Monika numynė jau virš 60 000 kilometrų ir dviračiu apkeliavo tolimiausius kraštus. Jos kelias vedė per Uzbekistano dykumas, Indijos aukštumas, atokius Laoso kampelius ir daugybę kitų kvapą gniaužiančių vietų.
Kaip teigia Monika, ši kelionė – auginanti ir transformuojanti patirtis, o sudvejojus verta užduoti sau klausimą: „ko labiau gailėsiuosi – kad pabijojau, ar kad patyriau nuotykius, vertus knygos?“.
– Dviračiu įveikėte neįtikėtinus atstumus pačiose egzotiškiausiose šalyse, ką tik mynėte per Tailandą. Koks maršrutas laukia priešakyje? Ar turite nusistačiusi kelionės tikslą?
– Tailandą jau palikau užnugaryje ir šiuo metu keliauju per Malaiziją, tolimesnės stotelės – Singapūras, Indonezija ir labai tikiuosi, jog pavyks pasiekti Australiją. Viena iš mano svajonių – išilgai perminti visą žemyną. Po to jau ieškosiu kelio atgal link namų į Lietuvą.
– Daugelį stebina ne tik numintų kilometrų ar aplankytų šalių skaičius, bet ir faktas, jog keliaujate visiškai viena. Kada ir kaip „atradote“ solo keliones?
– 2019 m. norėjau pabėgti nuo rutinos ir problemų, tai kilo mintis pakeliauti dviračiu. Kadangi esu labiau intravertė, tai net neieškojau kompanijos, kas norėtų prisijungti. Mėgstu visišką laisvę ir tai puiki galimybė augti kaip asmenybei.
Solo kelionės gan netradiciniu būdu patapo geriausia gyvenimiška mokykla, išmoktos pamokos – neįkainojamos. Kartas nuo karto taipogi dalinuosi kilometrais su kitais keliautojais, kurie mina ta pačia kryptimi. Šios kelionės metu Indijoje, Nepale daugiau nei pusę metų koja kojon sukau pedalus su bendražygiu iš Olandijos.
– Ar Pietryčių Azijos šalys – draugiška kryptis kelionėms dviračiu? Kokius pastebite išskirtinumus, lyginant su kitomis šalimis?
– Pietryčių Azijoje labai patogu keliauti su dviračiu. Pakankamai pigus maistas, apgyvendinimo paslaugos, daug lankytinų vietų, lengva sutikti kitų keliautojų iš skirtingų šalių. Nebloga kelių infrastruktūra, išskyrus Laosą, ten teko nemažai atsitrankyti, kol pasiekiau Vietnamą.
Ir kiekviena pasaulio regionas turi savitumo, kurį sunku lyginti. Kadangi visur minu su dviračiu, tai visada laukia kažkokie nuotykiai, tik Pietryčių Azijoje jų būta mažiau. Daugiau relaksacijos ir patogumų. Turizmas čia išties gerai išplėtotas.
– Kurios jūsų aplankytos vietos paliko pačius geriausius prisiminimus?
– Per daugiau negu 2 kelionės metus būta tiek vietų, jog sunku išsirinkti… Mane labiausiai traukia kalnai, tad 2 perliukai būtų – Tadžikistanas ir Himalajai Indijoje.
Ši šalis man asmeniškai buvo vaistai sielai ir pavargusiam kūnui.
Pietryčių Azijoje man be galo patiko Laosas. Labai daug gamtos, ramybės, vietiniai vis dar nesugadinti turizmo, visur lydėjo plačios šypsenos. Ši šalis man asmeniškai buvo vaistai sielai ir pavargusiam kūnui.
Nuotykius Laose pradėjau Huay Xai ir porai dienų iki Luang Prabange dviratį iškeičiau į lėtaeigę valtį. Dvi dienas relaksavau ir stebėjau žalius peizažus. Šią pramogą drąsiai galiu parekomenduoti gamtos mylėtojams.
Kambodžoje likau sužavėta į UNESCO paveldą įtraukto, 8 pasaulio stebuklo – Angkoro šventykla (Angkor Wat). O Tailande išskirčiau Railay paplūdimį, jo apylinkes su lagūna ir įspūdingomis uolomis. Bet turiu prisipažinti, po kiek laiko prižiūri tiek vaizdų ir galiausiai mažai kas nustebina, tad pradėjau praleisti daug lankomų vietų.
– Pasidalinkite keliais ryškiausiais nuotykiais ar iššūkiais, patirtais kelyje.
– Mano kelionės tikslas buvo Iranas, tačiau bebūnant Turkijoje sužinojau apie neramumus šalies viduje. Kurį laiką jau maniau, kad odisėja baigėsi ir keliauju namo, bet, praleidusi kelis mėnesius Kipre, išlaukiau dienos, kai situacija Irane stabilizavosi ir nežinodama, ko tikėtis, patraukiau ta kryptimi. Su vietiniais tikrai nerealiai praleidau laiką, likau sužavėta jų svetingumu, kultūra. Tikrai dar ten sugrįšiu!
Teko minti per Kazachstano, Uzbekistano pusdykumes, kur vienąkart buvau papuolusi į tikrai pavojingą situaciją. Nusprendžiau minti 100 km tiesiąja per šunkelį, kur a nė gyvos dvasios, nėra interneto ryšio, bet girdėjau, jog daug kitų dviratininkų sėkmingai įveikė šią atkarpą.
Eigoje pasiklydau, pasivijo arklys ir pamečiau dalį vandens. Vietoj 100 km numynus 150 km smėlėtu ir svilinančiu keliu, šiaip ne taip po dviejų dienų išlindau į kitą pusę be lašo vandens. Iki šiol pamenu, buvo tokia dehidratacija, jog kelio linijos liejosi ir mirguliavo.
Didžiausias iššūkis buvo Indija. Tam dar nebuvau pasiruošusi. Kiekviena diena buvo be galo intensyvi, pastovus dėmesys, kraupūs pakelės vaizdai. Eigoje perdegiau visomis prasmėmis ir prasidėjo sveikatos problemos.
Antrą kartą nekartočiau, bet džiaugiuosi, jog išdrįsau leistis į šią avantiūrą: minti per didžiausius miestus kaip Delis, Mumbajus, keliauji per mažiausius kaimelius, kur vietiniai dar nėra matę baltojo, ar su dviračiu užkyli į daugiau nei 5000 metrų aukštį ir pamatai gniaužiančias panoramas.
– Kas sunkiausiais momentais motyvuoja nesustoti?
– Galbūt tai nepadės daugumai skaitytojų, nes keliauti pradėjau ne dėl malonumo, bet bandymo sau padėti, padaryti kažką drastiško, kad vėl grįžtų noras gyventi ir kažko siekti.
Keliauti pradėjau ne dėl malonumo, bet bandymo sau padėti.
Man teko pereiti per daugiau negu dešimtmetį trukusį valgymo sutrikimų pragarą ir esu patyrusi tiek fizinio, emocinio, psichologinio skausmo, jog dabar, kai tenka susidurti su sunkumais, žinau – susitvarkysiu, viskas laikina. Skaudūs išgyvenimai tikrai užgrūdino, tai tapo tikra varomąja jėga.
– Atsigręžus atgal ir įvertinus numintą kelią, ar yra dalykų, kuriuos dabar, turėdama tiek daug patirties, darytumėte kitaip?
– Nekeisčiau nieko, nors ir būta daug skaudžių patirčių. Džiaugiuosi būdama čia, kur esu, ką nuveikiau, kokiu žmogumi tapau ir kaip toliau tobulėju. Visos patirtys formuoja, padeda geriau suprasti save ir aplinkinius. Kartais turime viską patirti savu kailiu, kad įsisavintumėme pamokas.
– Ką patartumėte kitiems keliautojams, besiruošiantiems į tolimą kelionę dviračiu?
– Fizinis pasirengimas nėra būtinas, kūnas prie krūvio adaptuojasi palaipsniui.
Dažnai kelyje išpuola daug netikėtumų ir reikia prisitaikyti, priimti tai kaip ženklą sulėtinti tempą, neskubėti, kartais likimas mus bando apsaugoti nuo blogesnės patirties. Kartais ta kiaura kamera ar bet kokia kita kliūtis pasimaišė ne veltui.
Fizinis pasirengimas nėra būtinas, kūnas prie krūvio adaptuojasi palaipsniui.
Paleisti kontrolę, nes kad ir kiek keiksiesi, negali pakeisti oro sąlygų arba to, kaip kartais žmonės su tavimi elgiasi. Belieka susitaikyti ir judėti į priekį. Vėlgi, viskas laikina, po savaitės lietaus vėl išlenda saulė, vėjas vėl pradeda pūsti į nugarą, o tie įkyrūs praeiviai buvo sutikti pirmą ir paskutinį kartą.
Kas liečia daugiau techninę pusę, turiu pripažinti – turint geresnę įrangą, kelionė yra patogesnė ir sklandesnė, bet galima išsiversti su bet kuo.
Ir svarbiausia žinoti, jog baimės niekur nedings. Visada bus baugu stovyklauti nepažįstamoje vietoje, nerimą kels sveikatos problemos ir t. t. Jau 29 mėnesius keliauju kartu su baimėmis, su drebančiomis kojomis priimu riziką. Normalu jausti daug nemalonių emocijų, nežinios, bet visada užduodu sau klausimą: ko labiau gailėsiuosi – kad pabijojau, ar kad patyriau nuotykius, vertus knygos?
Monikos nuotykius galima stebėti ir paremti jos „Instagram“, „Facebook“ ir „YouTube“ paskyrose.
Daugiau informacijos apie Tailandą galima rasti tinklaraštyje Tailandieciai.lt ir feisbuko grupėje Tailandiečiai.
