Kol muziejai stovėjo tušti, Akmenės krašto muziejaus darbuotojai tegalėjo patys grožėtis išskirtine ekspozicija arba kam papasakoti telefonu, socialiniuose tinkluose.
Pasigenda vaikų ir senjorų
Dabar, kaip sako šio muziejaus direktorė Lionė Stupurienė, vienas kitas lankytojas jau buvo užsukęs, tik įsileisti muziejus gali vos po du – taip, kaip reikalaujama sušvelnintose karantino sąlygose.
Tačiau direktorė optimizmo nestokoja. Muziejus yra parengęs edukacinę programą mokiniams su kultūros pasais, o tai dabar irgi dar tik laukia savo eilės – jau turbūt ne šiais mokslo metais. „Bet aš kažkaip tikiu, kad antros koronaviruso bangos nebus ir rudenį vaikai pas mus grįš“, – net kalbant telefonu gali justi direktorės šypseną.
Pasigenda muziejus ir senjorų, kurie pastaraisiais metais po Lietuvą keliavo vis daugiau, lankydami ir patį Akmenės krašto muziejų, ir jo padalinius – Lazdynų Pelėdos muziejų Paragiuose bei Simono Daukanto muziejų Papilėje. O šiai lankytojų grupei ribojimai galios gerokai ilgiau nei iki rudens.
„Bet jeigu visi atostogausime Lietuvoje, tai gal daugiau ir keliausime po Lietuvą. Tuomet kviečiame į svečius dinozaurų pasižiūrėti“, – dar vieną optimizmo dozę atseikėja muziejaus direktorė.
Fosilijos iš Akmenės rajono
Viena ekspozicija šiame muziejuje tikrai išskirtinė. Tuo nesikuklindami giriasi ir buvę, ir esami muziejaus muziejininkai. Ir išties kuklumo čia nereikia, nes šiame muziejuje galima pamatyti tokius eksponatus, kurių kitur nėra, – muziejuje sukaupta fosilijų (suakmenėjusios, suanglėjusios, mumifikuotos arba sušalusios gyvūnų ar augalų liekanos) kolekcija ir rodomi fitozaurų dantys.
Fosilijų kolekciją surinko Stanislovas Sungaila, gyvenantis čia pat, Akmenės rajone. Kaip pasakojo 2018-ųjų vasarą, kai lankėmės šiame muziejuje, dabar jau buvęs įstaigos muziejininkas Mindaugas Laukys, šis žmogus niekada nesiliovė rinkęs, pildęs ekspoziciją.
„90 proc. eksponatų yra iš mūsų krašto karjerų, kitų vietų. Pagrindiniai eksponatai iš Papilės, ten labai arti juros periodo atodangos, galima rasti iki 200 rūšių amonitų – vienų populiariausių fosilijų, kurios atrodo susisukusios kaip sraigtas, kaip avino ragai“, – rodydamas vieną didžiausių eksponatų – galvakojį moliuską – pasakojo Mindaugas.
Šį didžiausią eksponatą S.Sungaila rado kasdamas Papilėje vienam žmogui tvenkinį – pastebėjo, kad kažkas nutiko ekskavatoriaus kaušui, todėl puolė žiūrėti. Iššokęs ant grunto pastebėjo, kaip atsiveria būtent šis amonitas. „Stvėrė, griebė, nešė namo, – juokėsi M.Laukys. – S.Sungaila rinko amonitus nuo seno, kolegos net juokdavosi, kai jis važiuodamas autobusu veždavo pilnus maišus fosilijų, kartais jie pabirdavo. Bet užtat dabar turime įspūdingą kolekciją.“
Tačiau vis dėlto lankytojų akį labiausiai traukia ne fosilijos, o unikalūs fitozaurų radiniai. 2011 metų lapkričio 18 d. jie atkeliavo į Akmenės krašto muziejų, o surasti buvo 2010-aisiais, tarptautinės ekspedicijos Šaltiškių molio karjere metu.
Kaip rašoma muziejaus interneto svetainėje, fitozauro liekanas čia rado geologas ir stuburinių paleontologas Grzegorzas Niedzwiedzkis (Varšuvos universitetas), biologijos fakulteto doktorantas Stephenas L.Brusatte (Gamtos istorijos muziejus Niujorke), Robertas Bronowiczius (Miunchenas) ir Tomaszas Sulejus (Varšuva).
Fitozauro dantys
Tai pirmosios mezozojaus laikų fosilijos Baltijos regione: du žandikaulio fragmentai ir trys dantys.
„2011 m. rugsėjo 12 d. Lietuvos geologijos tarnybai buvo perduotas siuntinys iš Lenkijos su šiuo unikaliu radiniu. Tai pirmosios mezozojaus laikų fosilijos Baltijos regione: du žandikaulio fragmentai ir trys dantys. Mezozojaus eros gyvūnų fosilijos labai retas reiškinys ne tik Lietuvoje, bet ir visame Rytų Baltijos regione (Latvijoje, Estijoje, Rusijos Kaliningrado srityje). Regionas tuo metu buvo 40 laipsnių šiaurės platumoje ir sąlygos gyventi stambiems stuburiniams buvo gana nepalankios“, – rašoma ekspozicijos pristatyme.
Šaltiškių triaso periodo molio karjeras yra šiauriausias taškas pasaulyje, kur rastos fitozauro liekanos, nes paprastai jų randama tropiniuose regionuose. Fitozaurai (Phytosaures) – išnykusi vėlyvojo triaso stambių, pusiau vandeninių roplių grupė. Jie turėjo ilgą snukį (kaukolės dalis gali siekti iki 120 cm), buvo gerai šarvuoti, savo dydžiu (apie 5 m. ilgio), išvaizda ir gyvenimo būdu labai panašūs į šiuolaikinius krokodilus, gyveno ežeruose, upėse ir pelkėse.
Pavadinimas „phytozaur“ (augalėdis gyvūnas) yra labai klaidinantis, šių roplių žandikaulių ir dantų struktūra aiškiai rodo, kad jie buvo plėšrūs. Labiausiai paplitę fitozaurai buvo triaso periode prieš 205–250 milijonus metų. Jų fosilijų randama Vidurio Europoje, Šiaurės Amerikoje, Indijoje, Maroke, Tailande ir Madagaskare. Šaltiškių karjere rastos fitozauro liekanos yra seniausios pasaulyje.
„Kartais kyla klausimas, ar randama Lietuvoje dinozaurų. Tai galima sakyti taip, iš dalies randama, nes buvo rasti trys fitozauro dantys ir žandikaulio fragmentai. Jis gyveno triaso periode, dar ankstyvesniame nei juros, kai labiausiai veisėsi dinozaurai. Tai galime sakyti, kad fitozauras buvo dinozauro protėvis“, – kalbėjo M.Laukys.
Gal kas nors pakas giliau ir dar ką ras, kokį tireksą, – šypsojosi M.Laukys.
Šaltiškio molio karjeras dar vadinamas Marso planeta, kaip sako M.Laukys, dėl to, kad jo kraštovaizdis nežemiškas. Kaip galėjo atrodyti fitozauras, muziejus siūlo įsitikinti čia pat – jie turi maketą. Pasirodo, fitozaurai nebuvo dideli, 5-6 metrų ilgio, panašūs į krokodilus, nors su jais ir nesigiminiuoja.
„Gal kas nors pakas giliau ir dar ką ras, kokį tireksą“, – šypsojosi M.Laukys.
Dinozaurai – paviršiuje
Užuominų apie dinozaurus netrūksta ir Ventos regioninio parko lankytojų centre. Šis parkas įsteigtas 1992 metais, o jo teritorija driekiasi per trijų rajonų savivaldybes – Akmenės, Mažeikių ir Šiaulių. Šio parko teritoriją pakeliauti tikrai verta, nes vietos čia išskirtinės.
Ventos regioninio parko Lankytojų centre parko direkcija stengiasi sudominti tuo, ką unikalaus turi apylinkėse. Šis regionas ties Papile vienintelis Lietuvoje, kur juros periodas yra paviršiuje. Kaip teigia parko darbuotojai, visur Lietuvoje išgręžus 200–300 metrų gali prisikasti iki juros, triaso periodų, o čia visa tai išeina į paviršių su visomis fosilijomis ir galbūt net su dinozaurais.
Vaikštant po gana nedidelį Lankytojų centrą potyriai gana neįprasti: „Dabar mes esame 200 mln. metų prieš dabartį. Bet viskas gerai, oras normalus, galima kvėpuoti, dinozaurai ramūs. Čia matosi visa mūsų Žemės istorija. Galime pasižiūrėti, kaip atrodė Ventos regioninis parkas prieš 2,5 mlrd. metų, tada praeiti per visus periodus pro dinozaurus iki mūsų laikų. Čia yra ir fosilijų, kai kurios iš juros periodo, kai kurios iš ankstesnių. Turime ir medienos gabaliuką iš juros periodo.“
Šioje ekspozicijoje gali paklausyti ir parke gyvenančių paukščių bei žvėrių balsų, ir paspėlioti žiūrėdamas į žievę, kokio medžio ji yra.
Palubėje ramiai supasi fitozauras, salėje galima „išmėginti“ tiranozauro nasrus, kur įkišę galvas mėgsta fotografuotis lankytojai. Kaip pastebi darbuotojai, „šitie nasrai dažniausiai nesusičiaupia – devyniais atvejais iš dešimties“.
