Atsiranda vis daugiau norinčiųjų išvysti ir pajausti tolimą regioną Indijos šiaurėje, supamą Pakistano ir Kinijos. Paprastai į tą Indijos pusę žiūri tik politologai ir geografai, kurie ten mato Kašmyrą – parako bombą ant pasaulio stogo. Tačiau gyvenimas suka savo vagą visame pasaulyje: žmonėms reikia taikos, darbo, meilės. Taip ir Ladakas jau kurį laiką taikus, atviras ir kviečia visus. Tiesa, šis regionas išlieka karštuoju pasaulio tašku, nes čia susikerta trijų šalių interesai, tačiau ten, kur leidžiama lankytis turistams – besąlygiškai saugu, o pamatyti, kaip saugoma siena ir kaip atrodo Indijos kariuomenės daliniai – dar vienas kelionės ingredientas.
Ladakas turi du iššūkius: aukštį virš jūros lygio ir nepasotinamą vaizdų bei įspūdžių gausą. Tokie pasakymai, kad buvau kalnuose – Karpatuose ar Alpėse – netinka. Ladako perėjos aukštesnės už aukščiausias Europos viršūnes.
Turizmui Ladakas atvertas nuo 1974 m., bet ankstesniais laikais nebuvo galimybių jį saugiai ir greitai pasiekti. Smalsuoliai vyko karo keliais per Šrinagarą, tačiau žiemą bet koks susisiekimas nutrūkdavo. Dabar gi valanda skrydžio iš Delio ir atsiduriama Ladako sostinėje Lehe, kuris įsikūręs maždaug 3,5 km aukštyje. Čia padidėja krūvis organizmui, kuriam reikalinga aklimatizacija. Tačiau kruopščiai apgalvota kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ ir patikimų vietos partnerių strategija padeda žmonėms ne tik įveikti svaiginančius aukščius, bet ir jais mėgautis.
Nuostabą kelia tai, kad, nepaisant nuošalumo ir turimų nuostatų apie Indiją, Ladake pakenčiama infrastruktūra – daug gerų kelių, puikios gyvenimo sąlygos, skanus maistas, o žmonių dešimtis kartų mažiau nei sausakimšuose ir perpildytuose šalies megapoliuose. Tiesiog imk ir keliauk!
Vidiniai, lietaus neišvarginti Himalajų kalnagūbriai su derlingais tarpukalnių slėniais, kuriais teka viena garsiausių Azijos upių Indas, taip pat intakai Zanskaras, Šyokas ir kiti, stulbina kraštovaizdžiais ir spalvomis. Optinis kontrastas tarp horizonto linija bėgančių uolėtų šlaitų ir perėjų, krištolo skaidrumo dangaus ir žaliuojančių oazių, kuriose verda kasdienis kalniečių gyvenimas, verčia aikčioti iš nuostabos ir stebėtis vėl, vėl ir vėl.
Tai ne naujakurių iš perpildytos Indijos valdos, o ladakiečių, kurie čia gyvena tūkstančius metų ir kurių protėviai sumaniai plėtojo žemės ūkį, naudojo upių vandenį, priimdavo, aptarnaudavo ir palydėdavo Šilko keliais zujančias karavanų vilkstines su aibe gėrybių, naujovių ir žinių. Ne kartą mintyse sau sakiau: „Stop, stop, nežudykite manęs reginiais, lėčiau, po kąsnelį.“ Kiekviena diena Ladake vis kitokia, net jeigu tuo pačiu keliu vykstama kelis sykius.
Ladakas – ne tik Himalajai, bet ir Karakorumas. Dar viena didžiulė kalnų grandinė, kuri išdidžiai žymi ribą tarp Pietų ir Vidurio Azijos. Šia riba teka plačiai išsivagojusi Šyoko upė. Pasiekti ją iš Leho – iššūkis technikai ir žmonėms, nes reikia įveikti vieną iš aukščiausių pasaulyje pravažiuojamų perėjų.
Tikėtis komforto nereikia, bet net ir pasyviai įveikus 5340 m. aukščio Khardunglos perėją apima euforijos jausmas. Net vidurvasaryje čia apstu sniego. Aukštai užkopianti saulė nepajėgia jo ištirpinti. Mums, šiaurės platumų gyventojams, sniegas vasarą – nuotykis, o indams, kurie gyvena tropikuose ir sniegą iki tol matę tik per televiziją, galimybė jį paliesti ir parodyti vaikams – gyvenimo įvykis. Žinia apie Ladaką pasiekė ir Indijos žmones, vis daugiau jų ryžtąsi atvykti į šį savo šalies užkampį. Keliauja daugiausia pasiturintys ir išsimokslinę indai. Tai dar vienas potyris mums.
Šyoko slėnis po sniegingos perėjos pasitinka didingais ir pritrenkiančiais vaizdais bei pritvinkusiu karščiu. Didžiuliai temperatūrų skirtumai dieną, naktį, vasarą ir žiemą skaldo uolienas, kurios per tūkstančius metų virsta smiltelėmis. Stiprių vėjų pustomos jos formuoja Nubros smėlynus – dykumą viduryje kalnų. Tai išduoda ne tik kraštovaizdis, bet ir dvikupriai kupranugariai – reliktas iš didingų Šilko kelio laikų, kuriais dabar saugiai ir nutrūktgalviškai keliauja lietuviai.
Karakorumas tolsta į šiaurės vakarus – į Pakistaną, kurio sienos artumas puikiai juntamas dėl važinėjančios karinės technikos. Kalnų gyventojams tai gėris, pakeitęs nerangius kupranugarius ir paskubinęs laiką bei civilizaciją. Galingais sunkvežimiais iš nuošalių kaimų į mokyklas vežami krykštaujantys vaikai sukelia minčių – Indija skatina švietimą, visuotinai rūpinasi jaunąja karta, o kas ateityje gyvens šiuose Dievo pamirštuose slėniuose? Jei keliausime mes – žmonės neišvyks. Tai išduoda naujai statomi gyvenamieji namai, viešbučiai bei maldos stupos, piktosioms dvasioms atbaidyti.
Kur bepasiduosi iš Leho – visomis kryptimis tenka kelti galvą aukštai, aukštai, į sniegu padengtus kalnus ir perėjas. Rytuose šis kraštas ribojasi su Kinija – dar viena kaimyne. Ne tik ribojasi, bet ir dalijasi kalnus bei slėniuose telkšančius didingus ežerus. Vienas iš jų – Pangong Tso, kaip gyvatė, o gal drakonas, išsiraitęs abiejų šalių pasienyje. Pamatyti šį smaragdinės spalvos ežerą, vadinasi, dar kartą įveikti didingus kalnus, dar kartą prisiliesti prie nežemiškų, Himalajų dievams priklausančių kraštovaizdžių.
Pakilimas į Chang La perėją nepalieka jokių abejonių, kad Ladako slėniuose gyvena ištvermingiausi pasaulio žmonės. Serpentinais kylantis kelias, kaip niekur kitur, leidžia stebėti ladakiečių kruopščiai įdirbtus laukelius, terasas ir namų valdas. Didėjant aukščiui, palengva iš vidaus kyla didžiavimosi šiais žmonėmis ir jų kultūra jausmas. GPS imtuvo rodmenys peršoka 4 kilometrų aukštį ir mūsų smegenys jau sunkiai priima tokioje atšiaurioje aplinkoje zujančius ladakiečius. Mums – dienos iššūkis, jiems – visas gyvenimas. Chang La atsilygina su kaupu – vos keli laipsniai šilumos ir šlabdriba. Orų kontrastai tikrina keliautojų pasiruošimą, kantrybę ir pasiryžimą, bet Himalajų dievų žemėje ne vieta inkšti.
Pangong Tso žydrynė atsiveria dar aukštai kalnuose. Kukliai, po truputį tarsi erzintų ir koketuotų. Atsiveriantis vaizdas nešoka tango ar rokenrolo ritmu. Nieko panašaus su kitur pasaulyje matytais kalnų ežerais. Išretėjęs oras stabdo judėjimą ir gilina kvėpavimą. Į Tibetą pereinantys Himalajai neužgožia kraštovaizdžio, plačiai atveria kalnų slėnį ir pripildo jį vandens. Beveik 140 kilometrų ilgio ežeras bėga į pietryčius, link Kinijos Tibeto. Lėtu valso ritmu šokantis ežeras atpalaiduoja: jo paviršius tai šiaušiasi vėjo draskomas, tai spindi kaip veidrodis su įrėmintais supamų kalnų vaizdais. Akys ir siela kaupia energiją, o pastelinės spalvos girdo. Tik grįžus į civilizaciją ir pažiūrėjus į žemėlapį, galima adekvačiai suvokti, kur būta, kas matyta ir patirta.
Ladakas – ne tik gamta. Šis regionas vadinamas Mažuoju arba Vakarų Tibetu. Toks apibūdinimas tikrai pelnytas, nes Ladakas šimtmečius kultūriškai ir dvasiškai siejosi su centriniu Tibetu, o dalis dabartinių ladakiečių yra tibetičių kilmės. Politiškai Ladakas daugiau kaip 1000 metų buvo savarankiška karalystė didžiojo Tibeto pašonėje. Atėjus laikams, kai didžioji politika sugriovė daugybę budistų vienuolynų Tibete, Ladakas, kartu su Butanu, išlieka vienintelis kraštas, kuriame Tibeto budizmas ir toliau išpažįstamas visomis įmanomomis jo formomis.
Širdis džiaugiasi visiems, kad Mažasis Tibetas išlieka autentiškas: nepersekiojamas, negriaunamas, nekultūrinamas. Oro uoste pasitikęs gidas-budistų vienuolis tapo gyvenimo dovana man ir visiems keliautojams. Na, kas gali geriau žinoti vienuolynų labirintus, vienuolių gyvenimo užkulisius ir visa tai, kas sudaro Tibeto budistų tikėjimą? Keliaujant po šį kraštą su vietiniu, lankyti vienuolynus tampa svaiginančiu malonumu. Tiesa, vienuolynai ir maldų vietos – nemenkas iššūkis gidui, nes budizmo tiesos painios, miglotos, plačios ir labai gilios. Mums, krikščionims, tenykštis gyvenimas, tradicijos ir kasdienybė – kitas pasaulis: svetimas ir sunkiai suprantamas.
Vienuolynai Ladake veriami kaip žemuogės ant smilgos, tačiau po kelių dienų ateina atsakymai, kodėl būtent čia žmonės pasiekė tokį gilų dvasingumo lygį. Kiekviena aplankyta vietovė slėniuose, šlaituose, ant stačių uolų kėlė žavesį ir pagarbą vienuolynų įkūrėjams, statytojams ir gyventojams. Kažkurios bendruomenės norėjo pabėgti, kitos gi – būti matomos. Daugelio vienuolynų interjerai turi panašių bruožų, bet atmušus akis atsiskleidžia vis kitoks paveikslas. Tikri vienuoliai, zujantys savo ilgalaikiuose namuose, pirmosiomis dienomis kėlė visokių minčių, bet daugėjant žinių ir patyrimo po kurio laiko jiems jau norėjosi nusilenkti ir padėkoti, kaip kad ir mūsų gidui-vienuoliui, kuris ne tik giliai tiki, puikiai vairuoja visureigį ir net autobusą, šneka keturiomis kalbomis, mikliai valdo šiuolaikines technologijas, bet ir moka prisiderinti prie mūsų – kartais be reikalo skubančių ar bambančių.
Ladako vienuolynai atviri – tai dievų buveinės, kur kovojama prieš tamsą ir negeroves, kur atbaidomos ir nugalimos piktosios dvasios. Vos ne kiekvienas vienuolynas kartą ar kelis per metus rengia šventes. Į jas atviromis durimis ir širdimis vienuoliai kviečia savus ir svetimus. Bemaž didžiausias Ladake Hemis vienuolynas vaizdžiai, garsiai ir spalvingai leidžia pamatyti ir pajausti, kaip gėris įveikia blogį. Paprasta, gal net šiek tiek primityvoka, bet tai gyva kultūrinė fosilija – ne kitaip.
Skurdas, vargas, atskirtis... Šie žodžiai netinka Ladakui, tai ne Indija. Kantrūs, ištvermingi ladakiečiai per tūkstančius metų sunkiai pasiekiamuose kalnų slėniuose sukūrė savo civilizaciją. Matant paprastų žmonių ūkius, didokus gyvenamuosius namus, kruopščiai įdirbamą žemę piršosi mintis, jog šios žemės žmonės – laisvi, orūs ir pasitikintys savimi. Globalizacijos grimasos jau Ladake, bet kultūrinis pagrindas dar stiprus ir tvarus.
Padėka dievams ir visiems, kurie po Ladaką keliavo kartu ir ten paliko dalį savęs bei Lietuvos.
Artimiausia kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ kelionė į Ladaką – 2020 m. birželio 28 d. (Su HEMIS festivaliu! Liko 7 vietos) ir rugpjūčio 9 d.
