„Viena iš ralio taisyklių sako, kad automobilis turi būti juokingai mažas ir prastas – variklio tūris būtų iki 1 litro. Manom, kad Shirley puikiai atitinka renginio dvasią – oro kondicionieriaus nėra, vairo stiprintuvo irgi. Pats tas ilgai kelionei“, – 15min pasakoja Martynas, kuria kelioms savaitėms (ar keliems mėnesiams) kartu su Pauliumi jau visai netrukus leidžiasi per visą Vidurio Aziją iki Buriatijos.
– Kas yra tas „Mongol Rally“? Kiek svarbu čia laikas ir greitis?
Paulius: „Mongol Rally“ – tūkstančiai kilometrų iššūkių ir nepamirštamų įspūdžių, o jo dalyviai – ne turistai, o pakvaišę avantiūristai.
Martynas: Tai renginys, kurio pagrindinis tikslas yra rinkti lėšas nevyriausybinėms organizacijoms. Šiais metais jame dalyvauja 388 komandos ir apie 1000 dalyvių. Laikas ir greitis tikrai nėra svarbiausi dalykai. Kiekviena komanda išsirenka kelionės maršrutą ir važiuoja per ten, kur nori – vienintelis maršruto dalykas, privalomas visiems dalyviams, yra startas ir finišas. Renginys prasideda 40 kilometrų į Vakarus nuo Prahos, iš kur visos komandos pajuda tikslo link – į Ulan Udę, Rusijos Buriatijos srityje, visai šalia Baikalo ežero.
Finišo linija atsidaro rugpjūčio 10 dieną ir užsidaro rugsėjo 10 dieną – tikslas yra pabaigti kelionę, kol finišo linija yra atidaryta. „Mongol Rally“ nėra lenktynės, tai panašiau į laisvo stiliaus kelionę – važiuoji kur nori, kaip nori, su kuo nori ir panašiai. Kai kurios komandos tikslo link važiuoja mėnesį, o kai kurios ir visus du.
Vienas iš pagrindinių renginio tikslų – lėšos, renkamos labdarai. Kiekvienos komandos tikslas yra surinkti mažiausiai £1,000, iš kurių £500 skiriami renginio partneriams – organizacijai „Cool Earth“. Ši NVO darbuojasi Amazonės miškuose ir padeda juos išsaugoti. Norėčiau pasidžiaugti, kad jau turime surinkę £560, iki tikslo visai nebetoli! Jei norėtumėte prisidėti, aukoti galite čia.
Netikėta pažintis
– O kas jūs? Ką veikiat gyvenime, kad galite keliems mėnesiams dingti?
Martynas: Aš jau 9 metai gyvenu Londone, čia atvykau iš karto po studijų Lietuvoje. Dirbu, o tiksliau – dirbau žmogiškųjų išteklių valdyme, didelėje rinkodaros agentūroje. Vienintelis būdas dingti keliems mėnesiams buvo tik išėjus iš darbo, ką sėkmingai padariau prieš mėnesį. Po „Mongol Rally“ planuoju kelionę tęsti toliau, tik dar neapsisprendžiau, kur norėčiau keliauti – sugalvosiu kelionės metu, o gal ir po jos. Galbūt Transsibiro geležinkeliu važiuosiu iki Maskvos, o po to į Pietryčių Aziją. Kol kas nežinau.
Paulius: Aš šiuo metu studijuoju ir dirbu farmacijos bei pramonės srityse. Turiu galimybę „pasiplauti“ tokiam ilgam laikotarpiui tik labai supratingo ir šaunaus vadovo dėka – susiderinome, problemų nekilo.
– Kaip šovė mintis leistis į tokį nuotykį? Kiek laiko trunka planavimas ir rengimasis?
Martynas: Girdėjau, kad kai kurios komandos ruošiasi ir metus, ir šiek tiek mažiau. Mes viską darom per mėnesį, tad iššūkių tikrai labai daug. Bet tikiuosi, viskas bus gerai.
Susipažinom per bendrą draugą, kuris nebegalėjo dalyvauti šiame ralyje. Kristupas pasiūlė sudalyvauti jame socialiniuose tinkluose, į pasiūlymą atsiliepiau aš ir Paulius, Kristupas mus supažindino – susiskambinom, pasikalbėjom 10 minučių ir nusprendėm imti šitą reikalą.
Paulius: Visada žavėjausi Martyno Starkaus ir Vytaro Radzevičiaus kelionėmis, tad atsiradus galimybei sudalyvauti šiame ralyje – nedvejojau. Kaip ir Martynas paminėjo, pasirengimui daug laiko neturime, viskas vyksta pagreitintu režimu. Svarbiausią dalyką – automobilį – jau turime, tad jeigu pamiršime keptuvę ar šakutę – nieko baisaus, išgyvensime.
Martynas: Komandos pavadinimo norėjosi skambaus ir aiškaus – kažko, ką būtų lengva atsiminti. Nusprendėm, kad angliškas komandos pavadinimas bus geriau nei lietuviškas. Paulius komandos pavadinimo kūrimą patikėjo man, o kad procesas būtų linksmesnis, pasikviečiau keletą anglakalbių draugų, ir po vienos karštos popietės Viktorijos parke Londone ir keleto taurių vandens gimė pavadinimas – „Yak Attack 2018“ (Jakų ataka 2018), o antras variantas buvo „Shirley and the boys“ (Shirley ir berniukai). Visgi nusprendėme, kad pirmasis variantas skamba geriau, o ką manote jūs?
– Tiek laiko dviese, nedideliame autobusiuke su daug iššūkių. Mokat vienas kito neišvaryti iš proto?
Martynas: Išsiaiškinsim kelionės metu. Nujaučiu, kad bus tylos akimirkų ir panašių iššūkių.
Paulius: Nesu konfliktiškas, rasim sutarimą.
– Kokios iki šiol buvo kiekvieno jūsų kelionės, kurios palikusios didžiausią įspūdį?
Martynas: Teko aplankyti tikrai nemažai šalių ir miestų, asmeninis rekordas – 12 miestų ir šalių per metus. Man asmeniškai smagiausia kelionė buvo Izraelyje su gera draugų kompanija. Išsinuomojom automobilį ir išvažinėjom Izraelį skersai ir išilgai – Jeruzalė, Haifa, Nazaretas, Galilėjos ežeras, Golano aukštumos, Negyvoji jūra. Tikrai verta aplankyti.
Paulius: Kelionių esu turėjęs daug ir įvairių, o didžiausią įspūdį paliko JAV, Kalifornija. Tai valstija, kuri turi viską – įspūdingą gamtą (Sekvojos nacionalinis parkas, Didysis Kanjonas), paplūdimius, skalaujamus Ramiojo vandenyno, neužmiegančius miestus ir, žinoma, pašėlusįjį Las Vegasą.
– Kaip sureagavo šeima, draugai, kai pasakėt apie savo planus?
Martynas: Šeima ir draugai reagavo puikiai, visi labai palaiko ir laukia nuotykių, nuotraukų ir vaizdo įrašų. Kai paskambinau sesei pasakyti, kad išvažiuoju, jos atsakymas buvo – „pagaliau susiruošei“. Šiaip pagalvojus apie 14 tūkst. kilometrų kelionę su Shirley minčių gali kilti įvairių.
Paulius: Vieni išvadino kvailiu, kiti – palaikė ir džiaugėsi. Mamytė sakė, pagamins cepelinų į kelionę, vaišinsim mongolus.
Shirley jau ožiavosi
– Papasakokite apie savo automobilį – kaip „susipažinot“ su Shirley?
Martynas: Kaip ir dera tolimai kelionei, išsirinkome „patikimą“, laiko išbandytą automobilį – „Subaru E12“ (Sumo/Libero), pagamintą 1993 metais. Dar visai neseniai jis (pakrikštytas Shirley vardu) buvo apleistas Vengrijoje – automobilių kapinėse. Vietiniai auksarankiai Shirley prikėlė antram gyvenimui – paskutinei kelionei į atšiaurųjį Sibirą. Aš Shirley dar nemačiau, pamatysiu tiktai starto dieną išvažiuojant iš Vilniaus. Paulius galėtų papasakoti daugiau apie Shirley ir jo kelionę iš Budapešto į Lietuvą...
Paulius: Pirmąją pažintį su Shirley galima apibūdinti kaip degustaciją to, kas mūsų laukia šioje kelionėje. Automobilio paimti skridau iki Budapešto, vietinio mechaniko „paruoštas“ bolidas pirmąją staigmeną pateikė nuvažiavus vos 100 km, kai pašaukus gamtai teko sustoti. Bandant tęsti kelionę Vilniaus link automobilis nebenorėjo užsivesti, švelnus pokalbis su Shirley nepadėjo... Su slovakų turistų pagalba automobilį šiaip ne taip užvedėme, ir kelionę galėjau tęsti. Po tokių išdaigų Shirley užmigti nebeleidau ir kartu be poilsio parlėkėme iki Vilniaus.
– Ralio aprašymas skamba kiek griežtai – jeigu ištiks bėda, niekas iš organizatorių jums nepadės. Nebaisu?
Martynas: Kol kas tikrai ne, baisu pasidarys įlipus į automobilį ir supratus, kad dabar vienintelis kelias yra pirmyn. Manau, bus daug baisių, bet ne ką mažiau ir linksmų akimirkų.
Paulius: Asmeniškai man – tai yra vienas šio renginio pliusų, tai suteikia galimybę save išbandyti įvairiose situacijose jas sprendžiant, o ne laukiant, kol kas nors išgelbės.
– Važiuosit per stepes, dykumas, kalnus, negyvenamas vietoves. Mokat patys taisyti automobilį, jeigu kas nutiktų? Suteikti pirmąją pagalbą?
Martynas: Automobilio taisyti nemoku, o ir vairuoti teko labai labai seniai. Girdėjau, kad ralyje gyva komandos dvasia, visi dalyviai vieni kitiems padeda, jei ištinka bėda. Dar vienas variantas – bandyti ieškoti vietinių pagalbos. Kaip nors išgyvensime. Gyvendamas Londone savanoriavau „St John's Ambulance“ – organizacijoje, kuri moko visuomenę teikti pirmąją pagalbą, taip pat dalyvauja įvairiuose renginiuose tai užtikrindama. Teko dalyvauti nemažai pirmosios pagalbos kursų, bet visgi tikiuosi, kad šių įgūdžių neprireiks.
Paulius: Bendrą suvokimą apie automobilius turiu, smulkesnius gedimus susitvarkysime, o rimtesnėms problemoms išspręsti ieškosime pagalbos iš vietinių gyventojų ir kitų dalyvių.
– Kokie didžiausi iššūkiai pasirengiant tokiai ilgai kelionei? Kaip atrodo planuojamų pasiimti daiktų sąrašas?
Martynas: Man asmeniškai didžiausias iššūkis buvo laiko stoka, o turint galvoje, kad mes šiame renginyje dalyvaujam paskutinės minutės principu – laiko dar mažiau. Paskutinės dvi savaitės tiesiog pralėkė, net nepastebėjau, kad jau visai greitai išjudėsim į Sibirą.
Daiktų tikrai labai daug, kelionėje reikės visko – nuo palapinės ir miegmaišio iki prieskonių (bandysim gamintis maistą patys, o ir šiaip stepėje turbūt nelabai ką valgomo rasi) ir vandens filtro. Daiktus skaičiuojame nebe vienetais, o kilogramais – jų tikrai labai daug.
– Kokias vietas labiausiai norit pamatyti?
Martynas: Aš konkrečių vietų sąrašo, kurias būtinai turėčiau aplankyti, neturiu – važiuosim ir žiūrėsim. Jei kas sudomins, stabtelėsim apsidairyti, o jei ne – tiesiog keliausim toliau. Tikrai laukiu, kol nusigausim iki Mongolijos – kelionė stepe turėtu palikti neišdildomų įspūdžių.
Paulius: Kaip ir Martynas, tikslių vietų nusistatęs neturiu, konkrečių objektų pamatymas nėra mano tikslas. Svarbesni kelionės aspektai – patirtis, vidinis skirtingų kultūrų pažinimas ir nuotykiai, kurių tikrai netrūks.
– Koks bus kelionės garso takelis?
Martynas: Shirley radijas neveikia, o garsiakalbiai suplyšę. Labai tikiuosi, kad spėsim susitvarkyti iki išvažiuojant, nes priešingu atveju teks dainuoti patiems. Gal žinot kokių gerų kelionės dainų?
Paulius: Esu tikras, kad didžiąją kelionės dalį mus lydės Čingischano dvasia – ši daina, garantuoju, suksis „ant repeato“:
