Tai – ne pirmoji tokia ilga ir tolima Tomo kelionė. Prieš kelerius metus jis dviračiu važiavo per Pietų Ameriką ir įveikė apie 6 tūkst. kilometrų. Dviračiu kaunietis yra išvažinėjęs nemažai Europos.
– Tomai, kodėl šį kartą pasirinkai tokią kelionės kryptį?
– Nes tose šalyse nė karto nebuvau važiavęs, tačiau labai daug apie jas girdėjau: kad skanus maistas, geras oras, nebrangu. O juk Lietuvoje tokiu metu šalta! Važiavau vienas. Nors ir siūliau kartu kolegoms – nė vienas negalėjo, kelionė jiems pasirodė per ilga. O aš laiko turiu.
Nuskridau į Vietnamą. Beje, bilietą pirkau tik į vieną pusę, nes nežinojau, kada grįšiu. Nenorėjau savęs įsprausti į jokius rėmus. Šis faktas užkliuvo oro uoste ir muitinės pareigūnai klausė: kur bilietas atgal? Paaiškinau, kad važiuosiu į kitas šalis per sausumos sienas.
Pats Vietnamas – militarizuotas, nelabai įdomus. Jų muziejai niūrus, daugiausia ekspozicijos apie Vietnamo karą. Kitokių muziejų neradau.
Iš Vietnamo palei pakrantę važiavau žemyn link Hošimino miesto. Gražu, šilta, oro temperatūra – apie 30–35 laipsniai. Taip, važiuoti per karšta, tačiau susiplanuoji savo laiką, kad dienos kelionę pradėtum apie 9 valandą ryto, o apie vidurdienį stotum ilsėtis ir kelionę tęstum maždaug nuo 15 valandos. Susirandi poilsio vietą, kuri gali būti ir prigulus parke ant suoliuko, ir palei vandenyną.
– Kiek kilometrų nuvažiuodavai per dieną?
– Niekur neskubėjau, nes neturėjau plano, kada turiu baigti kelionę. Per dieną numindavau apie 60 kilometrų, o pramogai, būdavo, ir su traukiniu pavažiuoju, kad pamatyčiau daugiau vietinių žmonių.
Iš Vietnamo, kuriame praleidau apie mėnesį, važiavau į Kambodžą. Jos pirminiuose planuose tarsi ir nebuvo, tačiau jaučiausi puikiai, pasiskaičiavau, kad pinigų turiu pakankamai. Kodėl nenuvažiavus? Numyniau iki sostinės Pnompenio. Kambodžoje yra didesnis šiukšlynas ir jiems prasčiau su finansais, maistas irgi skurdesnis.
Aplankiau ir Laosą. Labai įdomu, nes nėra automobilinės perėjos kirsti sieną – tik pėsčiųjų. Ir dar – betvarkė pasienyje. Buvau skaitęs internete, kad pasienyje gali reikalauti kyšio. Taip ir buvo. Atėjau, pateikiau visus dokumentus, tačiau man sako: du doleriai ir dokumentus atiduosime.
Du doleriai jiems dideli pinigai, nes vidutinis atlyginimas 200–300 dolerių. Turistų – daug, tad po du dolerius susirenka visai nemažai. Laose įsiminė, kad žmonės gyvena sunkiai, kai kurie – palapinėse. Akivaizdus skurdas.
Po to – Tailandas, kuriame važiavau nuo šiaurės iki pietų. Žinoma, vos tik įvažiavau – atsidūriau šalyje, kurioje eismas vyksta kita puse ir pirmą dieną vos nepalindau po sunkvežimiu. Būnant Tailande kilo mintis važiuoti į Mianmarą, tačiau nuvažiavus prie muitinės pareigūnai mane apsuko atgal. Turistams čia negalima, nes šalyje karinė padėtis.
Pavyzdžiui, Tailande buvau sutikęs dviratininkų, o Malaizijoje – ne.
Tailando viza galiojo mėnesį, nuo Mianmaro sienos pasukau žemyn, nuvažiavau iki Bankoko – beveik išilgai per visą šalį. Šalies sostinėje praleidau kelias dienas. Visą laiką – lygumos, gražu, maistas geresnis. Toliau – palei rytinę pakrante į Malaiziją. Prasidėjo musulmonų kraštas – kita kultūra, jie į keliautojus žiūri irgi įtariai. Pavyzdžiui, Tailande buvau sutikęs dviratininkų, o Malaizijoje – ne.
Malaizija ribojasi su Singapūru, tad kilo mintis užsukti ir ten. Singapūre labai aukštas pragyvenimo lygis, be dviejų šimtų eurų nakvynės negausi. Tarsi galėtum nakvoti kempinge, bet irgi savos taisyklės. Kempingai čia – tik vietiniams žmonėms, užsieniečiams negalima. Tiesa, yra išlygų – kempinge užsienietis gali nakvoti vietinio gyventojo kvietimu, tačiau prieš dvi savaites reikia informuoti vietos valdžios institucijas.
Gavau tranzito vizą – vieną dieną į šalį įvažiuoji, tą pačią dieną turi išvažiuoti. Taip ir padariau, iš čia laivu persikėliau į Indoneziją. Ši šalis buvo man įdomiausias, fantastiškas kelionės etapas – keliavimas po saleles.
Pavyzdžiui, atplauki į salą, paklausi, kada kitas laivas. Pasirodo, už dviejų dienų. Ką daryti? Nieko, tik laukti. Susiplanavau ilgesnį maršrutą laivu, vaizdai plaukiant – fantastiški. Įdomus momentas: prie salos artėdamas laivas duoda garso signalą, o tada iš mažos salos gilumos susirenka visi vietiniai. Sala – maždaug kilometras ant kilometro. Vietiniai žmonės prie laivo atvažiuoja motociklais, pasiima juo atplaukusius saviškius ir tada išvažiuoja. Indonezija man pasirodė egzotiškiausia šalis.
– Ką veikti mažose salose?
– Kartais jose net nesustodavau, plaukdavau laivu iki didesnių. Viena kelionė laivu tęsėsi apie 42 valandas, o bilietas kainavo tris dolerius. Beje, laivai – ne turistiniai, o tie, kuriais plaukioja vietiniai. Laive – šiukšlynas, o miegoti reikėjo ant čiužinio. Pasidėjau ant jo savo turistinį kilimėlį, bet sujudinus čiužinį iš jo pasipylė tarakonai. Negaliu taip miegoti. Pamatęs mano sumišimą priėjo vietinis žmogus: „Turistas? Tarakonai gerai. Pas jus Europoje gal jie negerai.“
– Kitur apsistodavai viešbučiuose?
– Dažniausiai taip. Nors vežiausi palapinę, tačiau miegoti joje per karšta, todėl susirasdavau nebrangius, paprastus viešbučius, kuriuose būdavo kondicionieriai. Tokioje kelionėje reikia kokybiško poilsio ir atgauti jėgas.
– Tokiose šalyse miegoti gamtoje nėra pavojaus?
– Yra. Bet jei miegi palapinėje, ją statai tokioje vietoje, kur aplinkui yra žmonių.
– Minėjai, kad dviratininkų sutikai Tailande, Malaizijoje ne. O kitose šalyse?
– Beveik ne. Jei jau pamatydavau kokį dviratininką, būtinai sustodavau, pasikalbėdavau. Sutikau vieną baltarusį, kuris taip keliavo nuo pernai rudens. Nors keliai ten pritaikyti dviračiams, bet visi vietiniai važiuoja nedideliais motociklais. Pavyzdžiui, reikia kaimynei nuvažiuoti pas kaimynę ko nors pasiskolinti – ji sėda ant motociklo ir važiuoja. Vaikai nuo kokių penkerių metų su tais birbalietais važinėja.
– Kokia yra buitis į tokią ilgą kelionę išvykus dviračiu?
– Renkiesi pats. Pavyzdžiui, gali eiti valgyti į restoranus, kavines, bet aš pasigamindavau maistą, vežiausi įrangą. Iš viso turėjau keturis dviračiui pritaikytus daiktų krepšius.
Juose – primusas, dujos, keli drabužiai, palapinė, kilimėlis, maistas dienai, taip pat bent keli litrai geriamojo vandens. Interneto ryšį turėjau visada, nes prie kiekvienos šalies muitinės įsigydavau jų vietinę interneto kortelę. Tuo net nereikia rūpintis – prie sienos gyvenantys vietiniai žmonės jas siūlo turistams.
– Sakoma, kad pasaulio ateitis priklauso Azijai, tačiau ji – ir labai technologiškai pažengusi, ir labai skurdi.
– Ji labai įvairi. Beveik visos šalys, kuriose aš buvau, yra besivystančios, kai kur net kelių nėra. Beje, kiek teko bendrauti su vietiniais – beveik niekas nežino, kur yra Lietuva. Jiems lengviau susiorientuoti, kai pasakai, kad esi iš Lenkijos (juokiasi).
O žmonės geri ir malonūs visur. Kada jie mato, kad keliautojas – vienas, jam visą laiką padeda. Jei važiuoja du–trys žmonės, tada kitaip – neva susitvarkysit ir patys. Vietiniai gyventojai su turistais nori fotografuotis, nuotraukomis dalinasi savo socialiniuose tinkluose. Nusifotografuoti su turistu yra svarbus įvykis.
– Sakei, kad kelionės plano neturėjai, o kur važiuosi – spręsdavai čia ir dabar. Koks jausmas gyventi viena diena?
– Geras jausmas. Atsikeli ir žinai, kad turi važiuoti. Svarbu, kad telefono baterija nebūtų išsikrovusi.
– Dviratis tavo gyvenime yra jau apie 15 metų, tačiau jis ne tik „kelionių partneris“, tačiau ir kasdienybės dalis?
– Taip. Kol šilta, juo važiuoju visur, kad ir į Marijampolę. Keliauti lėktuvu su juo kiek mažiau patogu. Oro linijų bendrovės nori, kad jis būtų išardytas ir supakuotas į dviračio dėžę. Aišku, nori ir mokesčio už papildomą bagažą. Reikia skirti pusdienį pasiruošimui: susirasti dėžę, jį išardyti ir supakuoti.
Dėžę pavyko gauti gal iš kokio penkto karto, vietiniam gyventojui už ją daviau du dolerius.
Indonezijoje, iš kurios skridau namo, dėžę vos radau. Žmonės sunkiai gyvena, tad renka antrines žaliavas. Jei dviračių parduotuvė išmeta dėžę, ją iš karto paima, suplėšo. Dėžę pavyko gauti gal iš kokio penkto karto, vietiniam gyventojui už ją daviau du dolerius. Žmogelis buvo patenkintas, tiek pinigų gavęs už dviračio dėžę!
– Kiek tokia kelionė kainuoja, jei neskaičiuotume skrydžio bilietų?
– Paprastų viešbučių kainos – 10–15 eurų. Galima rasti ir pigiau, tačiau pačiuose pigiausiuose viešbučiuose nebus saugu: ieškojau viešbučių, kur būtų šiokia tokia registratūra, šiokia tokia apsauga ir galimybė saugiai pasidėti dviratį. Apibendrintai: per mėnesį išleisdavau apie tūkstantį eurų. Maistas, nakvynė, bilietai į lankomas vietas.
– Ilga kelionė be kompanijos – nėra per daug vienatvės?
– Ne, vienatvės nejaučiu. Pagaliau – yra telefonas, įvairios programėles, tad su namiškiais susisiekti gali ir vaizdo skambučiu. Man gerai keliauti visaip – ir vienam, ir su kompanija,
– Tokiai kelionei reikia laiko, minėjai, kad tu turi? Iš kur? Pagaliau – žmonės dirba, nes reikia pinigų.
– Taip, į tokias keliones važiuoti gali ne kiekvienas, nes žmonės dirba. Aš dirbu tik vasarą, vairuoju autobusą.
– Kodėl tik vasarą?
– Nes žiemą slidu. Kalbant rimtai, man patinka žiemoti ten, kur šilta. Šiltuoju metų laiku Lietuvoje užsidirbu pinigų tam, kad galėčiau žiemą išvykti ten, kur šilta. Man taip gyventi įdomu, nes pasaulis toks didelis ir mes jo taip nepažįstam. Keliaudamas pasikalbi su žmonėmis, pasėdi ant jūros kranto, pamąstai, pamedituoji ir važiuoji toliau.
– Kaip tavo gyvenime atsirado dviratis?
– Kai buvau jaunas ir kvailas, važinėjau automobiliu ir vaidinau bachūrą. Taip dabar tai vertinu. Tačiau vieną dieną geri žmonės mano automobilį pavogė. Tada aš nutariau daugiau juo nevažinėti, kito nepirkti. Jis yra bėda, nes daug išlaidų – padangos, remontas, plovimai, draudimai.
Atsisakiau automobilio, pradėjau vaikščioti pėsčiomis, paskui įsigijau dviratį. Viskas man išsigrynino. Neturiu poreikio pirkti brangius daiktus, įsigyti kotedžą ar į ką nors investuoti. Aš iš to jau išaugau. Taip, kaip kai kuriuos dalykus išaugi vaikystėje.
Dabar noriu pažinti pasaulį.
