Apie tai pasakoja muziejaus direktorius Gintaras Dumčius ir vyriausioji fondų saugotoja Roma Dumčiuvienė, patys padarę nemažai atradimų, atvėrę visuomenei ilgai nežinotų kurorto gyvenimo faktų, surinkę įspūdingų eksponatų.
Ieškodamas šaliai valgomosios druskos, 1788 m. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Stanislovas Augustas Poniatovskis išleido raštą, įpareigojusį pranešti apie druskingas vietas ir šaltinius.
Apie 1790 m. karaliaus įsakymu rūmų gydytojas pradėjo tirti Druskininkų mineralinio vandens savybes, tačiau paaiškėjo, kad šie vandenys netinkami valgomajai druskai gaminti, bet labai panašūs į tuo metu jau žinomus Čekijos, Vokietijos mineralinius vandenis, naudojamus gydymui.
„1794 metų birželio 20 d. aplankėme gydomaisiais vandenimis garsėjančią Druskininkų vietovę ir radome reikalą pasirašyti dekretą dėl jos paskelbimo gydomąja vieta su Komiteto bei Daktaro išlaikymu iš Karaliaus iždo“, – užrašė valdovas, pats užsienio šalyse jau spėjęs susipažinti su kurortinių vietovių gydomosiomis procedūromis ir planavęs čia įkurti tokį centrą. Tad šis dekretas pelnytai laikomas Druskininkų kurorto „krikšto“ dokumentu.
Kaip pasakojo R.Dumčiuvienė, S.A.Poniatovskio dėka buvo pradėti tirti šaltiniai, dėtos pastangos šios vietos žinomumui.
„Sovietmečiu istoriografai jį buvo suniekinę, numenkinę tik iki carienės meilužio, o iš tikrųjų tai buvo labai šviesi, išprususi asmenybė, mokėjusi septynias kalbas. Švietimo reforma – tai jo nuopelnas, – pasakojo R.Dumčiuvienė. – Deja, po metų, 1795-aisiais, po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, Lietuva buvo įjungta į Rusijos imperijos sudėtį, o valdovas atsisakė sosto“.
Vis dėlto, ši vietovė su druska siejama seniau, nei ja susidomėjo S.A.Poniatovskis. Pasak muziejininkės, pirmoji giminė, kuri užsiėmė gydymu druskingais vandenimis, vadinosi Sūručiais. Ežeras, prie kurie jie buvo įsikūrę, vadinasi Druskonis (druskos skonis).
Vis dėlto, ši vietovė su druska siejama seniau, nei ja susidomėjo S.A.Poniatovskis.
„Piemenėliai, kurie basi karves panemunėj ganė, po drėgnas sūriais šaltiniais išvagotas pakrantes klampojo, jau seniai pastebėjo, kad jų suskeldėję pėdos labai greit užgydavo. O jau karvės, kaip rašoma, niekur kitur tokio gero pieno neduodavo, – pasakojo R.Dumčiuvienė. – Šešių trobų Druskininkų kaimo gyventojai nesivadino valstiečiais, jie buvo tų laikų bajorai, kurie turėdavo atlikti lažą dvarui, duoklę atnešti“.
Pirmas reklama užsiėmė T.Narbutas
„Carinei Rusijai ilgai kurorto idėja nerūpėjo ir tik 1838 m. užkūrė kurorto statybas – buvo suteikta 25 tūkstančiai caro sidabrinių kurortui vystyti. Tačiau gydyklos čia veikė daug anksčiau, vietiniai kaimiečiai taip pat mokėjo daryti verslą iš tų sūriųjų šaltinių“, – pasakojo R.Dumčiuvienė.
Pasak jos, ypač šiuos šaltinius išgarsino istorikas romantikas Teodoras Narbutas (1784–1864 m.), kurio gyvenimas labai susijęs su Druskininkais.
„Jam priklauso pirmas ir labai įtikinamas reklaminis tekstas apie Druskininkus, apie jų stebuklinguosius šaltinius, – teigė muziejininkė. – Jis dažnai pasakodavo istoriją, neva apie kažkokį bajorą, kurį kamavo kojų raumenų paralyžius, kuriam Vilniaus medikai pasakė, kad nėra jokių galimybių pasveikti. O tas bajoras buvo jis pats. Turėdamas tokią nepagydomą ligą, tačiau paklausęs savo kaimyno, nuvyko į Druskininkus ir susirado tą liaudies gydytoją Sūrutį.“
Per tris vasaras Druskininkuose jis išsigydė tą kojų raumenų paralyžių.
„T.Narbutas, kuriam tada buvo tik 45 metai, jau buvo pasidaręs ir vežimaitį, nes buvo sunku vaikščioti. Per tris vasaras Druskininkuose jis išsigydė tą kojų raumenų paralyžių. Savo pasakojime yra aprašęs, kaip Sūrutis jam nešdavo vandenį – ryte vienokį, vakare kitokį, šildė, mirkė kojas, nešė ir dėjo visokius žolynus. Tada jau Teodorui kilo mintis paprašyti, kad augalus išrautų ir atneštų su visu dumblu. Sūrutis taip ir padarė – į voneles kojoms pridėjo augalų su dumblu. Iš čia ir kilo purvo vonios.“
Po trejų metų T.Narbutas parašė: „Štai, aš, luošys, pasveikau ir galiu dėkoti išganingiems Druskininkų mineraliniams vandenims, kad mane senį pagydė ir pastatė ant kojų. Straipsnis apie šį atvejį buvo paskelbtas „Peterburgo žiniose“.
Kaip pasakojo R.Dumčiuvienė, paskui istorikai susekė, kad jis čia apie patį save papasakojo, o ne apie kažkokį nežinomą bajorą. Ši istorija buvo tokia įtaigi, kad ėjo iš lūpų į lūpas ir garsino Druskininkus. Poilsiauti čia suvažiuodavo visa Lietuvos aukštuomenė.
Įstaiga prie mineralinių vandenų
Pats miestas pradėjo statytis nuo gydyklų, kurios stovi iki šiol. Tose Nemuno pakrantėse išsidėstę ir pagrindiniai šaltiniai. Pasak muziejininkės, pradžioje net nesivadino miesteliu, o įstaiga prie mineralinių vandenų. Labai ilgai ši vieta miestelio statuso neturėjo. Paskui prireikė bažnyčios, viešbučio. Link M.K.Čiurlionio paminklo, nusileidus žemiau, iškilo kurhauzas.
„Jis buvo labai gražus, didelis. Čia pirmiausiai susirinkdavo atvykę poilsiautojai, čia išsiskirstydavo po savo buduarus, čia buvo bilijardinės, skaitykla, koncertų salė. Iš kitos pusės – pasivaikščiojimų galerija. Tai atvira erdvė, kur galima ir pasislėpti nuo lietaus, ir gurkšnoti mineralinį vandenį. Deja, šis pastatas per Pirmąjį pasaulinį karą buvo susprogdintas ir sudegė.“
Pradžioje Druskininkai buvo labai skurdūs, ponios netgi aprašinėdavo, kaip čia nėra ką veikti, kaip nuobodu, kad net laidotuvės tapdavo didžiausia pramoga. Nors visi šnekėdavo, kad čia kaip kokioje Sacharoje, kur vien smėlis, tačiau vis tiek čia visi važiuodavo. Druskininkai tapo madingais.
Labai greitai buvo pastatytas miestelis su visa reikiama infrastruktūra, kad būtų galima gyventi, pramogauti. Net lynų keltuvas per Nemuną nutiestas, kuriuo keldavo ir žmones, ir karietas. Prie gydyklų buvo suprojektuotas ir sutvarkytas parkas su vingiuotais takeliais, kad žmonės galėtų kuo ilgiau pasivaikščioti. Ten Druskininkų širdis.
Reti leidiniai – iš aukcionų
Viename iš eksponuojamų leidinių apie Druskininkus matome lenkų rašytojo Ignacy Kraszewski (Ignoto Kraševskio) piešinį „Druskininkietės“.
„Dabar mes jas visiems rodome ir sakome, kad taip atrodė pirmosios druskininkietės. Druskininkų kaimas, pirmosios trobos buvo maždaug toje vietoje, kur dabar yra M.K.Čiurlionio muziejus – jo tėvų namai“, – pasakojo R.Dumčiuvienė.
Bendrai parašyti minėtą knygelę I.Kraševskį įkalbėjo garsusis Druskininkų gydytojas Ksaveras Volfgangas. Jam labai rūpėjo, kad žmonės suprastų mineralinių vandenų naudą. Gydytojui ir rašytojui-dailininkui sujungus savo išmonę, 1848 m. Vilniuje buvo išleista bendra knygelė „Szkic literacko-lekarski“ (Literatūrinis-medicininis eskizas).
Į Druskininkus dirbti ir gydytis dėl savo silpnos sveikatos atvykęs K.Volfgangas (1808–1864 m.) – žymaus Vilniaus universiteto farmacijos ir farmakologijos profesoriaus Jono Frideriko Volfgango sūnus.
Ksaveras, matydamas, kad suvažiavusi publika yra labai paviršutiniška, domisi tik šokiais, kortomis ir kitomis pramogomis, siekdamas lavinti poilsiautojų dvasią ir protą, 1842–1844 m. organizavo Druskininkų žurnalą „Ondyna Druskienickich Źródeł“ (Druskininkų šaltinių undinė). Jame spausdindavo literatūrinius kūrinėlius. O kad žurnalas būtų prenumeruojamas, jame spausdindavo ir atvykėlių sąrašus. Deja, žurnalas bankrutavo.
Tuometinėje Lietuvoje ėjo tik du žurnalai (šis Druskininkuose ir kitas Vilniuje).
Muziejus eksponuoja ir šių žurnalų rinkinį. Tai gana didelė bibliografinė retenybė. Kaip teigė R.Dumčiuvienė, tuometinėje Lietuvoje ėjo tik du žurnalai (šis Druskininkuose ir kitas Vilniuje). Šiuos žurnalus, kaip ir daugelį kitų retų senųjų leidinių muziejininkai įsigijo antikvaro aukcionuose.
Pašnekovai gali pasigirti „sumedžiotais“ tikrai vertingais, pasakojimą apie Druskininkus papildančiais eksponatais.
„Turim savo šnipelius, kurie dairosi po aukcionus, kolekcininkų susirinkimus, praneša, kas ką turi, už kiek parduoda. O tada muziejus perka, – sakė R.Dumčiuvienė. – Labai retai, bet kartais ir patys žmonės pasiūlo iš jų pirkti, kartais padovanoja. Kai ką su Druskininkais susijusio esame pirkę ir JAV aukcionuose. Kolekcininkas, visuomenininkas, turintis sentimentų Druskininkams Domas Akstinas su Snieguole Jurskyte-Akstiniene daug vertingų eksponatų yra padovanoję mūsų muziejui. Druskininkų savivaldybė prieš dvejus metus jiems suteikė kultūros puoselėtojo premiją.“
Apie vietinį karalių ir kitus gydytojus
K.Volfgangas parašė ir kitą svarbų leidinį apie gydymą Druskininkų mineraliniu vandeniu.
„Šis daug kurortui nusipelnęs žmogus palaidotas miesto kapinėse, jo kapas tik visai neseniai buvo atrastas ir atnaujintas“, – pasakojo R.Dumčiuvienė.
„Druskininkų kapinėse yra paminklas ir kitam garsiam gydytojui Jonui Pileckiui (1821–1878 m.), vadintam Druskininkų karaliumi. Tai vienas iš pirmųjų Druskininkų gydytojų profesionalų, kuris visai naujoje, prieš kelerius metus pastatytoje balneologinėje gydykloje pradėjo dirbti 1841 m. ir iki mirties žmonėms atidavė 36 savo gyvenimo metus, – pasakojo R.Dumčiuvienė.
Druskininkų kapinėse yra paminklas ir kitam garsiam gydytojui Jonui Pileckiui (1821–1878 m.), vadintam Druskininkų karaliumi.
– Jis buvo labai turtingas ir labdaringas žmogus. Visi bėgdavo pas jį ne tik dėl sveikatos, bet ir dėl kitų reikalų. Be Pileckio niekas negalėjo įvykti Druskininkuose. Atvažiuoja artistai, ruošiasi rengti koncertą – kreipiasi, tariasi su Pileckiu dėl repertuaro. Užeigoje blogai pamaitino, viešbučiuose įsivyrauja betvarkė – kreipiasi į Pileckį. Pileckis vadovauja teatrui, išrenka pjeses, skiria vaidmenis. Pileckis rengia balius, vaikštynes Nemuno pakrantėmis. Dirba dieną ir naktį. Tai buvo genijus. Jis grąžindavo viltį gyventi“.
Motociklu iš Druskininkų į Šanchajų
Įdomu, kad dabartinė Druskininkų savivaldybė įsikūrusi buvusio vyriausiojo Druskininkų gydytojo Valerijono Bujakovskio viloje, statytoje XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Muziejus turi nuotrauką, kurioje užfiksuotas gydytojas su savo giminaičiais.
Muziejininkai Dumčiai, besigilindami į miesto istoriją, atveria vis naujų su Druskininkais susijusių faktų. Pavyzdžiui, apie garsiuosius keliautojus druskininkiečius V.Bujakovskio sūnų Stanislavą ir jo žmoną Haliną, kurie 1934 m. iš Druskininkų motociklu išvyko į Šanchajų.
Tai buvo laikotarpis, kai prasidėjo įvairios egzotinės kelionės. Keliauninkai tada pasakė, kad geriau yra mirti iš aistros, nei iš nuobodulio. Jie paliko ryškų pėdsaką Lietuvos ir Lenkijos kelionių istorijoje.
Iš Šanchajaus Bujakovskiai grįžo 1936 m., o 1939 m. Stanislavui gavus darbą Indijoje, naftos gavybos kompanijoje, su septynerių metų Druskininkuose gimusiu sūneliu Džeremiu persikėlė į Indiją.
Iki tol Indija dar nė karto žaidynėse neturėjo savo slidininko.
Baigęs Kalkutos koledžą, Džeremis išvyko studijuoti į JAV, čia susidomėjo banglenčių sportu ir kalnų slidinėjimu. 1963 m., kaip Indijos pilietis, nusprendė Indijai atstovauti 1963 m. žiemos olimpinėse žaidynėse. Iki tol Indija dar nė karto žaidynėse neturėjo savo slidininko.
Deja, Dž.Bujakovskis patyrė rimtą traumą. Ištvėręs kelias operacijas išsigydė ir 1968 m. vėl dalyvavo žiemos olimpinėse žaidynėse Grenoblyje, nusileidimo kalnu kategorijoje užėmė 53, slalomo trasoje – 65 vietą.
Kambarys, kuriame uždainavo du Prezidentai
Kurorto istorija muziejuje pasakojama atskirais etapais. Vadinamasis lenkmetis (lenkų okupacija 1920–1939 m.) pasakojama be jokios politikos. Tik tai, kas darė įtaką kurorto vystymuisi. Galbūt todėl 2005 m. vietoj planuoto pusvalandžio visame muziejuje vien šiame kambaryje pusantros valandos užsibuvo Prezidentas Valdas Adamkus ir tuometinis Lenkijos Prezidentas Aleksandras Kwasniewskis.
Čia skamba be galo įžymios tarpukario lenkų dainininkės Hankos Ordonownos arba tiesiog Ordonkos hitas. Tikroji jos pavardė Maria Pietruszynska (1902–1950 m.). Tai didžiausia 1930-ųjų Lenkijos teatro ir kino žvaigždė, pradėjusi karjerą kaip kabareto šokėja vėliau užkariavo filmų scenas, muzikos pasaulį.
1931 m. ištekėjo už lenkų diplomato, garsiųjų Tiškevičių palikuonio Zygmundo Michalo Tyszkiewicziaus (1903–1974 m.), lankydavosi Vilniuje, čia yra vaidinusi Vilniaus teatruose, dainavo ir Druskininkuose. Muziejuje eksponuojami ir jos koncertų plakatai, sukurti žymaus plakatisto, dailininko, dizainerio Romaino de Tirtoffo (1892–1990 m.), žinomo Erte pseudonimu.
1939 m. Ordonką suėmė gestapas, bet vyrui pavyko ją ištraukti iš kalėjimo. Sovietams okupavus Vilnių, NKVD suėmė jos vyrą. Tas pats 1941 m. nutiko ir Ordonkai, kai nuvykusi į Maskvą bandė ieškoti vyro. Atsidūrė Taškento darbo stovykloje. Ją išgelbėjo tik paskelbta amnestija ištremtiems Lenkijos piliečiams. Vidurinėje Azijoje Ordonkai pavyko surinkti daug lenkų vaikų našlaičių ir gauti leidimą juos išvežti. Čia likimas vėl sujungė su iš Sibiro besitraukiančiu vyru.
Jau su Raudonojo Kryžiaus pagalba į Indiją jie išvežė daug lenkų vaikų. Pora apsigyveno Libane. Atsinaujinus tuberkuliozei Ordonka 1950 m. mirė Beirute, prieš tai dar spėjusi užrašyti prisiminimus apie mažuosius pabėgėlius ir 1948 m. išleisti knygą „Klajojantys vaikai“.
Prezidentai atsakė: „Palauksit“. Vaikščiodami ir padainuodami niekaip nenorėjo iš čia išeiti“.
„Įžengę į muziejaus kambarį, kur skamba Ordonkos balsas, abu Prezidentai uždainavo taip pat, – pasakojo tada Prezidentus po muziejų vedžiojęs G.Dumčius. – Protokolo skyriaus darbuotojai ne kartą atėjo priminti, kad jau laikas, kad pievelėje laukia sraigtasparnis, kad reikia skristi į Suvalkus, tačiau Prezidentai atsakė: „Palauksit“. Vaikščiodami ir padainuodami niekaip nenorėjo iš čia išeiti“.
„Šios ekspozicijos lenkai mums pavydi. Beje, tą Ordonkos dainos įrašą mums atsiuntė Varšuvos nacionalinis muziejus. Turime ir keletą jos asmeninių daiktų“, – pasakojo R.Dumčiuvienė.
Vilniaus kraštą 1920 m. okupavus Lenkijai, Druskininkai atsidūrė lenkų rankose. Demarkacinė linija ėjo Nemuno viduriu iki Merkinės. Druskininkuose Nemune yra Meilės sala. Linija ėjo tos salos viduriu. Lenkijos pusėje buvo baltas sunešto smėlio paplūdimys, o Lietuvos pusėje – sąžalynai, krūmynai.
Kaip pasakojo muziejininkė, lenkai mėgdavo per ten esančią tvorą įkišti ranką ir savo damoms nuskinti gėlę iš Lietuvos. Paplūdimys Meilės saloje buvo labai lankomas. Į jį kasmet statydavo pakeliamą vasarinį tiltą garlaiviams praplaukti. Įėjimas į salą buvo mokamas.
E.Levickos ir J.Pilsudskio romanas
Druskininkų populiarumui įtakos turėjo 1924 m. čia paskirta dirbti jauna kineziterapeutė Eugenija Levicka (1896–1931 m.).
„Jai buvo parodytas miškingas plotas, kuriame be jokių įrenginių ji pradėjo žmones mokyti įvairių pratimų. Pagal švedišką Lingų ir danų fiziologo prof. Linhardto sistemas ji įsteigė čia naujovišką sveikatinimo parką „Solarium“, kuriame terapijai buvo naudojami natūralūs gamtos veiksniai: saulės spinduliai, oro temperatūra, vandens jėga, – pasakojo R.Dumčiuvienė.
– Parko lankytojai (vyrai ir moterys rinkdavosi į atskirus sektorius) nuogi grūdinosi, mankštinosi po atviru dangumi, plaukiojo baseinuose, žaidė tinklinį, krepšinį, tenisą, varžėsi šuolių ir bėgimų rungtyse.“
E.Levicka viena pirmųjų Rytų Europoje pradėjo populiarinti aktyvios gyvensenos bei deginimosi saulėje idėjas, tuo pritraukdama į Druskininkus tūkstančius poilsiautojų iš viso regiono. Kaip pasakojo R.Dumčiuvienė, saulės takas, kuriuo poilsiautojai eidavo pasivaikščioti, įkurtas irgi E.Levickos laikais.
„E.Levicka buvo labai išsilavinusi, dar būdama studentė Varšuvoje pradėjo domėtis natūraliu gydymu – kaip žmones be vaistų pastatyti ant kojų. Oras, saulė, vanduo – tai viskas, ko reikėjo. Pagal šių dienų sampratą, tai buvo nudizmo parkas. Tuomet šios sąvokos nenaudojo, bet gydė saule, oru ir judesiu, – pridūrė G.Dumčius.
E.Levicka viena pirmųjų Rytų Europoje pradėjo populiarinti aktyvios gyvensenos bei deginimosi saulėje idėjas.
– Europoje deginimosi saulėje mada prasidėjo tik apie 1910 m. E.Levickos laikais tapo madinga būti įdegusiam. Iki tol ponai vaikščiodavo su skėčiais ir pirštinėmis, kad oda būtų balta. Įdegę būdavo tik valstiečiai.”
Druskininkuose sklido kalbos apie E.Levickos romaną su Lenkijos maršalu Juzefu Pilsudskiu (1867–1935 m.). Jie susipažino Druskininkuose, kai jam sunegalavus buvo pakviesta jauna gydytoja.
Muziejuje saugoma nuotrauka, kur J.Pilsudskis užfiksuotas besimaudantis užtvenktos Ratnyčėlės kaskadose. Pirmą kartą Pilsudskis čia atvyko su žmona ir dviem dukromis. Vėliau žmona, girdėjusi apkalbas, į Druskininkus su J.Pilsudskiu nevažiavo. O jis čia, kaip yra suskaičiuota, iš viso buvojo šešis kartus. Kai buvo nušalintas nuo valdžios, tai ištisas dvi vasaras išbuvo, o kai vėl grąžintas į valdžią, tai buvodavo trumpiau.
Pasakojama, kad dėl tų jį pavergusių „žydrų akių“ Druskininkų kunigas buvo uždraudęs J.Pilsudskiui įeiti į bažnyčią.
Kaip pasakojo R.Dumčiuvienė, E.Levickos mirtis apgaubta paslapties.
„Iki šiol neaišku, kodėl ji taip staiga mirė būdama 35-erių. Vieni kalba, kad nusižudė, kiti – kad J.Pilsudskiui grėsė šeimyninis skandalas, o tuo metu jis lipo karjeros laiptais, tad reikėjo ją patraukti, – svarstė R.Dumčiuvienė.
– Pamenu, pas mus apsilankydavę pagyvenusios moterys iš Lenkijos prašydavo: „Parodykit jūs mums tą Levicką“. Parodydavom. „Ai, tai kad nelabai graži“, – tarsi nusivylusios sakydavo jos“.
Muziejus turi ir įdomų, aukcione įsigytą eksponatą – J.Pilsudskio skultūrėlę, kuri kadaise buvo teikiama Lenkijos šauliams, kaip pagerbimo ir įvertinimo ženklas. Po Antrojo pasaulinio karo A.Levickos idėjas tęsė ir parką plėtė žymus Lietuvos kūno kultūros specialistas Karolis Dineika.
Poilsiautojus viliojo kumysu ir radioaktyviu vandeniu
Druskininkuose išpopuliarėdavo daug kurortinio gydymo naujovių.
Muziejus saugo vieno XIX a. gydytojo laišką, kuris savo mokinį Vilių Gregorį įkalbinėja atvažiuoti čia, kur oras kaip balzamas.
„Atvažiavęs mokinys atveža idėją gydyti kumysiu – raugintu kumelės pienu. Beje, tuo metu tai buvo vienintelis vaistas džiovai gydyti, – sakė R.Dumčiuvienė.
Į miestą buvo atvežti totoriai, kurie čia augino arklius.
– O, kad Druskininkuose nepritrūktų kumyso, į miestą buvo atvežti totoriai, kurie čia augino arklius, išmanė, kaip gaminti kumysą. Butelius kumysui, kuriuos matome archyvinėje nuotraukoje, esame radę kasinėjimų metu. Ant jų stiklinis užrašas lenkų kalba Druskieniki. Beje, Druskininkų kumysas vienoje pasaulinėje Paryžiaus parodoje buvo įvertintas aukso medaliu. Taip pat spėjama, kad Holivudo aktoriaus Karolio Dionyzo Bučinskio, JAV žinomo Charles Bronson pseudonimu, protėviai buvo šitie Druskininkų totoriai. Kad Ch.Bronsono tėvas kilęs iš Dzūkijos, tikrai žinoma“.
Pasak R.Dumčiaus, Druskininkai visada buvo modernūs, nebijojo naujovių.
„Štai kad ir tokia knygelė, pasakojanti apie radioaktyvius Druskininkų mineralinius vandenis, kaip jais gydytis. Dabar mes bėgtume nuo tokių vandenų ir tokių reklamų, – juokėsi G.Dumčius. – Tada, kai buvo atrastas rodonas, mažomis dozėmis buvo naudojamas gydymui nuo visko, apie žalingą poveikį niekas nežinojo“.
Kitas Druskininkų modernumo įrodymas – kroketą žaidžiančių poilsiautojų nuotrauka.
„Pamenu, kartą atvykęs prancūzas žiūri į šią nuotrauką ir klausia: „Tai kodėl jūs čia rodote tuos Anglijos vaizdus?“. Sakau, čia Druskininkai, – pasakojo R.Dumčiuvienė. – Negalėjo patikėti, kol neparodėm knygos, iš kurios ši nuotrauka. Jam atrodė, kad čia negalėjo būti taip, kaip Europoje. Pasirodo, jis buvo kurortologijos istorikas ir domėjosi mūsų kurortu. Tai jam buvo atradimas“.
Smėlynuose – pirmasis Lietuvoje viešasis transportas
Pasak R.Dumčiuvienės, Druskininkai pirmieji dabartinėje Lietuvoje turėjo viešąjį transportą, reguliariu autobuso reisu Pariečė–Druskininkai vežiojo poilsiautojus, atvykdavusius į Pariečę traukiniu. Geležinkelio atšaka Peterburgas–Varšuva buvo nutiesta 1862 m., bet veždavo tik iki Pariečės (dabartinė Baltarusija). Karietomis smėlio keliais pasiekti Druskininkus buvo labai sunku. Dviaukščiu atviru vasariniu autobusu – daug patogiau.
Geležinkelio atšaka iš Pariečės į Druskininkus buvo pastatyta 1934 m., dvi tarpinės stotelės buvo pavadintos J.Pilsudskio dukterų vardais – Vanda ir Jadvyga. O ankstesnes keliones karietomis yra aprašiusi lenkų rašytoja Elzė Ožeškienė (1841–1910 m.) savo romane „Paskutinė meilė“. Rašytoja taip pat mėgo Druskininkus.
„Mes turime pirmąjį Stasio Dabušio šios knygos vertimą. Labai įdomios vertėjo pastabos leidinyje. Kadangi vertėjas buvo iš Leipalingio, kuris nebuvo lenkų okupuotas, skaitytojams jis parašė pastabų, pavyzdžiui, „bekliovių lenkpalaikių užgrobtas Druskininkų miestelis“, – pasakojo R.Dumčiuvienė.
G.Dumčius atkreipė dėmesį į faktą, kad Kiersnovskių viloje (kur dabar įsikūręs muziejus) 1904 m. E.Ožeškienės garbei buvo suorganizuota puota, kurioje buvo minėtas svarbus įvykis – jos kūrybos nominavimas Nobelio literatūros premijai gauti. Ir nors jos kūryba buvo vertinama geriau, premiją gavo jos tėvynainis Henrikas Senkevičius.
Kaip pasakojama, premija būtų atitekusi E.Ožeškienei, jei tik būtų geriau sutvarkyti dokumentai.
Dar kartą jos kandidatūra buvo pasiūlyta 1909 m., tačiau atiteko švedų rašytojai Selmai Lagerlef. Kaip pasakojama, premija būtų atitekusi E.Ožeškienei, jei tik būtų geriau sutvarkyti dokumentai.
Poilsiautojus išjuokiantys paveikslai
Muziejuje eksponuojamos istorinių piešinių, vaizduojančių kurorto gyvenimą, reprodukcijos. XIX a. viduryje Druskininkuose apsilankė Daugpilio tvirtovės štabskapitonas, publicistas, dramaturgas, prozininkas Vasilijus von Rothkirchas. Savo įspūdžius užfiksavo ir piešinėliuose, ir tekstuose. Taip 1854 m. gimė „Užrašai apie Druskininkus“.
Kaip pasakojo R.Dumčiuvienė, rusų aristokratui buvo nesuprantamos lenkų aukštuomenės pramogos, jis ir savo tekstuose, ir piešiniuose išjuokė juos. Piešinių originalai saugomi Vilniaus universitete.
Rusų aristokratui buvo nesuprantamos lenkų aukštuomenės pramogos.
„Knyga tuo metu nebuvo išleista, nes labai jau išjuokė poilsiautojų gyvenimą. Pavyzdžiui, nupiešė ir aprašė vieną kurhauzo pokylį, į kurį, kaip buvo paskelbta, tik vyrai mokės mokestį, o damos eis nemokamai. Taigi, į pokylį atėjo 14 vyrų ir keli šimtai damų. Vyrams priklausė visas damas pašokdinti, tačiau, kaip paaiškėjo, tik keli iš tų keturiolikos galėjo šokti“, – pasakojo R.Dumčiuvienė.
Istorikė Reda Griškaitė 2003 m. parašė knygą „Mineralinis miestelis arba kurortinės kultūros pradžia Lietuvoje“, kurioje supažindino su V.von Rothkircho užrašais, tarsi iš naujo supažindinančiais su „mineraliniu miesteliu“ ir apskritai Lietuvos kurortinės kultūros užuomazgomis. Šios knygos išleidimu rūpinosi muziejus ir Druskininkų savivaldybė.
Trisdešimt trys piešiniai, atspindintys to meto kurorto vaizdus, svečių gyvenimą, šiandien svarbūs ir kaip istorijos šaltiniai.
G.Dumčius atkreipė dėmesį į vieną piešinį, kuriame vaizduojamas fotografavimo seansas. Pasak jo, spėjama, kad čia nupieštas žymusis Italų operos solistas Achille Giuseppe Bonoldi (Achilė Džiuzepė Bonoldi), kuris su savo įranga mėgdavo fotografuoti Druskininkų publiką.
„Apskritai istorikai mano, kad šiame piešinyje buvo užfiksuotas pirmas fotografijos seansas Lietuvoje“, – teigė G.Dumčius.
Kaip atkreipė dėmesį R.Dumčiuvienė, vienintelė nieko neišjuokianti V.von Rothkircho nupiešta Druskininkų gyvenimo scena – poeto, tautosakos rinkėjo, Adomo Mickevičiaus draugo, jo poemos „Gražina“ redaktoriaus Jono Čečiotos mirtis.
„1847 m. J.Čečiota atvyko į Druskininkus gydytis. Deja, čia mirė, palaidotas Druskininkų Ratnyčios kapinėse, – pasakojo R.Dumčiuvienė. – J.Čečiotos mirtis žymi gana svarbų miesto gyvenimo virsmą. Iki tol kurorte mirę žmonės buvo laidojami slapčia naktį. Buvo kuriamas toks įvaizdis, kad čia niekas nemiršta, čia žmonės važiuoja tik gydytis, poilsiauti ir pasveikti“.
Ginklų kontrabanda ir pogrindiniai leidiniai
Pasak G.Dumčiaus, iš Vakarų atvykstantys poilsiautojai sugebėdavo atvežti ir ginklų 1863–1864 m. sukilėliams, ir pogrindinės spaudos. Pašnekovas įsitikinęs, kad ginklų iš užsienio per Druskininkus sukilėliams parūpindavo jau minėtas italas dainininkas A.G.Bonoldi (1818–1871 m.). Vilniuje mokęs dainavimo jis buvo paskirtas Lietuvos sukilėlių komiteto nariu ir buvo įgaliotas rūpintis ginklų tiekimu iš užsienio.
„Druskininkai susiję ir su sovietmečio pogrindžio leidiniu „Lietuvos Katalikų bažnyčios Kronika“. Druskininkuose Sodų g. yra namas, dabar vadinamas jėzuitų namais, kuris buvo savotiškas informacijos keitimosi punktas, – teigė G.Dumčius.
– Iš čia į Vakarus iškeliaudavo mikrofilmai, į čia būdavo atgabenami Vakaruose išleisti leidiniai. Kazio Juozo Ambraso-Sasnavos poilsiui pirktas namas buvo savotiška priedanga“.
Iš čia į Vakarus iškeliaudavo mikrofilmai, į čia būdavo atgabenami Vakaruose išleisti leidiniai.
Sasnava, pogrindiniu būdu pasirengęs kunigystei, 1981 m. įstojo į jėzuitų ordiną. Nuo 1990 m. dirbo Vatikano radijuje, nuo 1993 m. Kanadoje ir JAV. Šiuo metu gyvena Lietuvoje.
Muziejus eksponuoja ir Druskininkų garbės piliečio, Druskininkų klebono Konstantino Gajausko (1912–2001 m.) rašymo reikmenis.
Druska prilygo auksui
Muziejininkai surinko ir labai gausią įvairių, iš viso pasaulio atkeliavusių druskinių bei mineralinio vandens gėrimo indų kolekciją. Nemažai druskinių yra padovanoję ir muziejaus lankytojai. Yra gana brangių, retų, autorinių. Čia saugoma ir rašytojui Juozui Baltušiui, kaip romano „Su kuo valgyta druska“ autoriui, jo skaitytojų padovanota druskinė.
„Kai pirkom šią druskinę, net nežinojom, kad ji J.Baltušio, paskui iššifravom, – pasakojo R.Dumčiuvienė. – šalia eksponuojame ir iš kolekcininko pirktą knygą „Su kuo valgyta druska“. Joje – rašytojo autografas žmonai. O, pavyzdžiui, šios pelėdžiuko formos druskinės pagaminimo datą sužinojome tik kai ją aukcione nusipirkom ir atsukom galvą. Viduje buvo seno angliško laikraščio skiautė, kurioje parašyta, kad ji yra Viktorijos laikų ir kad parduodama aukcione. Tai jai dabar daugiau nei šimtas metų.“
Pasak muziejininkų, dairantis eksponatų, susijusių su Druskininkais, su druska, pasitaiko įdomių atradimų, kuriuos jie mielai pasakoja lankytojams, rengia įvairius pristatymus visuomenei.
Kažkada druskos kaina prilygo auksui, tad suprantama, jog į prastą indą jos nepildavo.
Nusistebėjus, kad druskinės gana prabangios, puošnios, G.Dumčius paaiškino: „Kažkada druskos kaina prilygo auksui, tad suprantama, jog į prastą indą jos nepildavo“.
J.Lipchitzo pėdsakai Kiersnovskių viloje
Pastatas, kuriame įsikūręs miesto muziejus – taip pat dalis Druskininkų istorijos. Kaip pasakojo R.Dumčiuvienė, tai XX a. pradžios vasaros vila, pradėta statyta, kaip dabar jau žinoma, garsaus skulptoriaus Jacques‘o Lipchitzo (Žako Lipšico) tėvo Abraomo Lipchitzo statybų bendrovės.
Lipchitzai gyveno Druskininkuose, garsusis menininkas Jacques‘as čia gimė 1891 m. (mirė 1973 m. Italijoje, palaidotas Jeruzalėje) ir tik 14 metų išvyko į Vilnių studijuoti dailės. O paskui jo laukė Paryžius, Italija, JAV. Menininko mama palaidota Druskininkuose, o kur tėvas – nežinoma.
Vila buvo viena iš ryškiausių to laikmečio moderno su neoklasicistinėmis detalėmis pavyzdžių.
Vila priklausė turtingai kurorto akcinės bendrovės nario bankininko Adolfo Kiersnovskio šeimai. Baigta statyti apie 1909 m., vila buvo viena iš ryškiausių to laikmečio moderno su neoklasicistinėmis detalėmis pavyzdžių.
„Įdomu, kad to meto aristokratai, vartoję lenkų kalbą, savo vilą pavadino lietuvišku žodžiu „Linksma“, – pasakojo R.Dumčiuvienė.
Rusijoje 1917 m. prasidėjus revoliucijai (Druskininkai tuo metu įėjo į Rusijos imperijos sudėtį), iš šalies į Vakarus pasitraukė daug aristokratų. Pardavę vilą taip pasielgė ir Kiersnovskiai.
„Po daugybės metų mes susisiekėme su Kiersnovskių palikuonimis. Jie Druskininkuose apsilankė 2015 metais, pabuvojo viloje. Praėjus pusmečiui po viešnagės, muziejus iš Londono gavo Kiersnovskių palikuonių dovaną – jie mums atsiuntė antikvarinį staliuką, kaip sakė, į kurį panašų yra matę nuotraukose iš šios vilos.
Kaip pasakojo R.Dumčiuvienė, pastato paskirtis irgi keitėsi. Kai Kiersnovskiai vilą pardavė, vienu metu čia buvo įkurtas restoranas, garsėjęs prancūziškais patiekalais „Mon repos“ (mano poilsis). Paskui pastatas ėjo iš rankų į rankas.
Vienu metu priklausė Lenkijos ūkio bankui, jame veikė Teismo rūmai, karo metais – civilinė vokiečių komendantūra. Po karo paskirtis irgi keitėsi – buvo vienas iš sanatorijos „Vilnius“ korpusų, pionierių rūmai, gyventojų butai, civilinės metrikacijos skyrius, Šaulių, Atgimimo būstinė, kultūros centras. Į šias patalpas buvo daug norinčių. Santuokų registracijos vienoje iš salių vyksta ir dabar, tačiau pagrindinė funkcija – muziejus.
Muziejaus idėja brandinta nuo 1998 m., tačiau pirmoji ekspozicija būtent šiame pastate įkurta 2000 m., kai miestas gavo Druskininkuose gimusio, po Antrojo pasaulinio karo emigravusio į Vakarus, vėliau gyvenusio JAV, 1996 m. grįžusio į Lietuvą teisininko, žurnalisto Petro Viščinio (1912–1998 m.) gimtajam miestui padovanotą kolekciją: tai įžymių Lietuvos išeivių dailininkų darbai, taip pat jo Amerikoje įkurtos lietuviškos kultūrinės radijo stoties „Laisvės varpas“ įrašai.
Dalį tų įrašų dabar saugo Lietuvos radijas ir televizija. Jo brolis Dominykas yra pirmosios lietuviškos mokyklos steigėjas Druskininkuose.
P.Viščinio kolekcija buvo tarsi įkvėpimas naujų eksponatų paieškoms.
P.Viščinio kolekcija buvo tarsi įkvėpimas naujų eksponatų paieškoms, ir per daugiau nei dvidešimt metų į savo veiklą pasinėrę muziejininkai jų surinko gana daug.
Kurortinio gyvenimo pasakojimas pateikiamas be politikavimo. Beveik, kaip 1841 m. yra pataręs kurorto gydytojas Kazimieras Chonskis, savo veikale „Pastabos apie Druskininkų vandens prigimtį, veikimą ir naudojimą“, jog norint sėkmingai gydytis, mineralinį vandenį reikia gurkšnoti vaikštant ir kalbant apie nereikšmingus dalykus.
Straipsnių ciklą „Miestelių istorijos. Muziejus duris atvėrus“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba
