Buvę grupiokai 64 dienų vasaros turo metu savo kojomis susuko 6160 km, kasdien įveikdami šimtą ar net daugiau kilometrų. Tiesa, Graikijos draugai taip ir nepasiekė, bet dėl to kelionė tapo gal dar įdomesnė.
– Kokius didžiausius iššūkius esate įveikę iki kelionės?
Mindaugas: Maratoną. Tačiau sunkiausia ne maratoną bėgti, bet jam pasiruošti jei svarbus laikas, o ne paties įveikimo faktas. Bent tris mėnesius bėgioji kasdien, būna labai sunku, neturi jėgų. Tačiau iki starto likus dviems savaitėms krūvį sumažini, energija grįžta ir varžybų metu tiesiog skrendi, kankynės nebūna.
Rokas: O aš nesu nei sportininkas, nei ką. Iki kelionės esu nubėgęs ilgiausią 7 ar 10 km atstumą, o dviračiu nuvažiavęs gal daugiausiai 40 km.
Mindaugas: Su Roku kelis kartus kopėme į kalnus, praeitų metų vasarą Amerikoje kartu dirbome fizinį darbą. Žinojau kaip jis reaguoja į stresą, taigi, buvau ramus, kad kelionėje jausis gerai.
– Kaip apskritai šovė mintis dviračiais minti į Graikiją?
Mindaugas: Maždaug prieš metus iš Vilniaus į Uteną važiavau su bendrakeleiviu, beisbolą žaidžiančiu sportininku. Mums kalbant apie iššūkius jis užsiminė apie Europoje dviračiu keliaujantį lietuvį. Idėja pasirodė tokia smagi, kad liko galvoje ir jau kitą dieną ją papasakojau Rokui. Mintis jam irgi patiko.
Pradėjome galvoti apie trijų mėnesių kelionę. Internete pasižiūrėjau kiek per dieną važiuoja kiti, norma – šimtas kilometrų. Taip kilometrai ir sudėliojo pirminį kelionės maršrutą. Bedžiau į žemėlapį, iki Graikijos yra virš 3 tūkstančių kilometrų, dienai išeina šimtas. Primetėm, kad važiuojant 20 km/val. greičiu, tiek įveiksime per penkias valandas, lyg ir nieko sunkaus. Na, bet taip, tiek kilometrų per dieną važiuoja dviratininkai.
Rokas: Pagalvojom, kad labai didelio skirtumo kaip ir nėra. Ar važiuoti tris savaites, ar du mėnesius, du, ar šešis tūkstančius kilometrų. Kažkuriuo metu tai tampa rutina ir tiek. Pasitikėjau Mindaugu, jis gal manimi, žinojom, kad atstumą įveiksim, imti trumpesnį net nebuvo minčių. Na, bet ir draugė sakė, kad labai jau mes užtikrinti.
Pandemija, žinoma, planus pakoregavo?
Rokas: Į Graikiją taip ir nenuvažiavom.
Mindaugas: Dar būdami Lenkijoje sužinojome, kad Graikijos sienos su kaimyninėmis šalimis uždaromos. Kitu tikslu tapo Kroatija, bet ir ten pradėjo didėti susirgimų skaičius. Tada patraukėme link Italijos.
Rokas: Atsipalaidavom tik išvažiavę iš Lenkijos. Bijojome, kad ir čia sienos neužsidarytų.
Mindaugas: Nebuvo taip, kad, oi, mums būtinai reikia ir kas bus jei nepavyks. Užsidarys tai užsidarys, reikės grįžti traukiniu ar lėktuvu, tai grįšime. Nesakau, kad viduje įtampa nekirbėjo, bet, apskritai, jautėmės ir į viską reagavome pakankamai ramiai.
Rokas: Viskas gerai ir išėjo.
– Kokie buvo patys sunkiausi momentai?
Rokas: Kalnuotose Prancūzijos vietovėse į veidą ėmė pūsti toks stiprus vėjas, kad teko stoti ir susiradus ramesnę vietelę miškely prie upės dar dvi dienas laukti kol jis nurims. Minti buvo neįmanoma.
Mindaugas: Prieš kelionę turėjome pamąstymų, kad tikriausiai bus dienų kai į dviračius negalėsim pažiūrėti. Nors užpakalį įsiskaudėjo jau pirmą dieną ir skausmas visąlaik niekur nedingo, tik stiprėjo arba silpnėjo, vis tiek norėjosi važiuoti, pamatyti kas laukia naujo. Ypač tąkart.
Rokas: Dar apie savaitę, važiuojant nuo Venecijos iki Paryžiaus, teko minti ir per 40 laipsnių karščius. Kartais darydavome 3–4 val. trukmės siestos pertrauką, bet kartais ir mindavome.
– Mindaugas: Įkaista prieš pat vidurdienį ir karštis laikosi iki pat penktos valandos vakaro. Vieną dieną važiuoju ir galvoje išvien sukasi ta pati mintis: „kaip man karšta, kodėl man taip karšta“, ir taip visą dieną, dar niekada nebuvau patyręs tokio jausmo. Bet kūnas greitai prisitaiko. Pirmą dieną baisu, vėliau tiesiog karšta.
Kiekvieną dieną planavome, kur vakare nakvosime, kas kiek kilometrų stosime dienos metu, kiek reikia nusipirkti maisto, vandens. Planuotoje vietoje stojame pasipildyti atsargų – nedirba.
Toliau privažiuojame pakelės restoranėlį – vėl nedirba. Aplinkui nieko – nei miškų, tik kukurūzai laukuose auga. O tokiame karštyje visai be vandens ir trys valandos reiškia labai daug. Pagaliau privažiuojame barą. Pusės litro vandens buteliukas kainavo 2 eurus, bet buvo taip verta.
Rokas: Labai skanus vanduo buvo.
– Įdomiausios nakvynės vietos.
Mindaugas: Prieš kelionę galvojom, kad kasdien turėsime bent 5 val. laisvo laiko. Sakom, gal vaikščiosim po miestus, gal dar ką nors veiksim. Bet būdavo dienų kai įveiki dienos distanciją ir nėra kur sustoti. Esi alkanas, pavargęs, bet dar valandą ar daugiau ieškai nakvynės vietos, taip vargindavo.
Rokas: Pavyzdžiui, palei Viduržemio jūrą vien nesibaigiantys kurortai, namai. Palaukę, kol sutems, pasistatėme palapines kažkieno dar statomo namo kieme.
Mindaugas: Kitą naktį nakvojom ant kalno šlaito prie kapinių. Žiūrim, žolė išmindžiota, ištrypta, sakau gal gyvūnų darbas. Rokas sako: „vėjas“, na, gerai, galvoju. Naktį girdim šernai aplink palapinę kriuksi.
Rokas: Nežinodamas ką daryti pradėjau gūglinti. Tada šviesti žibintuvėliu, kažką garsiai treškinti. Bet nieko nedarant jie vėl sugrįžta. Pirmą kartą labai išgąsdino, bet kitus tris miegoti jau netrukdė.
Vieną dieną įveikę 150 km įsikuriam prie kažkokio žirgyno už tvoros. Pavargę pavalgom, nusiprausiam ir užmiegam apie dešimtą. Po poros valandų teko pakuotis. Pažadino apsauginis ir mus išvarė. Bent pasisekė, kad naujos vietos nereikėjo ieškoti ilgai.
Mindaugas: Kitą kartą Olandijoje apsistojame toliau nuo kelio, pievos gale šalia šieno rulono. Ryte atsikėlus ateina moteris su žiūronais ir sako: „žinot, kad jūs paukščių rezervate?“ Mes nežinojom. Gerai, kad buvo rytas, vis tiek jau reikėjo judėti.
Rokas: Už kokių 8 km nuo Amsterdamo centro, bet miesto teritorijoje, sugalvojome apsistoti parke. Tas parkas tai natūralus tankus miškas su aukšta pieva, nieko panašaus į lietuviškuosius.
Mindaugas: Ryte susipakuoju nuo rasos ant medžio išdžiovintą palapinę, jau eisiu link Roko (miegojome atskirose palapinėse), žiūriu, ateina buliai.
Rokas: Jie, matyt, tame parke gyvena. Pasijutom apsupti gal dešimties. Taip ir stovėjom nejudėdami 10–15 min., laukdami kol šie atsitrauks.
Mindaugas: Jie dažniausiai į tave nežiūri, ėda žolę ir tiek, bet praeiti pro juos, taip baisiai atrodančius, su dideliais ragais, negalėjau.
Apskritai, miegojimas naktį buvo įtampa, juk nieko negali žinoti. Slovėnijoje įsikūrėme prie ežero, kur buvo daugiau žmonių. Naktį pabundu, girdžiu kažkas aplink palapines šlepsi su tapkėm. Galvoju, koks kvailys gali bandyti dviračius vogti apsiavęs tapkes? Išlindęs pašviečiu, nieko nėra. Vėliau vėl tas pats.
Prie palapinės buvau pasidėjęs savąsias. Ryte žiūriu, viena yra, o kitos ne. Kas gali vogti vieną? Dar matau visur išmėtytas šiukšles. Pasisuku į ežerą, antys plaukioja. Supratau, kad tai jos visą naktį aplinkui šlepsėjo. Tolėliau pamačiau ir savo tapkę.
– Kokių dar nuotykių patyrėte?
Mindaugas: Iki tol niekad nesu traukęs erkės. Galvojau, jei reikės, kaip bus, įdomu, ar galėsiu. Bet kai ant savęs jų pamačiau daugiau kaip 50, jau nieko negalvojau. Įdienojus vieną pastebėjau ant pilvo, o pradėjus žiūrinėtis jų buvo visur, kur pažiūri. Pirštus išskleidžiu – erkės, pažiūriu po laikrodžiu – radau septynias. Buvo mažytės, nepažvelgęs įdėmiau nepastebėsi. Gal naktį palapinę buvau pasistatęs ant jų lizdo, nes ant Roko nebuvo nė vienos. Gerai, kad prieš kelionę pasiskiepijome nuo erkinio encefalito.
-
Kas skraido brangiausiai? Daugiausiai privatiems skrydžiams išleidžiančiųjų TOP10
-
Netekai Lietuvos paso, bet nori grįžti – palauk, kol baigsis pandemija
-
M.Bertulis rudeninę darganą iškeitė į saulėtą Meksiką: skrydį galima rasti ir iki 500 eurų
-
Išskirtinis D.Pankevičiaus 1003 km žygis Lietuvoje: net žemėlapiuose nepažymėtos vietos ir nuotykiai su gyvūnais
Rokas: Pasiekus Paryžių prasidėjo kitas etapas. Suvokėme, kad jau sukam link namų, nors priešaky dar laukė 2000 km. Tuo pačiu pasikeitė orai, nuo šiol daug lijo, kartais pradėdavo iš ryto ir nesustodavo iki vakaro. Naktys tapo šaltesnės, jau tekdavo palapinėje užkurti krosnelę, kad sušiltumėm ir išdžiūtumėm.
Mindaugas: Teko ir daug planuoti, strateguoti. Pavyzdžiui, vienąkart atsikėlęs penktą ryto analizuoju ką čia dabar daryti. Ar šokti iš palapinės, ar minti iki degalinės, nes už kelių valandų prasidės lietus. Pasirinkom šokti iš lovos. Viską susikrovę pradedam važiuoti ir iškart ima lyti.
Rokas: Pamini 3–4 val. per lietų, sustojus pavėsinėje papusryčiauji, dar tiek pat laiko pasėdi, palauki kol lietus aprims. Lenkijoje jau gyvenom namų mintimis, bet patirtis, kai užklupusi audra mus permerkė kiaurai, padėjo sugrįžti į realybę ir suprasti, kad kelionė dar nesibaigė. Taip sulijo, kad pasidarė vienodai. Važiuoji, viskas bėga, atrodo, jau net malonus tas lietus. Tik telefonas pradėjo juoduoti, po kelionės teko keisti nauju.
Mindaugas: O maniškį reikia nešti į taisyklą, nes dar neatgavo visų savo funkcijų. Svarbi sąlyga, kad tądien buvome užsisakę nakvynę viešbutyje. Žinojom, kad viską išsidžiovinsim, galėjom sau leisti taip permirkti. Kelionės džiaugsmai tokie ir būdavo: kad šiandien nelyja, kad anksčiau susiradome nakvynės vietą ir turime kelias laisvas valandas tiesiog pagulėti ant čiužinio.
Kad miegi lovoje (kelis kartus nakvojome viešbutyje, svečiuose pas pusseserę Vokietijoje ir vieną lietuvį Olandijoje) ar valgai kažkieno kito pagamintą maistą. Tie patys pačių virti troškiniai greitai atsibosdavo.
Gražiausi matyti vaizdai, labiausiai patikusios ir nepatikusios šalys.
Rokas: Turbūt gražiausia buvo važiuoti nuo Genujos pro Nicą iki Marselio. Vienoje pusėje matosi jūra, o kitoje – 3–4 km aukščio Alpės. Maršrutas eina 600–700 km, važiavome juo apie savaitę.
Mindaugas: Taip gražu, kad viską norisi fotografuoti. Tik tai pabandžius, telefoną tekdavo pasidėti. Nuotraukose grožis visiškai nepersiteikia.
Rokas: Apskritai, kažkas tokio buvo pamatyti Adrijos jūrą Italijoje. Tik tuo metu atėjo suvokimas apie kelionės mastą.
Mindaugas: Kad žmonės skrenda lėktuvais, o mes per 21 dieną, nuvažiavę 1980 km, pasiekėm dviračiu.
Keliaudamas dviračiu labai gerai pajauti visą šalį. Pavyzdžiui, jei lėktuvu būtume skridę tiesiai į Budapeštą, galvotume, kad Vengrija yra labai turtinga, išsilavinusi šalis. Bet mūsų pirmas įspūdis buvo priešingas.
Nukrypdami nuo judriųjų kelių, važiavome pro kaimelius. Buvo baisoka net palapinę tose apylinkėse statytis. Namai labai prasti, kiemuose pilna šiukšlių. Negražu taip sakyti, bet ir žmonės nesimpatiški, prastai apsirengę. Pasiekus Budapeštą atrodė, kad į kitą pasaulį papuolėm.
Rokas: Ten labai graži architektūra, parlamento rūmai.
Mindaugas: Plati upė, pilis. Taip gražu, kad, atrodo, nieko daugiau ir netrūksta. Ko reikia, tas ir yra.
Kalbant apie Olandiją, net įsivaizduoti sunku, kad įmanoma taip sutvarkyti šalį. Žolė visur nupjauta, visur tvarkingas asfaltas, takeliai.
Rokas: Per visą šalį išvien važiuoji dviračių taku.
O Lenkijoje labiausiai nepatiko dėl požiūrio į dviratininkus. Prancūzijoje, Olandijoje, Belgijoje bet kuriuo metu pasisukęs aplink save pamatysi bent kelis dviratininkus. Ten važiuoja visi: vyresni ir ką tik ant dviračio išmokę sėdėti vaikai, sportuojama grupėmis. Jei ten įpranti prie pagarbos, tai Lenkijoje niekas nesustos praleisti tol, kol tiesiog neįstumsi dviračio į perėją.
Lenkijoje net buvau nukritęs. Važiavome siauru keliu be normalaus kelkraščio. Mus visai prie pat išvien lenkė vilkikai, mašinos. Vienas dviračio ratas nuslydo nuo stataus asfalto krašto, o nukritus ir kitam teko virsti į griovį. Ant rankos liko mėlynių, o vairą tris dienas laikiau pirštų galiukais, nes skaudėjo delnus. Trijų sunkvežimių vairuotojai sustojo paklausti ar viskas gerai.
Mindaugas: O man pavojingiausia situacija buvo kai dideliu greičiu leidausi nuo kalno Italijos ar Prancūzijos miestelyje. Kartais spidometras rodė ir 50–60 km/h greitį. Kelkraštyje stovėjo mašinų eilė ir vienos jų vairuotoja staiga atidarė dureles. Ne daugiau nei penkių centimetrų atstumu nuo mano vairo. Tas vaizdas taip ir sustojo akyse. Baisu pagalvoti kas būtų atsitikę jei būčiau kritęs pro priekį.
Ką naujo supratote per kelionę?
Rokas: Galiausiai kelionė padėjo suprasti, kokie vis dėlto laimingi esam gyvendami šalyje, kur turim tiek daug miškų, ežerų, galim patirti keturis metų laikus. Manau, kiekvienas tai turėtume vertinti.
Mindaugas: Tokioms kelionėms Lietuva – rojaus kampelis.
Būdami grupiokai prieš paskaitas eidavome kartu gerti arbatos. Pradžioje diskutuodami nė vienoje temoje neprieidavome bendro sąlyčio taško. Jis apie tą patį kalba iš vienos pusės, aš iš kitos. Vėliau nuomonės tarsi supanašėjo. Prieš kelionę net kalbėjome, kad kartu važiuoti bus neįdomu, nes galvojame labai panašiai. Keliaudami supratome, kad vis dėlto taip nėra.
Rokas: Mindaugas į viską reaguoja kitaip, jis ramesnis. Jei kas ir nesiseka, niekada nesiskųs. Važiuoja, tyli, nešneka su manim. O aš mėgstantis pasiskųst.
Mindaugas: Aha, jis daug visko sakydavo. Kartais galvoju: „nu, man lygiai taip pat sunku“.
Bet kai kitam sunku man yra lengviau. Ta prasme, kad tuo metu galvoju ir nervinuosi ne dėl savo, o kito bėdų.
Dar keliaudami, rodos, pametėm ir sulaužėm viską, ką tik galėjom pamesti ir sulaužyti.
Rokas: Mindaugo palapinė ir kilimėlis bent dalinai atlaikė, o aš ir peiliuką pamečiau, ir čiužinys prakiuro. Jei spėji užmigti per 20 minučių, guli dar minkštai, vėliau išsileidžia. Krepšio užtrauktukas išplyšo, dviratis sulūžo. Net ausinę vieną pamečiau.
Mindaugas: Sakyčiau, Rokui dėl nervų daug kas atsitikdavo. Kad ir gaminant kažkas nepasisekė, tada nuvirto dviratis, o paskui dar ir palapinės išorinė dalis užsidegė nuo dujinėlės. Arba jei važiuojant pasidaro sunku, jis greitai iš jėgos permeta bėgius. Taip nervindavausi, kad jei suges jo dviratis turėsim kentėti abu. Bet nieko nesakydavau, nes labai susinervinęs būdavo.
Rokas: Na, taip, mėgdavau emocijas išreikšti. Bet vis tiek kelionės metu nė vienas nepasidavėm. Jei ir sustoję pasėdim, aš pasinervinu, vis tiek mynėme toliau, kad ir kaip yra buvę blogai.
Mindaugas: Nors ir važiavom dviese, bet visos kelionės metu galvojom apie savo draugą. Išlydėjus mus į kelionę, kitą dieną jam nutiko nelaimė. Šokant į vandenį lūžo kaklas. Noriu jam pasakyti, kad tu nesi vienas. Mes tikim, kad atsigausi ir atsistatysi iki kitos kelionės kartu.
