Koks yra Dubajus, priklausantis Jungtiniams Arabų Emyratams?
Gana dar neseniai buvęs provincialus kaimelis, Dubajus atliko neįtikėtiną skrydį į pasaulio finansinių, investicinių centrų elitą. Kai XX amžiaus viduryje Dubajuje pastatytą tarptautinį oro uostą investuotojai pavadino pernelyg ambicingu, šeichai atsakė: miestas taps pasauliniu centru.
Ir tikrai – Dubajus nuspaudė pedalą iki dugno: aukščiausi dangoraižiai, liberaliausios regione verslo mokestinės sąlygos, užsieniečių viliojimas visais įmanomais būdais padarė Dubajų vienu geidžiamiausių pasaulio verslo ir turizmo centrų. Dubajus tapo 6 pagal populiarumą kryptimi pasaulyje užsienio emigrantams (88 procentai gyventojų – imigrantai), šiuo metu užima 4 vietą tarp patraukliausių investicijoms miestų ir t. t.
Per trisdešimt metų Lietuva prarado beveik milijoną gyventojų, o Emyratus papildė 8 mln. atvykėlių, tarp jų ir lietuvių.
Dubajų iš viso regiono išskiria neįtikėtinas ambicingumas. Tai žino kiekvienas turistas: jei apžvalgos ratas, tai būtinai pats aukščiausias, jei prekybos centras, tai didžiausio pasaulyje ploto ir su visais įmanomais prabangiausiais prekių ženklais, ką jau kalbėti apie Burdž Chalifą, neįtikėtinai įspūdingą „Expo 2020“ ir dar dešimtis ambicingiausių projektų.
Jau girdžiu: lengva turėti ambicijų, kai turi tiek barelių naftos. Taip, Jungtiniai Arabų Emyratai – naftos šalis, bet už ją daugiau naftos išgauna tokios šalys kaip Rusija ar Irakas, Iranas ar Kanada, o ką jau kalbėti apie kaimyninę Saudo Arabiją. Venesuela turi daugiausia naftos išteklių, gal norėtumėte verslą atidaryti ten? O gal turistaujate naftos turtingose šalyse Nigerijoje ar Azerbaidžane? Atvirkščiai, daugelį šių šalių kamuoja „išteklių prakeiksmas“ – valdančiosios viršūnėlės pelnosi ir maudosi prabangoje, o šalių ekonomikos, nors, atrodo, turėtų būti užsitikrinusios nuolatines pajamas, klimpsta į ilgalaikę stagnaciją.
Tai gal čia ir glūdi mūsų susierzinimo priežastis? Juk suvokiame, kad naftos yra per mažai ambicingiems valstybės projektams kurti. Dėl ambicijų ir didelio noro sukurti ką nors didingo visais laikais rasdavosi įvairių imperijų: teritorinių, finansinių ar kultūrinių. Vien kultūrinis paveldas be siekių paverčia valstybę provincialiu senkančiu užutėkiu.
EXPO šalių žinutės
Šiuo metu Dubajuje vykstanti paroda „Expo 2020“ apibūdinama įvairiausiais skambiais epitetais: pasaulinis megaprojektas, neįtikėtina realiojo ir virtualiojo pasaulio sintezė, ateities miestas Artimuosiuose Rytuose.
Iš tiesų „Expo“ parodos, pradedant 1851 m. Londono pasaulio muge, visada pasižymėjo didingais užmojais – tokiais kaip Eifelio bokštas, pastatytas specialiai 1889 m. Paryžiaus parodai, ar pirmasis pasaulyje apžvalgos ratas, iškilęs 1893 m. Čikagoje. Ratas, papuoštas 3000 Edisono lempučių, sukėlė tikrą sensaciją.
Šįkart Jungtiniai Arabų Emyratai sau būdingu braižu nusprendė nustebinti pasaulį neįtikėtinais užmojais ir investavimo į parodą mastu – įvairiais vertinimais, nuo 6 iki 8 mlrd. eurų. Palyginimui: praėjusi Milano „Expo“ paroda kainavo apytiksliai 3 mlrd. eurų.
Visuomenė, matydama tokį pinigų „švaistymą“, kiekvieną „Expo“ parodą palydi abejonėmis dėl investicijų tikslingumo šešių mėnesių renginiui. O rengėjai atšauna, kad šalių dalyvių pastatai po parodos bus pritaikyti šalies rengėjos reikmėms. Ne visada taip nutinka, tačiau šalys ir toliau nori varžytis savotiškoje olimpiadoje, savo stenduose demonstruodamos įspūdingiausius pasiekimus.
„Expo“ parodų formatas išsiskiria ir tuo, kad kiekviena šalis tarsi siunčia milijonams turistų tam tikrą žinutę apie save. Didžiausios pasaulio galios, kaip JAV, Kinija, Prancūzija ar Vokietija, dažniausiai parodose dalyvauja, statydamos grandiozinius pastatus, paprastai vertinamus 50–70 mln. eurų. Dubajaus parodoje užmojais sukonkuravo ir naftos turtingos šalys, tokios kaip Saudo Arabija ar šeimininkai JAE.
Visgi, nepaisant finansinių išteklių ir pastatų dydžio, labai įdomu stebėti, ką gi iš tiesų šalys nori apie save papasakoti. „Expo“ parodos formatas įdomus tuo, kad kiekviena šalis turi palyginti trumpą laiką prisistatyti lankytojams. Juk parodoje dalyvauja 192 šalys, visi paviljonai sudaro ištisą miestą, todėl lankytojai dažnai būna pavargę ir vienai ekspozicijai skiria palyginti mažai laiko ir dėmesio, stengdamiesi per trumpą laiką nugriebti kuo daugiau įspūdžių, susiformuoti nuomonę apie šalį ir jos ekspoziciją.
Lankytojai intuityviai teigiamai reitinguoja stendus, kuriuose mintis per trumpą laiką perduodama emociškai stipriai ir inovatyviai, pasitelkiant vizualinius, architektūrinius ir multimedijos sintezės sprendimus. Prie tokių ekspozicijų nusidriekia eilės, joms įveikti kartais prireikia ir valandos.
Ispanija kviečia į kiną ir parodo trumpą, bet neįtikėtinai įtaigų filmą apie bendrystę ir darną tarp žmonių ir gamtos, kartu demonstruodama nuostabius šalies vaizdus. Saudo Arabija pasakoja šalies istoriją lankytojams tiesiog kylant tamsioje vėsoje eskalatoriumi ir dairantis į šalies istorijos įvykių ir turizmo galimybių virtualias projekcijas. Ekspozicijos mintis – atrask turistams draugišką šalį.
Tailandas su azijietišku intensyvumu bando priblokšti technologijomis – stebina drebančios grindys, skriejant virtualiu traukiniu. Net visko mačiusiems užima kvapą. Nesilankiusieji Tailande įtikinami – tai tiesiog sprogstamoji technologinė galia.
Jungtiniai Arabų Emyratai stebina architektūriniais paties pastato sprendimais: stogas kaip skrendančio erelio lenkti sparnai, be to, gali plasnoti – atsiverti ar užsiverti. Architektų sumanymas – pabrėžti tradicijų ir ateities technologijų sintezę.
Teigiamai stebina Lietuvos stendo architektūra: lietuviškos medienos kompozicijos, gaivios vėsos įspūdį sudarančios panoraminės miškų ir ežerų nuotraukos. Malonu pabūti, juolab kai lauke +30 laipsnių. Visgi kyla klausimas – kokia pagrindinė šalies žinutė?
Taip, terminaluose ar stenduose pristatomos žadėtosios inovacijos, tačiau problema ta, kad išvargę lankytojai nelabai nori gilintis į terminalų turinį. Tad pagrindinis įspūdis – gražios gamtos šalis, kurioje nelabai kas ir vyksta. Švedų portalas expoupdate.se išrankiojo pagrindines žinutes, kaip šalys prisistato, ir trumpai apibūdino: „Lietuvos paviljonas yra medinis pastatas, reprezentuojantis Lietuvą kaip šalį, atvirą kūrybai, tvarumui, bendruomeniškumui ir naujovėms“.
O apie Estijos paviljoną parašė: „e-Estonia“ demonstruoja šalies skaitmeninę pažangą su duomenų debesimis, kuriais lankytojai gali vaikščioti. Paviljonas pristato Estiją kaip skaitmeniniu požiūriu vieną iš pažangiausių valstybių pasaulyje“. Kaip matome, Estija nuosekliai vysto ir įtvirtina šalies įvaizdžio „e-Estonia“ kryptį, žinutes formuoja labai kryptingai.
Visgi galiausiai reikia pasakyti, kad, esant nedideliam finansavimui, Lietuvos paviljonas, nors ir be lankytojų eilių, sėkmingai konkuruoja su daugeliu ekspozicijų, net ir gavusių milžinišką finansavimą. Sakykime, Indija ar Kinija, nors skirdamos didelius išteklius, eina tradiciniu keliu: pasakoja apie viską ilgai ir kiek nuobodokai. Tokios ekspozicijos dažniausiai įdomios tik patiems tų šalių piliečiams.
„Expo 2020 Dubai“ rodo pasaulį, kuris, nepaisant įvairių suklupimų, yra ambicingas, skrieja į ateitį, teikia vilčių.
