Galėčiau sakyti, kad kruopščiai rinkausi vietas, kuriose tikrinčiau savo jausmų tikrumą, ir po ilgos analizės šiam rimtam reikalui pasirinkau ne kokį nors buvusios VDR rajoną, o turtingiausią Vokietijoje Šiaurės Reino Vestfalijos žemę. Bet taip nesakysiu, nes tai būtų begėdiškas melas. Viskas daug primityviau. Skridau būtent ten, nes radau lėktuvo bilietus į Diuseldorfo Vyzo oro uostą, kainuojančius dešimt eurų.
Savo kilniai misijai pasirinkau ketvirtą pagal dydį Vokietijos miestą Kelną. Apie jį pasakojau praeitame pasakojime. Jis man labai patiko, tačiau iki tikros meilės pritrūko kelių pipetės lašų, todėl turėdamas dar vieną laisvą dieną, pavogiau ją iš Kelno ir nuvykau į už maždaug penkiasdešimties kilometrų nuo jo esantį Diuseldorfą. Nors ir burbuliuodamas, kad tokie pasivažinėjimai traukiniais tarp miestų kainuoja daugiau nei mano skrydžiai į Vokietiją.
Diuseldorfas nors ir mažesnis miestas už Kelną, yra irgi didelis – septintas pagal dydį šalyje, gyventojų skaičiumi šiek tiek lenkiantis Vilnių. Keista, bet būtent jis, o ne Kelnas yra Šiaurės Reino Vestfalijos sostinė. Prie viso to jis yra vienas iš Vokietijos ekonominių centrų. Gal dėl to ir sostinė, nes ekonomiškai svarbesnis už Kelną. O Diuseldorfo oro uostas yra net trečias pagal dydį šalyje.
Nesusipainiokite, Diuseldorfas turi savo didelį ir tikrą oro uostą, esantį už 15 kilometrų nuo miesto. Į jį iš Lietuvos niekas neskraido ir turbūt niekada neskraidys, nes tai nebūtų pigūs skrydžiai, kuriuos mes taip ne savo noru mėgstame. O tas kaimo oro uostas, kurį pigios avialinijos vadina Diuseldorfo Vyzo vardu ir kartais paleidžia skrydžius iš Lietuvos, yra apie 80 kilometrų nuo miesto ir turi Diuseldorfo vardą tik dėl to, kad keleiviai bent kažkiek susietų jį su šiuo garsiu miestu ir išdidžiai pasakotų visiems, kad skrenda į Diuseldorfą.
Ruošdamasis kelionei paskaičiau, kad Diuseldorfo ir Kelno gyventojai turi ne per geriausią nuomonę apie vieni kitus. Atrodo, kam čia tų problemų, abu miestai yra viename turtingiausių Vokietijos regionų, tik klestėk ir džiaukis vienas kito sėkme, bet ne – reikia dar pasivaržyti tarpusavyje. Matyt, vieni pavydi kitiems, kad anie yra didesni ir garsesni, o kiti pavydi pirmiesiems, kad anie yra nors ir mažesni, tačiau turtingesni ir dar turi sostinės gyventojų vardą. Ko tik tie žmonės neprisigalvoja iš gero gyvenimo.
Sako, kad Šiaurės Reino Vestfalija yra Vokietijos ekonomikos širdis. Bet kaip ta širdis gali veikti, kai prieširdis su skilveliu nemėgsta vienas kito? Turistui patariama viešai neliaupsinti Diuseldorfo viešint Kelne, ir priešingai: Kelne – nieko gero apie Diuseldorfą. Miestai ypač konkuruoja vietiniu alumi. Turistai įspėjami Diuseldorfo aludėse neužsisakyti Kelne gaminamo alaus „Koelsch“, nes tai bus palaikyta netaktu, o aplinkiniai tikrai neparodys draugiškumo.
Čia panašiai, kaip Vilniuje užsisakinėti „Žalia balta“ alų. Nors gal ne, pavyzdys nėra geras. Vilniuje paprastai problemų dėl tokių dalykų nekyla. Galbūt Kaune būtų problemškiau viešai užsisakinėjant „Ryto“ alų, jei toks egzistuotų. Nors irgi galvos nedėčiau, nes ryto pavadinimas yra gana bendrinis, nebent bokalas būtų su klubo simbolika.
Kalbant rimtai, tokie vaikiški miestiečių nesutarimai tėra niekis ir neveikia galingos, ir bene didžiausią dalį lėšų į Vokietijos biudžetą surenkančio regiono ekonomikos.
Prie Reino įkurtas Diuseldorfas garsus ne tik savo stipria ekonomika, bet ir savo naktiniu gyvenimu, karnavalais, šventėmis, parduotuvėmis ir mugėmis. Žymiausias iš jų turbūt yra „Kirmes“ atrakcionų renginys, trunkantis devynias dienas ir sutraukiantis daugiau kaip 4 mln. lankytojų iš viso pasaulio.
Kadangi per Antrąjį pasaulinį karą Diuseldorfas buvo labai sugriautas, mieste vyrauja modernios architektūros statiniai. Senamiestis irgi yra. Per karą jis buvo suniokotas, o dabar visiškai atstatytas. Tai padaryta tvarkingai ir preciziškai, laikantis prieškarinio plano, tad neprityrusi akis sunkiai įžvelgs skirtumų. Šiandien senamiestis džiugina parduotuvėlėmis, o vakarais tampa ilgiausiu baru pasaulyje.
Sakoma, kad čia viename kvadratiniame kilometre galima rasti apie 260 barų, kavinių, užeigų ar aludžių. Mano subjektyvia nuomone, naktinis gyvenimas Diuseldorfe yra smarkesnis nei didesniame Kelne. Nenuostabu, kad kelniečiai pyksta, kad jų mažesnis brolis stipriau paspiria sviedinuką.
Dar geresnis įspūdis apie miestą susidaro vaikštinėjant Reino krantine. Čia vėlgi, baras gena barą tol, kol nebeišlaikai ir prisėdi viename jų išlenkti stiklą gėrimo. Prie to stiklo gauni ir ramią galimybę pasimėgauti miesto panorama, ypač jei vaikštai ne vasarą ir pasidaro šalta.
Užkopus į Reino bokštą galima užsukti į restoraną ir pro jo langus pasigrožėti Diuseldorfu. Kainos nenudžiugins, tiesa. Bet ir šiaip Vokietijoje kainos nedžiugina beveik niekur, išskyrus gal drabužių parduotuvėse, tai nelabai ką čia ir nustebinsi. Bet visada galima turėti termose kavos, užkandžių ir, jei tik oras leidžia, piknikauti savarankiškai Reino pakrantėje. O oras čia tą leidžia daryti gana ilgai. Viešėjau Diuseldorfe lapkričio pradžioje, ir vis dar buvo graži bobų vasara. Ji Vokietiją aplanko vėliau nei mūsų atšiaurų žemės lopinėlį prie rusų sienos.
Pagalvojau, kad čia turėtų būti labai jauku prieš Kalėdas, kai užsikuria kalėdinių mugių maratonas, atsiranda dar daugiau šviesų ir visur pakvimpa imbieriniais sausainiais bei „glintveinu“. Dar ir dešromis, nes kokia gi Vokietija be savo plataus keptų dešrų su troškintais kopūstais pasirinkimo.
Mano pažįstamas ispanas, jau keletą metų gyvenantis Diuseldorfe, beveik nemato trūkumų gyvenimo jame. Vienas, tiesa, yra. Tai oras. Jo nuomone, šalyje taip šalta ir tiek mažai saulėtų dienų, kad nenuostabu, jog daug žmonių jaučiasi nelaimingi, susirūpinę ir retai šypsosi. Ko norėti iš ispano, kita vertus. Pagyventų jis Lietuvoje ir suprastų, kas yra tikrai blogas oras, pagalvojau, nusprendęs net nevertinti jo šito pastebėjimo.
O ar man sugrįžo buvę jausmai Vokietijai? Atrodo kaip ir gerai viskas, tačiau kažko dar trūksta. Nedaug, bet trūksta. Galutiniam užtvirtinimui reikia dar pasisvečiuoti Frankfurte.
