Dar prieš kelionę daug įvairių atsiliepimų teko išgirsti apie šią nuostabią šalį. Motociklais keliaujame ne pirmą kartą – tai buvo penktoji kasmetinė mūsų kelionė. Ankstesniais metais motociklais apkeliavome keturias didžiausias Viduržemio jūros salas.
Lėktuvo bilietus iš Varšuvos (Lenkija) į Porto miestą (Portugalija) nusipirkome jau lapkričio mėnesį. Kai galiausiai atėjo ilgai laukta gegužė ir mes išvykome į Varšuvą, viskas buvo suplanuota iki smulkmenų.
Viešbučius ir motociklus buvome užsisakę iš anksto. Susitarėme su viešbučio savininku, kad atsiųs vairuotoją, kuris mus pasitiks Porto oro uoste ir nuveš į nakvynės vietą. Gerokai po vidurnakčio atskridus į Porto mus pasitiko mielas žmogus su lentele rankoje, ant kurios buvo parašyta „Mad Dogs“ ir nuvežė į vietą, kur pailsėjome. Reikia pasakyti, kad ši paslauga su „Uber“ būtų kainavusi dvigubai pigiau.
Kita diena buvo laisva, todėl nusprendėme susitvarykiti formalumus motociklus nuomojusioje bendrovėje, o vėliau apžiūrėti miestą. Jau pirmą dieną tapo aišku, kad portugalai yra labai nuostabūs ir supratingi žmonės, su kuriais lengva bendrauti.
Tiesa, angliškai jie kalba prastai, todėl bendravome daugiausia tarptautiniais ir visiems suprantamais žodžiais bei gestais. Pavyzdžiui, per visą kelionę, kuri truko 10 dienų, mes 11 kartų naudojomės „Uber“ paslaugomis, ir tik vienas jo vairuotojas kalbėjo angliškai.
Startas. Šios dienos pagrindinis akcentas buvo aplankyti miestelį Fatimą. 1917 m. gegužės 13 d. trys jauni piemenukai – Lucia dos Santos ir jos pusbrolis Francisco Marto bei pusseserė Jacinta Marto – sakėsi pamatę moterį, kuri jiems prisistačiusi Šventąja Mergele Marija. Spalio 13 d. Fatimoje susirinko didelė žmonių minia (apie 70 tūkstančių), kurie paliudijo neįtikėtiną saulės reiškinį, kuris sekė iškart po to, kai vaikams apsireiškė Marija.
Nors iš pradžių bažnyčia nepripažino šio reiškinio, bet 1930 m. spalio 13 d. Leirijos vyskupas pripažino vaikų patyrimus kaip Mergelės Marijos apsireiškimą. Tais pačiais metais popiežius kaimą paskelbė piligrimystės vieta.
Jau važiuojant Fatimos apylinkėmis matėme labai daug piligrimų, einančių pakele. Už dviejų dienų į šią vietą atvažiavo popiežius, nes sukako lygiai 100 metų nuo apsireiškimo. Visur labai jautėsi šio įvykio laukimo nuotaikos, televizija nuolat rodė apie tai reportažus. Didelė aikštė jau buvo ruošiama šiam renginiui. Nemaža eilė žmonių stovėjo prie aukuro, kur buvo statomos žvakės už savo artimuosius ir draugus.
Šalia stovėjo metalinė dėžė, kurioje buvo įvairūs žmogaus organai, padaryti iš vaško (plaučiai, prostata, krutys, kojos, rankos ir t.t.), ir bet kas, linkėdamas savo artimajam sveikatos ar norėdamas išgydyti tam tikrą organą, galėjo paimti tą dalį ir idėti į kitą tam skirtą aukurą, kuriame degė ugnis.
Vakare pasiekėme nuostabaus grožio miestą prie Atlanto vandenyno –Nazarė.
Antra kelionės diena. Šios dienos tikslas – Lisabona. Už lango pliaupė lietus. Pakeliui aplankėme nuostabų miestelį – Obidos. Labai graži pilis su gynybine sieną, siauros gatvelės ir mažos užeigos atrodo kaip nepaliestos laiko.Tai leidžia nesunkiai įsivaizduoti, kaip atrodė ši vieta prieš šimtmečius. XIII a. Karalius Alfonsas II padovanojo šį miestelį savo mylimai karalienei Urracai ir nuo to laiko jis dar vadinamas „Karalienių miestu“ – viena po kitos Portugalijos karalienės šimtmečiais jį valdė.
Pakeliui – Cabo da Roca. Tai labiausiai į vakarus nutolusi Europos vieta. Įspūdingi vaizdai.
Vakare jau pasiekėme Lisaboną. Kadangi viešbutis buvo pačiam centre, neradę, kur pastatyti motociklų, juos surakinome ir palikome prie įėjimo į kažkokią įstaigą priešais viešbutį.
Lisabona. Gyvenome jaunimo nakvynės namuose, nes viešbučių kainos Lisabonoje pakankamai aukštos. Hipsteriai, kurie dirbo šiame hostelyje, buvo paslaugūs ir malonūs, rytais kepdavo skanius blynus. Jaunimas čia dirbo už nakvynę ir maistą.
Ši vieta – tai jaunų žmonių gyvenimo stotelė, kurie mąsto, ką toliau veikti gyvenime. O kol mąsto, smagiai leidžia laiką: kažką parūko ir nepaleidžia telefono su atidarytu feisbuku iš rankų.
Pirma pažintis su Lisabona prasidėjo nuo viso pulko žmonių, kurie siūlė įvairiausių narkotikų. Miesto centrinėse gatvėse narkotikų pardavėjų tiesiog apstu.
Pirma pažintis su Lisabona prasidėjo nuo viso pulko žmonių, kurie siūlė įvairiausių narkotikų. Miesto centrinėse gatvėse narkotikų pardavėjų tiesiog apstu.
Puikiai laiką leidome Portugalijos sostinėje, lankėme turistinius objektus ir kavinutes, kol nepaskambino mums iš motonuomos ir pasakė, kad policija blokuoja mūsų motociklus ir ruošiasi nugabenti į saugomą aikštelę.
Mes skubiai atvykome prie motociklų ir pamatėme pareigūnus. Jau buvo užblokuoti du motociklai ir aprišti policijos juosta. Po labai šilto ir nuoširdaus pokalbio su pareigūnais (derybos nepasisekė) apie motociklus ir keliones (nes jie irgi važinėja motociklais), susimokėjome baudas ir išvažiavome ieškoti, kur prisiparkuoti legaliai.
Policija pasakė, kad galime palikti motociklus bet kokioje leistinoje vietoje – saugu visur.
Vakarą praleidome jaukiame senamiesčio restoranėlyje, kur klausėmės fado – portugališkų nacionalinių dainų. Pavalgę nuostabių „gyvenimo kryžkelėje“ esančių hipsterių blynų pajudėjome link gražiausių pietinės Portugalijos vietų – Algarvės regiono.
Šviečianti saulė nuteikė labai gerai. Pakeliui aplankėme Sagres iškyšulį ir atvykome į Lagos miestelį. Viešbutis buvo ant jūros kranto kur yra nuostabaus grožio uolos. Ši vieta tikrai viena pagrindinių, kurias reikia pamatyti Portugalijoje.
Ryte po maudynių Atlanto vandenyne tarp nuostabaus grožio uolų išvykome Gibraltaro link. Pietauti sustojome Albufeiros miestelyje. Tai labai jaukus nedidelis miestelis su puikiu pliažu, kurį labai mėgsta britų turistai. Jau per pietus apie 70 proc. minėtų turistų pasiekę maždaug vidutinį girtumo laipsnį – garsiai dainuoja dainas, šaukia ir elgiasi taip – lyg gyventų paskutinę dieną.
Atvykę prie Ispanijos – Gibraltaro muitinės turėjome palikti motociklus mokamoje aikštelėje, nes mūsų motociklų draudimai ten negaliojo. Eiti iki viešbučio Gibraltare – 2 km. Iš čia jau matosi Afrikos žemynas (Marokas).
Gibraltaras priklauso Didžiajai Britanijai. Turi savo valiutą – Gibraltaro svaras sterlingų. Smagiausias akimirkas patyrėme, kai pakilome į 413 metrų aukščio uolą, iš kurios atsiveria vaizdai į Ispanijos ir Maroko krantus bei praplaukiančius laivus.
Norėjome nupirkti traškučių vietinėje parduotuvėje ir duoti beždžionėms, bet iš karto buvome perspėti, kad už tai gresia 5000 svarų bauda.
Čia gyvena beždžionės, kurios labai drąsiai ir net įžūliai jaučiasi, eina prie žmonių, prašo duoti ko nors pavalgyti. Jei rankose laikai ką nors valgomo – tai tikrai viena iš jų puls ir atims. Tokį vaizdą teko stebėti. Norėjome nupirkti traškučių vietinėje parduotuvėje ir duoti beždžionėms, bet iš karto buvome perspėti, kad už tai gresia 5000 svarų bauda.
Gibraltaro svaras yra maždaug 1,2 Eur, bet daugumoje kavinių ir barų kreditinių kortelių skatytuvai neveikia ar „nėra ryšio“ ir prašoma mokėti grynais.
Per Gibraltaro oro uosto kilimo taką eina gatvė, kuria važinėja automobiliai, vaikšto žmonės. Kai leidžiasi ar kyla lėktuvai – ji trumpam uždaroma. Labai įdomu buvo atsidurti mažoje Didžiosios Britanijos dalyje Europos žemyne.
Kitą dieną karštis pasiekė 35 laipsnius karščio. Keliauti atgal link Porto nusprendėme per vakarinę Ispanijos pusę. Pakeliui buvo miestelis Ronda, kuriame per miestą teka Gvadalevinos upė, dalydama jį į dvi dalis ir išgrauždama statų, maždaug 100 m gylio, El Tacho kanjoną, virš kurio nutūpė miesto statiniai.
Šioje vietoje vasaras mėgo leisti Ernestas Hemingvėjus. Kiek toliau pavažiavus atvykome į Sevilos miestą, kur pamatėme karaliaus rūmų parke įspūdingą NATO karinės technikos parodą.
Kalbant apie motociklus, tai buvo trys BMW GS 1200 metų senumo ir naują Honda Afrika Twin. Nuomos kaina 95 Eur parai. Puikūs, galingi ir pakankamai ekonomiški motociklai. Nors Portugalijos greitkeliuose greitis yra 120 km/val. – vairuotojai vidutiniškai važiuoja 160 km/val. greičiu. Keliai labai geri.
Nuomos punkto darbuotojai davė elektronines apyrankes, su kuriomis važiuojant nereikia mokėti už kelius. Grąžinus motociklus užklijavome savo kelionės lipduką ir tradiciškai iškabinome trispalvę, kuri važiavo visus 3000 kilometrų, pritvirtinta prie motociklo.
Kas dieną daug sutiktų puikių žmonių mus kalbindavo, rodydavo savo motociklų nuotraukas telefonuose, fotografuodavosi su mumis.
Visiems labai rekamenduojame aplankyti šį nuostabų pasaulio kraštą ir linkime saugių kelionių ir nepakarojamų įspūdžių.
Kas mes tokie – „Pasiutę šunys“ (Žymantas, Artūras, Marius ir Vadimas). Štai kaip mūsų kelionė atrodo video formatu:
