Kas yra gatvinis kaimas? Tai labiausiai paplitęs Lietuvoje gyvenvietės tipas iki XIX a. Kodėl gatvinis? Nes turi tik vieną gatvę. Dieveniškių kraštas, berods nei kiek nepakitęs, vis dar senąja praeitimi gyvuojantis, išsiskiriantis tiek įspūdingu kraštovaizdžiu, tiek praeities paminklų gausa ir gatviniais kaimais, rašo Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcija.
Tarp Poškonių ir Dieveniškių, visai neilgoje, vos apie 10 kilometrų atkarpoje sutilpę net 13 gatvinių kaimų: Grybiškės, Didžiuliai, Lastaučikai, Poškonys, Padvarės, Siaurimai, Šiudainys – lyg gyvas Pietryčių Lietuvos istorijos muziejus po atviru dangumi, vis toks pats, senoviškai lietuviškas, šiltas vietos gyventojų nuoširdumu ir atviras jų svetingumu.
Gyvenamieji namai statyti galu į gatvę, rikiuoti vienoje eilėje su tvartais, sodybos užstatymą gilumoje užbaigdavo kluonai. Dėl siaurų rėžių žemę tekdavę taupyti, turėti tik būtiniausius gyvenimui ir ūkiui pastatus – namą, tvartą, svirną, kluoną. Statydami juos glaudė vieną prie kito. Taip susiformavo ypatingas trobesių statymo būdas, sujungiant pirkią su tvartu po vienu stogu, vadinant tai „rūmu“.
Namai ręsti iš eglinių, pušinių apvalių ar tašytų rąstų, kampuose sujungti į sąsparas. Stogai – gegninės konstrukcijos, dvišlaičiai, anksčiau dengti šiaudais ar lentelėmis „drankomis“, dabar – šiferiu. Svirnai nedideli, kvadratinio plano pastatėliai su priesvirniu. Tiek išorine, tiek vidaus išplanavimu artimi visos Pietryčių Lietuvos svirnams. Sienos – tašytų rąstų, konstrukcija gegninė, be lubų.
Įspūdingiausi – klojimai, išsiskiriantys dydžiu, sustatyti vienas šalia kito sudaro ištisą eilę, suteikdami savitą charakterį. Kluonai – panašūs, beveik kvadratinio plano statiniai su dideliais vartais. Stogai – masyvūs ir nuožulnūs, dvišlaičiai.
Pakeliaukime po valstybės saugomus Dieveniškių krašto tris gražiausius, lietuviškus gatvinius kaimus: Poškonis, Rimašius ir Žižmus. Šie kaimai – įtraukti į 15-os vertingiausių Lietuvos kaimų sąrašą. Juose išlikusios autentiškos sodybos, saugomos senų medžių, skendinčios gėlių darželiuose, o akmeninis Rimašių kaimo grindinys mena dar XIX a. pabaigą.
Poškonių kaimo senumą byloja kaimavietės plano struktūra, savita senovinių gyvenviečių padėtis pagal Gaujos upelį. Už kilometro į pietryčius nuo kaimavietės, miško tankmėje, išlikusi 24 pilkapių grupė, datuojama V–VI a. Tai byloja, kad šiose apylinkėse jau pirmajame tūkstantmetyje gyveno žmonės. Pagal sodybų ir pastatų išdėstymą kaimavietė yra gatvinė, rėžinė, užstatyta vienpusiai. Sodybos statytos XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje.
Rimašių sodybos įsikūrusios kairiajame Gaujos krante, atkartoja upės vingį. Sodyboms skirta pietinė pusė, kadangi šiaurinėje plytėjo klampi pelkė. Dėl gamtinių sąlygų susiklostė tipiška vienpusė gatvinė-rėžinė kaimavietė, gatvė grįsta akmenimis. Kaimo žemė buvo suskirstyta į tris laukus, laukai – į gabalus, o gabalai – į rėžius. Vienam ūkininkui priklausė 15 ir daugiau rėžių. Kiekvienas rėžis turėjo savo pavadinimą: Dvarnos, Siaurutės, Plačiosios, Kamša, Margiai ir kt. Tai padėjo orientuotis laukuose.
Žižmai – ilgiausias gatvinis kaimas, nusidriekęs beveik kilometrą, tarp Gaujos upės intako Berželio ir šiaurinėje pusėje esančios aukštumos.
Kiek rašytum, kalbėtum, pasakotum, neįmanoma žodžiais perteikti tos gyvų kaimų didžios dvasios, ką pajusi atvykęs į Dieveniškių krašto gatvinius kaimus, išjausti šio nuostabaus Lietuvos kampelio unikalumą, aprėpti rėžius akimis, pratrepsėti gatve, grįsta akmenimis, įkvėpti vasaros gėlynų kvapo.
Gyveno ir sugyvena kartų kartos, vylėsi, bent vaikams bus lengviau tą nederlingą žemelę dirbti, gausesnių derlių tikėtis. O kur dar neišsenkantis, prigimtinis, šventas noras kalbėti gimtąja šnekta, rūpintis artimu, su kaimynais užtraukti dainą. Tikėta, kad sunkumai laikini, kad reikia dar kiek luktelėti. Atvyk! Tikrai rasi tai, kas artima, suprantama, bet kažką naujo, nepatirto... Tai mūsų Dieveniškės – su praeitimi ir ateitimi, su viltimi ir tikėjimu...
