– Kaip prasidėjo Jūsų kelionės po pasaulį?
– Man tik 38-eri, o keliautojos stažas – 33-eji metai. Jau penkerių baidare plaukiau Karelijos upėmis, aštuonerių – Sisimo upe Sibire, išplaukiotos beveik visos Lietuvos upės, galiu sakyti, kad baidarėje ir užaugau – esu gamtos vaikas. Atsivėrus sienoms tik filmuose ir knygose matyti svajonių miestai tapo pasiekiami: Roma, Paryžius, Barselona, Berlynas, Londonas, Nica. Studijas derinau su darbu „GRŪDOJE“ – ruošiau maršrutus, lydėjau grupes, kelionių daugėjo, pasaulis vis plėtėsi. Šiandien jau galiu pasidžiaugti, kad Žemę apskridau iš abiejų pusių. Naujojoje Zelandijoje ir Fidžyje pirmą kartą atsidūriau 2007 metais, kada lydėjome dvi ten vykstančias grupes. Nuo tada Naujoji Zelandija man tapo pačia mylimiausia šalimi, į kurią sugrįžti norisi dar ir dar. Ne ką mažiau sužavėjo ir Australija kartu su laukine Tasmanijos sala.
– Sakoma, kad Australija yra svajonių šalis. Ar tikrai?
– Australija yra svajonių šalis visomis prasmėmis: turtinga ekonomika, laimingi įdegę žmonės, šviežios jūrų gėrybės, nuo medžių krentantys vaisiai. Sidnėjų įsimylėjau iš karto ir drąsiai vadinu gražiausiu miestu pasaulyje, nors dar ne visus pasaulio miestus mačiau. Didingas, tvarkingas, švarus, žalias ir žydintis, mojuojantis baltosiomis operos burėmis. Opera ne veltui tokia garsi ir taip lankoma turistų – įspūdis labai stiprus. Melburnas – įkyrusis Sidnėjaus konkurentas – man pasirodė ne toks jaukus ir žalias, bet daugumos bendrakeleivių nuomone dar žavesnis, nei Sidnėjus.
Kitas traukos objektas – Australijos augmenija ir gyvūnija. Kernso lietaus miškų tankmėje jautiesi apsuptas karšta, žalia, paslaptinga ar net kiek baugia drėgme, begarsiais žingsniais seki galybes paukščių, pagarbiai bijai gyvačių ir susidomėjęs stebi iš aborigeno rankos skriejantį bumerangą. Australijoje pirmą kartą mačiau krokodilą laisvėje – iš toli, maždaug 4 metrų ilgio roplys atrodė visai tingus ir draugiškas. Didysis barjerinis rifas labiausiai sužavėjo žuvų kiekiu ir dydžiu. Dar nebuvo tekę nardyti tarp žuvų, ūgiu nenusileidžiančių man pačiai!
Australijos vinis, žinoma, yra Karalių kanjonas (saulės pasitikimas Karalių kanjone – būtinas, nepatingėkite keltis 4 ryto ir kopti!), Kata Tjuta ir Uluru raudonojoje žemėje. Kažkas nepaprasto, nepakartojamo, nenusakomo – nuoširdžiai rekomenduoju Uluru apskristi malūnsparniu – iš dangaus šis gamtos stebuklas atsiveria visa galybe. Uluru yra uola, kalnas, luitas, milžiniškas monolitas ar konglomeratas, o gal didžiausias pasaulyje akmuo...
Žalioji Tasmanijos sala taip pat lepina akis nacionalinių parkų peizažais ir snieguotų kalnų viršūnių atspindžiais veidrodiniame ežerų vandenyje. Čia galima pamaitinti valabius, stebėti aštriadančius Tasmanijos velnius ir, svarbiausia, pripildyti plaučius tyru Tasmanijos oru – juk tai vienas švariausių gamtos kampelių pasaulyje.
– Supratome, kad Australija – labai vaizdinga šalis, o kuo ypatinga Naujoji Zelandija?
– Pradėkime nuo to, kad ši nedidelė šalis 2006-aisiais oficialiai pripažinta gražiausia pasaulio valstybe – visada pasakau šį faktą klientams – kad ne man vienai taip atrodo!
Šalis unikali tuo, kad geografiškai – tai visas mūsų pasaulis miniatiūroje, o kraštovaizdžių kilmė ir įvairovė leidžia pajusti geologinio laiko tėkmę. Niekur kitur tokiame žemės lopinėlyje neįmanoma kartu pamatyti to, ką siūlo Naujoji Zelandija: dangų remiantys ir snaudžiantys ugnikalniai, karštosios versmės, statūs fiordai ir sidabriniai kriokliai, upių slenksčiai ir akį veriantys turkio spalvos ežerai, unikali augalija ir gyvūnija, vešlūs miškai ir jaukūs slėniai, balto smėlio paplūdimiai ir salelių labirintai, įdomūs miestai, žavūs kaimai ir saviti jų gyventojai. Trumpai tariant – viskas, ko gali trokšti širdis.
Naujosios Zelandijos paslaptį norėjau įminti dar vaikystėje, televizijos ekrane ieškodama kapitono Granto. Tada šalies pavadinimas skambėjo kaip burtažodis. Po 20 metų, 2007 metų lapkritį išsišiepus iki ausų išlipau Christchurch tarptautiniame oro uoste.
Jau pirmąją kelionės dieną supratau, kad apie šią šalį kalbėti nereikia – ją reikia pamatyti. Vietoj visų šių kalbų galėtų būti vien nuotraukos! Naujoji Zelandija yra gamtos mylėtojų ne devintas, o koks šimtas devintas dangus. Pirma jutiminė asociacija – visaapimanti gaivuma, beveik girdžiu, kaip man pritaria visi ten buvę. Christchurch pasitinka įspūdingais šalto vėjo gūsiais nuo Antarktidos, o Tekapo ežeras ir nuostabiausia mano kada nors matyta bažnyčia – Gerojo ganytojo – atima žadą. Skrydis lėktuvėliu aplink Kuko kalną geru oru yra tiesiog būtinas.
Queenstown neužmirštamas dėl gamtos grožio ir adrenalino: svaiginantis greitis siauru tarpekliu šniokščiančia Shotover upe, drąsiausiems – skrydis tįstine (virve) nuo Kawarau tilto. Routeburno žygio trasa vedė paslaptinga baugia lietaus miško tankme per kabančius siaurutėlius tiltus virš grėsmingai garmančios upės galybės.
Wanaka pavergė ežero, jame besiilsinčių gulbių, gėlėtų pakrančių ir snieguotų kalnų viršūnių atvirute. Tasmanijos jūra pasitiko tingiais, erdviais, vėjuotais paplūdimiais, kuriuose vartėsi ruoniai, klykavo paukščiai ir, pasak ženklų, per kelią turėjo įnirtingai bėgioti pingvinukai.
Abelio Tasmano nacionaliniame parke atsipalaidavome plaukiodami jūros kajakais – man, baidarininkei, tai buvo kaip tikros Kalėdos! Vyno žinovams ir mėgėjams ypač patiko vyno degustacija Marlborough regione, kur ragavome visą pasaulį užkariavusį „Sauvignon Blanc“. Šalies sostinėje Welingtone žavėjomės interaktyviu Te Papa (maoriškai - „motina žemė“) muziejumi – savo akimis išvydome, kokie dangoraižių pamatai turi būti itin aktyvioje seisminėje zonoje.
Kelionės vinis, vienareikšmiškai – kopimas į Tongarirą. Paprastais žodžiais tariant – žygis į veikiančio ugnikalnio kraterį, apsuptą dar daugiau veikiančių ugnikalnių kraterių. Nors stačiu ir aštriu lavos šlaitu kopti nėra lengva, pasiekus viršūnę kūnas ir siela atsigauna. Nuo kraterio atsiveria nepaprastas vaizdas – smaragdiniai ežeriukai ir neaprėpiamos erdvės. Keliaujant su grupe 2012-ais metais po audros ugnikalnis išsiveržė... Nesmarkiai, bet buvo baisoka, kopti mums, žinoma, tą kartą neleido.
Šiaurinės salos šiaurinėje dalyje dar kartą įspūdingai atsiskleidė požemių galybė: „maloniai“ smirdintis ir garuojantis ežeras, burbuliuojančio purvo klanai, geizeriai, mistiški krateriai. Koromandelio pusiasalis palepino saule ir maudynėmis – kitaip, nei Australijoje, šios šalies vandenyse Jūsų netyko joks alkanas grobuonis.
Po viso šio nepaprasto 15 dienų turo per abi Naujosios Zelandijos salas mūsų dar laukė mažulytis, karštas ir drėgnas Fidžis. Europiečio akiai – tai neturtinga ir nelabai švari šalis. Nuotraukose reklamoje atskleidžiama tik gražioji šalies pusė... Jei vykstama apžiūrėti būtent gamtos – ji nuostabi. Žmonės čia labai mieli ir draugiški, visada jaučiatės laukiami – gatvėje sutikti praeiviai smagiai šaukia „Bula, bula vinaka!“ („Sveiki atvykę!”). Fidžio grožį įvertinome plaukdami laivu po Yasawa salyną – dažnai išlipdavome į krantą, lankėme mokyklas, su vietos gyventojais kartu dainavome ir šokome, nardėme tarp spalvingų koralų ir gausybės žuvų. Šiose salose filmuoti filmai „Prarastasis“ ir „Žydroji lagūna“.
– Ačiū už įspūdžius. Grįžkime prie pagrindinio klausimo: skrydis ilgas, tolimas, brangus – ar racionalu šias šalis aplankyti vienos kelionės metu?
– Jei turite galimybių, nuoširdžiai rekomenduoju pakentėti lėktuve, paskraidyti ir kiekvieną šių šalių lankyti atskirai – jos to vertos. Nebent galite sau leisti vienu ypu keliauti 40 dienų! Šalys, nors ir kaimynės, yra labai skirtingos; paraleles randu tik tarp Naujosios Zelandijos ir Australijos Tasmanijos salos gamtos. Gera mintis yra apkeliauti Australiją prijungiant Tasmanijos salą – tokia kelionė – jau 21 diena! Po Naujosios Zelandijos (neskaičiuojant skrydžių – 15 dienų turas per visą šalį) logiška prijungti Fidžį, jame praleisti bent savaitę: 2-3 dienos ekskursijoms po Viti Levu salą ir 4-5 dienos kruizui. Jungtinis turas Australija – Naujoji Zelandija ypač tinka taupantiems laiką ir pinigus, tačiau turinio prasme Jūsų pažinimas gali nukentėti; paprastai jungiant šias šalis nukenčia mažoji Zelandija – labai gaila ir neteisinga. Bet kuriuo atveju, jungtinis turas ar dvi atskiros kelionės, svarbiausia – keliauti!
Jei sudominau, į Australiją su garsiu geografu, keliautoju, leidėju, Okeanijos specialistu bei „GRŪDOS“ gidu Rytu Šalna išvykstame 2019-ųjų kovą, į Naująją Zelandiją – 2019-ųjų spalį .
