Dubenėtąjį akmenį, vieną iš 32, rastų Lietuvoje ir paskelbtų saugomu valstybės, geriausia apžiūrėti šaltą žiemą, nes vasarą sala paskendusi krūmuose ir žolėse. Plokščias granito riedulys virš žemės iškilęs apie pusę metro. Manoma, kad duobutes akmenyje prieš tūkstančius metų iškalė žmonės, kaip dangaus skliauto stebėjimo ar pagonybės ženklus.
Pasak etnologo Liberto Klimkos, dubenėtieji akmenys dažniausiai randami šventvietėse su žmogaus veiklos žymėmis – įvairių dydžių ir formų duobutėmis.
Paveldosaugos specialistai pasakoja, kad sovietiniu laikotarpiu užtvenkus upę, paežerių alkakalnis paskendo vandenyje, kyšojo tik viršūnė. Vėliau jį tyrinėję archeologai teigė, kad alkakalnyje buvusios kapinaitės, o akmuo vartytas, nes masinęs lobių ieškotojus.
„Kai kuriuose kaimuose buvo nuo dviejų iki trijų akmenų. Aišku, jie buvo judinami, kai kurie atsidūrė pastatų pamatuose, kiti tvorose, prieangiuose, nebėra išlikę autentiškų akmenų vietų“, – pasakoja Pakruojo savivaldybės Kultūros paveldo vyriausiasis specialistas Mindaugas Veliulis.
Pasak etnologo Liberto Klimkos, dubenėtieji akmenys dažniausiai randami šventvietėse su žmogaus veiklos žymėmis – įvairių dydžių ir formų duobutėmis.
„Yra akmenų, kuriuose duobučių nedaug, bet jos pakankamai tiksliai atspindi žvaigždynus. Paežerių akmuo sudėtingesnis, senovės žmogus negalėjo tiksliai nufotografuoti dangaus ir žvaigždeles sudėlioti. Ta konfigūracija primena žvaigždynus. Manoma, kad tai buvo ritualiniai dalykai, prie akmens atliekamos apeigos – į duobutes įdedama auka, kad gamtos jėgos būtų palankesnės žmogui“, – aiškina prof. L.Klimka.
Daugiausia dubenėtųjų akmenų randama Skandinavijoje.
