukšto koplyčios stogo, nuimti kryžių ir plėšti skardą. Tačiau šis atsisakė, motyvuodamas, kad yra vairuotojas, o ne statybininkas. Nesutiko plėšti koplyčios stogo, nuimti kryžiaus ir kiti atvažiavusieji.
Darbininkai susėdo į sunkvežimį ir K.Maciulevičiui liepė vežti į Molėtus. Nieko kito nebeliko ir kooperatyvo pirmininkui – K.Rakauskas irgi atsisėdo šalia vairuotojo ir grįžo namo. Statybinių medžiagų buvo gauta kitur, o koplyčia palikta ramybėje. Vėliau ir kooperatyvo pirmininkas, ir kiti molėtiškiai džiaugėsi, kad „neprikišo nagų“, neišniekino, nenugriovė koplyčios...“
1965 metais koplyčią „atrado“ skulptorius Aloyzas Smilingis ir ją sutvarkęs ten įrengė kūrybines dirbtuves, joje apsigyveno su šeima ir kūrė iki 1991 metų, „Vorutoje“ yra rašiusi Monika Rybelienė.
Jam išvykus į Vilnių koplyčia liko neprižiūrima ir niokojama, kol 1998 m. buvo atkurta nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamą turtą, koplyčia grąžinta Mykolo Devenio dukrai Daliai (Devenytei) Bobelienei (daktaro Kazio Bobelio žmonai).
Ji geraširdiškai skyrė koplyčią molėtiškių kultūros reikmėms, buvo įrengta meno galerija, čia vyko aktyvus kultūrinis gyvenimas: organizuojamos fotografų, tautodailininkų ir profesionalių menininkų darbų parodos, literatų kūrybos vakarai bei kiti kultūriniai renginiai. Šiuo metu teisėtas Didžiokų koplyčios savininkas – D.Bobelienės sūnus Jonas Bobelis.
Beje, Didžiokų koplyčios parke buvo filmuotas ir 2011 m. filmas „Tadas Blinda. Pradžia“. Kaip Molėtų krašto laikraščiui „Vilnis“ yra pasakojęs tuometis koplyčios administratorius Raimundas Maselis, parke prie koplyčios buvo filmuota kovos scena, kuri vėliau panaudota ir filmo reklaminiame klipe. Anksčiau čia buvo filmuotas ir „Baltijos filmų grupės“ projektas „Šiaurės šalių mitai ir legendos“.
