Pirmas oficialus įsakymas, kuriame pristatomas karantinas, paskelbtas Ragusos respublikoje – dabartiniame Dubrovnike pietų Kroatijoje. Ant Adrijos jūros kranto įsikūrusi Ragusos respublika buvo judrus uostas, į kurį žmonės ir prekės keliavo iš viso pasaulio. Kai XIV a. maras išplito į Viduržemio jūros ir Balkanų šalis, Didžioji respublikos taryba išleido įsakymą, pagal kurį visi pirkliai, jūreiviai ir prekės iš maro paveiktų šalių turi mėnesį praleisti karantine. Tik jeigu įrodoma, kad žmogus sveikas karantino pabaigoje, jam buvo leidžiama įžengti į miestą.
Miestas trys negyvenamas salas (Mrkan, Bobara ir Supetar), esančias už Dubrovniko sienų, paskyrė karantinuotiems asmenims. Iš pradžių juose nebuvo gyvenamųjų namų – ir sunkios gyvenimo sąlygos buvo kone tokios pat pražūtingos kaip ir pati liga. Netrukus valdžia su suprato ir nusprendė pastatyti kelias medines pašiūres. XV a. viduryje karantino kvartalai jau buvo virtę kompleksu su sargais, duobkasiais, kunigu, kirpėju ir gydytojais. Viskas buvo apjuosta aukšta siena, kad niekas nepabėgtų.
1397 m. Didžioji taryba priėmė naują nutarimą, pagal kurį karantino procedūros tapo labiau organizuotos. Buvo paskirti trys sveikatos apsaugos pareigūnai, kurie prižiūrėtų, kaip įgyvendinamos taisyklės. Tie, kurie jas pažeisdavo arba su jomis nesutikdavo, būdavo įkalinami.
Nutarime taip pat buvo įvesta griežtesnė karantino priemonė – epidemijos metu į miestą negali patekti ir prekės. Tai stipriai pakenkė prekybai, kuri buvo pagrindinis miesto žmonių pragyvenimo šaltinis. Visgi valdžia laikėsi nuostatos, kad svarbiau apsaugoti žmones nuo epidemijos.
Iš pradžių laukimo periodas buvo 30 dienų (trentine). Vėliau jis prailgintas iki 40 dienų (quarantena) – iš to ir kilo terminas „karantinas“. Kai kurie mokslininkai teigia, kad periodas pailgintas supratus, kad 30 dienų nepakanka ligos plitimui sustabdyti. Kiti tikina, kad skaičius 40 turėjo religinę prasmę. Kai Dievas užtvindė žemę, lijo 40 dienų ir naktų. Kai Jėzus buvo pakrikštytas, jis 40 dienų praleido dykumoje nevalgydamas. Kad ir kokia būtų priežastis, 40 dienų karantinas pasirodė efektyvi priemonė maro protrūkiams suvaldyti. Dabar mokslininkai jau žino, kad buboninis maras turi 37 dienų laikotarpį nuo infekcijos iki mirties.
Nepaisant šių priemonių 1526 m. Dubrovniką vis tiek pasiekė didžiausia maro epidemija. Ji miestą visiškai paralyžavo šešiems mėnesiams. Valdžia persikėlė į Gruzą, nes Dubrovnike buvo liga jau pernelyg išplitusi. Praėjus 6 metams, Lokrumo saloje už 600 m nuo Dubrovniko pradėta didelio lazareto (karantino patalpų) statyba. 1590 m. dar vienas kompleksas pradėtas statyti Pločėje, už 2 km nuo Dubrovniko, ir baigtas 1642 m. Jame buvo 10 kelių aukštų pastatų, atskirtų kiemais. Kiekvienas jų turėjo savo nuotekų sistemą ir sargus.
Visos prekės, kurios patekdavo į miestą, būdavo vėdinamos, smilkomos ir plaunamos. Tačiau dėl nežinojimo nebuvo kreipiamas joks dėmesys į blusas ir žiurkes – pagrindines ligos nešiotojas. Į miestą buvo leidžiama atgabenti tik tik naujos, nenaudotas prekes, o panaudoti daiktai, tokie kaip drabužiai, būdavo iškart kartu su jų savininkais siunčiami į lazaretus. Ragusos gyventojai didžiavosi, kad pastačius lazaretus mirusiųjų nuo maro skaičiais drastiškai sumažėjo.
Lazaretas Pločėje vis dar stovi. Dabar jis naudojamas poilsiui ir pramogoms.
