Šiandienos planas – iš Eilato džipais keliauti į dykumą. Ten laukia žygis kupranugariais Timnos parke, kuris senovėje buvo viena pirmųjų vario kasyklų istorijoje. Dauguma šachtų yra giliai palaidotos po akmenimis ir smėliu, bet į dalį kasyklos tunelių dar galima patekti. „Jei išdrįsite įsisprausti pro siaurus plyšius uolose”, – sakė visureigio vairuotojas Ronas iš Eilato.
Jie taip pat sakė, kad prieš kelis dešimtmečius Timnos parke nemažai laiko praleido ir pats Sylvesteris Stallone, kai filmavo „Rembo“ trečiąją dalį. Kai atvažiavome į parką, dar paklausiau, ar tik ne čia filmavo ir „Žvaigždžių karus“, nes palyginus su Eilato paplūdimiais vaizdai šitame parke – kaip iš kitos planetos.
Žygis kupranugariais
Pasyviai stebėti dykumą gali greitai atsibosti, nes norisi kuo greičiau pradėti tikrąjį žygį, todėl visi apsidžiaugė, kai priartėjome prie vietos, apie kurios gyventojus skelbė užrašas: „The Camel Ranch“. Čia nuo kietos visureigio sėdynės persėsime ant dar kietesnio kupranugario balno ir leisimės į žygį.
Kupranugarių ganykloje mus pasitinka varovas Meiras. Pravedęs trumpą saugumo instruktažą, jis rodo, kaip reikės sėstis ant kupranugario nugaros. „Ir jei spirsite kupranugariui, jis lygiai tą patį padarys jums, supratot?“, – šypsodamasis perspėjo Meiras. Visi sutartinai linktelėjome galvomis: supratome, labai gerai supratome.
„Dabar kopsime į šitą kalną, tvirtai įsikibkite“, – tik pradėjus kelionę rimtu veidu šūktelėjo kupranugarių varovas ir nukreipė visą vilkstinę link stačios kalvos. Kai visi sunerimę jau pradėjo žvalgytis vienas į kitą ir ieškoti, kaip tvirčiau įsitaisius balne, jis pradėjo juoktis: „Galbūt kitą kartą“.
Nors dykumoje esanti kupranugarių ganykla, kurioje dirba Meiras, įsikūrė daugiau nei prieš dvidešimt metų, vaikinas joje pradėjo darbuotis dar visai neseniai, todėl jo pažintis su dykuma dar tik prasideda. Jis stengiasi kuo daugiau išmokti apie dykumą ir jos gyventojus viską stebėdamas – nesvarbu, dieną ar naktį.
„Geriausiai dykuma atsiskleidžia naktį, kai niekas nemato, – pasakojo Meiras. – Reiktų nufilmuoti, ką tuo metu išdarinėja kupranugariai, bet dykumos gyvenimas mane per daug įtraukia ir kaskart užmirštu tą padaryti.“
Lygiai taip pat visus įtraukė ir Timnos parko vario kasyklos, apsuptos milžiniškų uolų. Pasak legendų, dykumų klajokliai apie vario savybes išsiaiškino žaisdami būtent su tokiais vario gabalėliais, kokius laikiau savo rankose: jie pamėgo šiuos akmenėlius, nes įmetus juos į ugnį laužo liepsna nusidažydavo žalsvai.
O vario dar ir dabar čia galima rasti tiesiog ant žemės, tam visai nereikia lįsti į siaurus plyšius uolose, kuriuos primityviais įrankiais išrausė klajokliai, bet smalsumas nugalėjo ir prisivertėme įlįsti į šachtas.
Nors ir buvo tamsu, bet apsipratus akims buvo galima įžiūrėti net kirstukų žymes ant sienų. „Pagal žymių pasvirimo kryptį galima nuspręsti, ar beduinas buvo kairiarankis, ar dešiniarankis“, – savo archeologijos žiniomis stebino vairuotojas Ronas.
Beduinų užkandžiai dykumoje
Kai praleidi dieną ant kupranugario nugaros dykumoje, kopdamas į uolas ir landžiodamas po senovinių vario kasyklų urvus, vien vandens nebeužtenka, kad galėtum toliau tęsti kelionę po Izraelio saule: atgauti jėgas vis dėlto reikia ir maisto.
Prieš kelionę apie užkandžius nė nepagalvojau, bet kupranugarių varovas žinojo geriau, kaip tokiai kelionei pasiruošti, todėl ramiai pirštu parodo, kur atsisėsti, kol jis rūpinsis maistu, tvirtai pririšęs kupranugarių vilkstinę prie akmens.
„Valgysim beveik tą patį, ką su savimi į dykumą pasiimdavo ir beduinai, – aiškino Meiras, kol dėliojo produktus ant žemės. – Alyvuogių aliejus, Zatar, Lebnė, o duoną iškepsiu čia, ant laužo.“
Jis greitai uždegė laužą, tada ant ugnies užvertė metalinį dangtį ir vidury dykumos ant aprūdijusio metalo gabalo pradėjo kepti šviežios pitos duonos.
Meiras visas abejones greitai išsklaidė, kai išdalijo dar karštus pitos duonos gabalėlius, kuriuos prieš tai išmirkė alyvuogių aliejuje, rytietiškame jogurte ir apibarstė Zatar prieskonių mišiniu, kuris yra vos ne uždraustas vaisius.
„Žinote, Zatar prieskoniai yra tokie populiarūs, kad vos neišnyko, – kalbėjo Meiras. – Bet tada visame Izraelyje pradėjo gaudyti žmones, kurie skynė laukines žoleles pardavimui.“
Gerdamas ant laužo virtą arbatą, paklausiau, ar tik tokių iškylų metu jis kepa duoną kaip klajoklis iš istorijos puslapių. „Ne, pitą kepame ir namuose ant viryklės, – juokdamasis aiškina jis. – Bet, aišku, skaniausia duona išeina, kai kepi taip, gamtoje, ir su draugų kompanija.“
