Atvyko su visa šeima
Dominikos Respublikos sostinė Santo Domingas, turintis daugiau nei du milijonus gyventojų, yra vienas didžiausių miestų Karibų salose. Galbūt dėl to, tik atvykus į jį, subliūkšta visos svajonės vaikščioti po balto smėlio paplūdimį ir maudytis žydrame vandenyje, rašoma VDU pranešime spaudai.
„Nors jūra skalauja visą Santo Domingą ir buvo už 200 metrų nuo mūsų namų, bet beveik visa kranto linija yra įrėminta uolų. Neaukštų, bet taip jau paprastai nenulipsi. O jeigu yra keli paplūdimėliai, kur smėliukas susidaręs, tai geriausias žodis, kuris apibūdina kraštovaizdį – sąvartynas. Upė iš salos atnešanti drumzliną vandenį, kanalizacijos džiaugsmus ir krūvą visokių šiukšlių, kurios bangų pagalba paverčia tuos paplūdimius šiukšlynais“, – savo pasakojimo pradžioje romantiškų atostogų viltis išsklaido Vytautas.
Geriausias žodis, kuris apibūdina kraštovaizdį – sąvartynas.
Vis dėlto, pramogos labiau rūpėjo ne pačiam vyrui, o jo šeimai, nes į kelionę jis leidosi kartu su žmona Jūrate, devynmečiu sūnumi ir penkių mėnesių dukra. Vaiko priežiūros atostogos ir buvo viena iš aplinkybių, paskatinusių studijas išbandyti kitoje šalyje. Lotynų Ameriką išmaišę ir šių šalių kultūrą bei gyventojus įsimylėję Vytautas su Jūrate nedvejodami ieškojo „Erasmus+“ galimybių suderinti mokslus su dar vienos šalies atradimu šiame regione.
Didžiausias iššūkis – kalba
Tad padavęs prašymą studijuoti privačiame Santo Domingo INTEC universitete Informatikos sistemų specialybę, Vytautas skubėjo mokytis ispanų kalbos. Deja, pamokos Lietuvoje padėjo tik susikalbėti su vietiniais. Pradėjęs studijas vyras turėjo mokykis specifinės informacinių technologijų kalbos.
„Susikūriau failą, kuriame rašiau visus ispanų žodžius, kurių nesupratau, skaičiau tik ispaniškai. Iš pradžių tai užėmė absurdiškai daug laiko, vieną sakinį reikėdavo verstis vos ne valandą. Tačiau nors ir lėtai, bet po truputį pradėjau įsivažiuoti. Nesu talentingas kalboms, bet dabar jau galiu skaityti tekstus, ypač IT srityje“, – kad nepamirštų pramoktos ispanų kalbos Vytautas specialiai iki šiol nepasikeitė Dominikoje pirkto telefono kalbos.
Nepažįstama kalba buvo ne vienintelis iššūkis universitete. Reikėjo priprasti ir prie kitokios nei Lietuvoje studijų sistemos. Vietoje mums įprastų semestrų Dominikoje studentai mokosi trimestrais – per metus jų yra keturi, tad tokių ilgų vasaros atostogų kaip Lietuvoje ten nebūna.
Nepažįstama kalba buvo ne vienintelis iššūkis universitete.
„Universitete mokslai yra lyg nepertraukiamos studijos ištisus metus. Dėl to man gaila studentų, bet gal taip išeina, kai vasara nuo žiemos skiriasi vos vienu laipsniu. Tokio sezoniškumo neegzistavimas turbūt lemia ir tai, kad čia nebūna Rugsėjo 1-osios. Gali įšokti į mokslus be kada. Viena vertus – studentui gal ir patogu, kita vertus – universiteto tvarkaraštis turėtų panašėti į pilną lėkštę spagečių. Viskas persimaišę ir kartojasi ištisus metus. Na, bet kažkaip tai veikia“, – pasakoja Vytautas.
Čia geriausias romas ir žmonės
Nemenkas iššūkis būtų ir kelionė į universitetą, „suvalganti“ porą valandų laiko. Tačiau Vytautui pasisekė – studijos vyko nuotoliu, o pasirodyti universitete reikdavo porą kartų per mėnesį. Anot jo, visi INTEC padaliniai koncentruojasi studentų miestelyje, todėl kauniečiui, pripratusiam prie visame mieste išsibarsčiusių universitetų pastatų, šis pasirodė didžiulės ir gyvas – daug erdvių lauke, kavinės, šurmulys.
„Kalbant apie studentus – visi labai malonūs, nepaisant to, kad jiems aš užkraudavau darbo: paaiškinti, išaiškinti ar dar kažką padaryti dėl manęs ar už mane. Toks bendras pozityvumas, labai stiprus pasitikėjimas savimi, savo teisių žinojimas ir jų reikalavimas jų.
Žinoma, kadangi tai yra privatus universitetas ir studentai moka už mokslą, jeigu kažkas daroma nekokybiškai iškart aiškiai ir drąsiai tai pareiškiama ir pačiam dėstytojui į akis“, – pasak Vytauto, būdamas Dominikoje išgirdo posakį, kad šioje šalyje geriausias romas ir žmonės, – „Romo dar nepabandžiau, nors parsivežiau, bet žmonės tikrai kitokie.“
Vyras džiaugiasi, kad pasinaudojęs „Erasmus+“ programa galėjo nemokamai mokytis privačiame universitete. Juolab, kad studijos INTEC universitete leido ne tik panaudoti VDU įgytas žinias, bet ir praplėtė požiūrį į visą IT sektorių.
„INTEC labiau orientuotas ne į akademinius, o praktinius dalykus. Į tą pačią sferą jie moko pažvelgti ne iš mokslininko, o vadybininko ar verslininko perspektyvos. Beveik visas darbas yra komandinis, o rezultatai pristatomi prezentacijomis. Taip pat, suteikdami visus reikalingus įrankius, jie moko surasti ne teisingiausią, o rezultatyviausią sprendimą. Šios studijos vienareikšmiškai buvo naudingos – pridėjo papildomą sluoksnį studijoms VDU“, – teigia Vytautas.
Humanitaras vabalų prižiūrėtojas – IT sektoriuje
Trečią kursą šiuo metu VDU baiginėjantis vyras IT sektoriuje atsidūrė visai neplanuotai. Vilniaus universitete Kultūros istoriją ir antropologiją studijavęs Vytautas niekuomet negalvojo, kad jo, kaip humanitaro, keliai pasuks tiksliųjų mokslų link, todėl net nebuvo laikęs matematikos brandos egzamino.
„Prieš keturis metus supratau, kad kažko mano gyvenime trūksta, ir nusprendžiau išsilaikyti matematikos valstybinį egzaminą. Intensyviai mokiausi. Nesurinkau daug balų, bet buvau patenkintas. Kitais metais įstojau į IT. Jei būtų reikėję, kaip anksčiau, dokumentus nešti pačiam, turbūt nebūčiau bandęs“, – juokiasi Vytautas.
Vyras pusę etato dirba Lietuvos zoologijos sodo insektariume – vabalų prižiūrėtoju.
Humanitarui, kuris pradėjo dirbti IT sektoriuje, laikas nuo laiko kyla abejonių, tačiau savo sprendimu nesigaili: „Iš vienos pusės, kankinuosi, nes jaučiuosi nevisavertiškai, iš kitos pusės – man labai patinka. Esu lėtesnis nei kolegos informatikai, tačiau dabar yra daug įrankių, gali viską padaryti. Turi laiko ir judi į priekį.“
Vyras pusę etato dirba Lietuvos zoologijos sodo insektariume – vabalų prižiūrėtoju. Nors suspėja ne į visas paskaitas, anot jo, dėstytojai yra supratingi ir geranoriški. „Nors paskaitos dieninės, bet visą informaciją gauni skaitmenizuotą, turi paskaitų įrašus, taip pat yra daug galimybių į paskaitas pasijungti nuotoliu“, – pasakoja Vytautas.
„Erasmus+“ programa jam ir jo šeimai buvo ir nuotykis, ir naujos perspektyvos. „Turbūt pirmiausia reikia padėkoti žmonai, kuri neatsispyrė tokiai kelionei net ir su 5 mėnesių kūdikiu ant rankų, ir VDU, kurie patikėjo, kad 38 metų amžiaus vyrukas yra tinkamas kandidatas programai, o taip pat n skaičiui VDU tinkamesnių studentų, kurie galėjo išvykti vietoj manęs, bet jaunystės baimės, nepasitikėjimas ar dar kažkas neleido to padaryti“, – juokiasi Vytautas.
