Šio nepaprasto kelionės projekto pavadinimas – „Tandemowe Trip Love Laponia 2016/2017“. Keliautojai pasiryžę įveikti 8 tūkst. kilometrų per Lenkiją, Lietuvą, Latviją, Estiją, Suomiją iki pat Laplandijos, o toliau aplink Baltijos jūrą.
Išgyventi ir papasakoti
Kaip sako patys keliautojai, šios kelionės metu jie nori išsiugdyti gebėjimus išgyventi bet kokiomis sąlygomis, neretai – ekstremaliomis, o taip pat įgyti kuo daugiau žinių apie gyvenimą atšiauriame klimate šiaurėje. Apie tai jie ruoš straipsnius moksleiviams, pasakos ir supažindins su pirmykščių Laplandijos žmonių kultūra.
„Mūsų tikslas yra įveikti 8 tūkst. kilometrų tandemu su priekaba, kurioje – mūsų augintinis, Aliaskos malamutas Kadlookas, ir visa tai žiemos sąlygomis. Pajudėjome lapkritį iš Silezijos, sukame į Lietuvą, Latviją, Estiją, gaudysime keltą į Helsinkį, keliausime per visą Suomiją ir norime pasiekti šv. Mikalojaus miestą, kur Rovaniemyje ir dar kiek šiauriau – Inaryje norime kelias savaites praleisti su senaisiais Laplandijos gyventojais samiais“, – savo tinklalapyje rašo keliautojai.
Lenkijos institute, kur surengtas susitikimas su keliautojais, jaukiausiai jautėsi būtent Kadlookas. Vaikštinėjo po patalpas, pirmiausia užsukdamas, kas sukėlė juoko bangą, į virtuvę. „Jis žino, kur svarbiausias kambarys“, – juokėsi instituto darbuotojai ir šuns šeimininkas.
Mėgsta žiemą
„Mes abu mėgstame žiemą, šiaurės šalis. Krzysztofas svajojo apie Sibirą, man labiau patinka ramesni regionai, pusmetį gyvenau Laplandijoje. Todėl sujungėme savo susidomėjimus ir pasirinkome kryptį, norėjome išgyventi tą tikrą žiemą, kokios jau mūsiškėje Europos dalyje nėra. Be to, turime tokį šunį, kurio į Kanarus ar kur nors į Ispaniją pasiimti tikrai negalėtume, nes paprasčiausiai jam netiktų jų klimatas. Todėl pasirinkome kryptį į šiaurę dviračiu“, – apie tai, kas paskatino tokią kelionę, kalbėjo Klaudia.
Krzysztofas antrina draugei – prieš kelionę jiedu turėjo bent kelis tikslus. Vienas iš jų – visiems parodyti, kad net ir su tokiu dideliu šunimi galima keliauti, o ne kažkam jį palikti, atiduoti į prieglaudą ar iš viso atsikratyti.
Turime tokį šunį, kurio į Kanarus ar kur nors į Ispaniją pasiimti tikrai negalėtume, nes paprasčiausiai jam netiktų jų klimatas. Todėl pasirinkome kryptį į šiaurę dviračiu, – sakė Klaudia.
Pasiruošimas šiai kelionei, anot pačių keliautojų, užėmė labai daug laiko ir nebuvo lengvas. Jiems teko ne tik paruošti savo tandemą ir priekabą, kuri buvo pagaminta specialiai vežti Kadlooką, bet ir maisto krepšius, kuriuos šeima jiems siunčia į šalis, kur tuo metu pora su šunimi yra.
Klaudia ir Krzysztofas kelionę pradėjo Mikovo miestelyje netoli Katovicų, Silezijoje, lapkričio pabaigoje, tačiau realiai kol kas keliavo tik apie mėnesį. Jiems sutrukdė iš pradžių dviračio gedimas, dėl kurio teko tris savaites praleisti Varšuvoje, o paskui – Krzysztofo trauma. Gydytis jam teko kiek ilgiau nei tris savaites Lenkijos ir Lietuvos pasienyje.
Tačiau ir tuo metu pora laiko veltui negaišo – lankėsi mokyklose, bendravo su vaikais, pasakojo savo įspūdžius. Būtent edukaciniai užsiėmimai ir yra dar vienas tikslas, kuris keliamas šiai kelionei. Grįžę keliautojai ketina su jaunaisiais klausytojais dalintis patirtimi ne tik, kaip sekėsi keliauti dviračiu žiema su šunimi, bet ir samių gyvenimo ypatumais pirmykštėmis sąlygomis.
Nori Laplandijos žiemą
Tai – dar vienas poros tikslas. Tiesa, pasiekti Laplandiją ir dar šiemet ten pagyventi ilgesnį laiką atšiauriomis žiemos sąlygomis, jiems jau greičiausiai nebepavyks. Todėl keliautojai neatmeta galimybės nukeliauti iki tam tikro taško ir grįžti namo, į darbus, o rugsėjį vėl leistis į kelią, kad tikrai užtektų laiko sėkmingai pasiekti Laplandiją.
Jeigu atrodo, kad minti dviratį – vienas smagumas, tai keliautojai primena: jų tandemas, priekaba, daiktai, jie patys ir keturkojis bičiulis bendrai paėmus sveria apie 320 kilogramų. Gavus maisto ir kitų reikalingų daiktų siuntas iš gimtinės, svoris kuriam laikui padidėja dar apie 30 kg. Tad ar lengva su tokiu svoriu keliauti minant pedalus, spręskite patys.
Jų tandemas, priekaba, daiktai, jie patys ir keturkojis bičiulis bendrai paėmus sveria apie 320 kilogramų.
O oras taip keliauti kur kas parankesnis, kai spaudžia -15 laipsnių šaltukas, nes drėgmė ne tik nemaloni, bet ir skverbiasi į drabužius, sunkina daiktus.
Kaip sako Krzysztofas, jam kelionėje sunkiausia minti į įkalnes: „Jeigu tai koks tuščias keliukas, tą padaryti yra lengviau – įsibėgėjame ir įveikiame gana nesunkiai. Bet intensyvaus eismo keliuose viskas daug sunkiau. Mus lenkiantys automobilių vairuotojai negalvoja apie mūsų saugumą, lenkdami labai priartėja prie priekabos, aplenkę tuoj pat užkerta mums kelią. Tai ne tik sunkina važiavimą, bet ir yra nesaugu, juk priekabą ir dviračiai tikrai ne tokie stabilūs kaip automobiliai. Tokioje situacijoje ir patyriau traumą.“
Lietuvoje palapinės nereikia
Per dieną tandemu galima būtų nuvažiuoti ir 80 kilometrų, bet keliautojai sako mieliau besirenkantys tokį tempą, kad važiuodami neperkaistų, nesuprakaituotų, nes tuomet kur kas lengviau peršalti. Lėčiau judama ir dėl to, kad rytais jie stengiasi pasiruošti maisto visai dienai, išsivirti arbatos, tuomet dienos metu netenka stabčioti, vakare maisto gamyba neprivilioja laukinių žvėrių.
Dažniausiai keliautojai nakvoja palapinėse, nebent sutikti žmonės juos pakviečia į savo namus. Kaip juokėsi Krzysztofas, kartais būna net nejauku – kažkas atsiveda į namus, kurie išpuoselėti ir labai elegantiški, o šuniui pasidaro bloga ir jis privemia.
Jis įpratęs prie dėmesio, mėgsta pozuoti, – apie šunį sako jo šeimininkai.
Tačiau žmonių geranoriškumas ir svetingumas žavi: štai Lietuvoje jie jau kelios dienos, o dar nė karto nenakvojo palapinėje. Anot Klaudios, dar Lenkijoje jie susipažino su kunigu iš Lietuvos, kuris suvedė su savo pažįstama mergina iš Varėnos, ši – su savo draugais.
Labiausiai šioje kelionėje visų sutiktų žmonių dėmesį traukia ne patys Klaudia ir Krzysztofas, o jų keturkojis draugas.
„Šuo dažniausiai sėdi priekaboje, nebent važiuojame miško keliukais ir įsitikinę, kad saugu, leidžiame jam bėgti šalia, nes jis to nuolat reikalauja lojimu, staugimu ar cypimu. Tai sukelia didelį susidomėjimą važiuojant per miestus ar gyvenvietes. Žmonės domisi ne tik pačia transporto priemone, bet ir tuo, kas sėdi jos viduje“, – juokdamasi pasakojo Klaudia.
O viso to pasakojimo metu Kadlookas ramiai miegojo prieš šeimininko kojų, visiškai nesibaimindamas nei svetimų žmonių, nei kamerų ar fotoaparatų. „Jis įpratęs prie dėmesio, mėgsta pozuoti“, – šypsojosi jo šeimininkai, netrukus paliksiantys Lietuvą ir trauksiantys toliau į šiaurę.
