Pasak dviratininkų, tai buvo iššūkis su visais jam priklausančiais atributais: alinančiu karščiu dieną, šaltomis naktimis, ir lėtai tirpstančiais kilometrais.
„Pasiryžę siekti šio rekordo žinojome, kad lengva nebus. Juk rekordas dėl to ir yra rekordas – jis savaime nepasiekiamas. Suplanavome važiuoti dviračiu arčiausiai sienos esančiais asfaltuotais keliais. Kadangi tai darėme ne pirmieji, nutarėme pagerinti ankstesnį rekordą, kuris buvo 72 val. (neoficialus, t.y. oficialiai nepatvirtintas agentūros „Factum“, – 67 val.)“, – pasakojo dviratininkai.
Pasak R.Motuzo, idėjos autorius – E.Čivilis. „Esame pusbroliai, todėl šis projektas nėra pirmas mūsų bendras važiavimas. Nesame profesionalūs sportininkai, tačiau dviračiai mus veža“, – kalbėjo R.Motuzas.
Liepos 3-ąją iš Vilniaus į kelionę leidęsi dviratininkai nesitikėjo lengvo pasivažinėjimo – buvo žadamas karštis. Tačiau labiau nei jis vargino temperatūrų skirtumas – dieną rankinis termometras rodė 27, o naktį – tik 10 laipsnių Celsijaus.
„Kita vertus, turime padėkoti vėjo dievams – visiškai nebuvo priešpriešinio vėjo: iš Vilniaus išvažiavome pavėjui, pasiekus jūrą naktį vėjas visiškai nurimo. Kai jau grįžome atgal nuo Skuodo pakilo vėjas, tačiau jis pūtė į nugarą – kas irgi padėjo judėti į priekį“, – apie neplanuotą „pagalbą“ kelionėje pasakojo R.Motuzas.
Sėkmę atnešė disciplina ir aplinkinių palaikymas
Anot jo, nuostabūs kraštovaizdžiai, kvepiantys Dzūkijos miškai, įspūdingi saulėlydžiai, visą naktį kutenantys besikeičiantys oro srautai, savi ir tokie artimi lietuviški miesteliai, brėkštantys saulėtekiai ir žmonių palaikymas suteikė didelės prasmės šiam įvykiui.
„Iš Vilniaus pajudėjome liepos 3-ąją su būriu dviratininkų, kurie mus nusprendė palydėti kelionės pradžioje. Pasiekus Druskininkus kiek netikėtai savo iniciatyva mus pasitiko ten buvę dviratininkai. Vėliau entuziastų sulaukėme nuo Liepalingio, Palangos, Biržų.
O kai paskutiniosios nakties vidurnaktį Zarasų miškuose mus pasitiko būrys dviratininkų iš Visagino, supratome, kokie malonūs, geri ir palaikantys yra lietuviai.
Emocinė kulminacija turbūt pasiekė kur kas anksčiau, nei menama finišo linija prie Katedros Vilniuje. Tai nutiko kažkur pusiaukelėje tarp Švenčionių ir Pabradės, kai apie 4 val. ryto mūsų atvyko dviračiu pasitikti ypač teigiamai nusiteikęs bičiulis iš Vilniaus. Tai buvo tikras energetinis užtaisas“, – kelionės įspūdžiais dalinosi dviratininkai.
Keliolika metų aktyviai dviračiais važinėjantys pusbroliai buvo kruopščiai suplanavę maršrutą, taip pat griežtai laikėsi dienotvarkės: nesvarbu, ar jautėsi gerai, ar pavargę, kas dvi valandas stojo pailsėti.
„Realus važiavimo laikas yra ne 44, bet 34 val., nes visos kelionės metu apie 9,5 val. ilsėjomės“, – sakė R.Motuzas. Jis prisipažino, kad paskutiniai 120 km buvo sunkiausi – norėjosi griūti ir nebetęsti kelionės. Tačiau nugalėti save pavyko, nes jau kelionės pradžioje pajuto – naują rekortą pasieks nesunkiai.
„Aš jau Druskininkuose patikėjau, kad viršysime lūkesčius. Elijus iki pat Zarasų abejojo. O po to jau ir jis žinojo – rekordą pasieksime“, – pasakojo R.Motuzas.
Šiek tiek faktų: visos kelionės maršrutas siekia 1136,51 km, bendras laikas 44 val. 17 min 23 sek. Miegota per visą laiką 45 min. Vidutinis judėjimo greitis 32,7 km/val. (34 val 42 min 20 sek.) Aukščiausia oro temperatūra užfiksuota ties Lazdijais + 37 C, žemiausia + 10,4 C ties Šilute.
Poilsiui stota maždaug kas 60 kilometrų, po 10-15 min. Buvo ir du priverstiniai sustojimai - teko keisti prakirstą dviračio rato kamerą.
Kiekvienas sudegino 388 29 kcal.
