Tikslius skaičius mėgstantis keliautojas pasakojo, kad per savaitę ne tik numynė 550 km dviračiu, bet ir nuėjo maždaug 25 km, o bėgte įveikė dar 5,5 km. Į šią kelionę jis leidosi neturėdamas jokių didelių planų. Kaip pats sako, norėjo tiesiog „pravalyti galvą“ ir šiek tiek išsikrauti fiziškai.
„Pirmasis tikslas pasiektas – galvą „prasivaliau“. Bet fiziškai neišsikroviau, todėl bėgsiu 42 km Vilniaus maratone“, – žadėjo J.Žygas ir savo pažadą ištesėjo.
Kelionė prasidėjo rugsėjo 1 d. ir truko septynias dienas. Rugsėjo 7 d. popiet jis jau įvažiavo į Vilnių per Šalčininkuose esantį pasienio kontrolės postą.
„Važiavau vienas, nes niekas daugiau „nepasirašė“ visai savaitei. Buvo tokių, kurie atvažiavo savaitgaliui tik susipažinti su Minsku, taip pat tokių, kurie per Baltarusiją nuvažiavo dar toliau, arba tie, kurie atvažiavo tik sekmadienį-trečiadienį“, – pasakojo keliautojas.
Daugiau nei 500 km leido išvysti nemažą dalį kaimyninės šalies, bet labiausiai vilniečiui įsiminė Lyda, kurioje jis apsigyveno pas vietinį vaikiną Aliaksandrą.
„Jis grįžęs vėlai po darbo dar „pasirašė“ su manim palakstyti naktinėmis Lydos gatvėmis. O kol dirbo, surado draugą, kuris man aprodė miestą“, – pasakojo J.Žygas.
Įdomi patirtis, anot jo, laukė ir Minske, kur netikėtai pateko į didžiulę miesto šventę.
„Apsigyvenome bute pačiame miesto centre ir per langus matėme naktinius fejerverkus, klausėme koncerto, kuris vyko vos už 100 m nuo mūsų namo. Ryte nusileidę liftu žemyn patekome į bėgimo startą – vyko maratonas, kuriame dalyvavau“, – pasakojo keliautojas.
Nors tokia kelionė daugeliui gali pasirodyti varginanti, aktyviai gyvenantis ir daug keliaujantis vilnietis sakė, jog Baltarusijoje nepajuto jokių sunkumų.
„Dvi naktis miegojau palapinėje, tris – pas vietinius. O vieną naktį nuomavomės butą. Tai buvo Minske“, – sakė jis.
Dėl maisto jis niekada nesuka galvos. Jos neskaudėjo ir šįkart: „Valgydavau bandeles, meduolius, chalvą, vaisius iš parduotuvių, kariuomenės sausus davinius, kuriuos vežiausi iš Lietuvos. Tik Minske valgydavome kavinukėse koldūnus, blynus ir kitus vietinius patiekalus“, – sakė J.Žygas.
Kadangi tai – ne pirmoji panaši kelionė, susidėti daiktus savaitės trukmės spartietiškai kelionei pašnekovas galėjo net užsimerkęs. Pasak jo, daug nereikia: užtenka palapinės, miegmaišio, jau minėtų sausų maisto davinių, keletą būtiniausių drabužių, prožektorių, keletą kitų smulkmenų ir technikos: kompiuterį, GPS navigaciją bei telefoną.
„Baltarusijoje nusipirkau kortelę už 5 rublius ir gavau 1 GB interneto“, – pasakojo pašnekovas, pridūręs, kad visos kelionės metu jautėsi saugiai.
„Drįsčiau teigti, kad net saugiau nei Lietuvoje. Šalikelės ten plačios, automobiliai lenkia labai atsargiai. Tik įvažiavus į Lietuvą pajutau skirtumą – prasidėjo mašinų lenkimai per 30-40 cm nuo manęs“, – prisiminė keliautojas.
Ši kelionė po Baltarusiją jam buvo pirmoji. Tad ir įspūdžiai stiprūs. „Šalis man patiko, įspūdis geras, ir kitais metais, jei organizuos bėgimą ir duos nemokamą vizą, tikrai sugrįšiu! Mane visada traukdavo Rytų Europos šalys. Ukrainoje praleidus maždaug 90 dienų savo gyvenimo ten irgi norisi sugrįžti“, – tikino J.Žygas.
Baltarusijos užsienio turistai dar neatrado – vietiniai lietuviams pasakojo, jog juos dažniau lanko tik ukrainiečiai ar rusai. Europiečiai, jei ir važiuoja, tai dažniausiai į Minską. Tačiau jų nedaug.
Vietiniai dažniausiai persikreipę žiūrėdavo į mane: tiek kelių darbuotojai, tiek šiaip kaimelių gyventojai. Kasdami bulves rodydavosi tarpusavyje, kad pažiūrėtų į mane.
Tačiau kol kas atokesnių vietovių gyventojams tokie keliautojai, kaip J.Žygas, tebėra egzotika.
„Vietiniai dažniausiai persikreipę žiūrėdavo į mane: tiek kelių darbuotojai, tiek šiaip kaimelių gyventojai. Kasdami bulves rodydavosi tarpusavyje, kad pažiūrėtų į mane“, – prisiminė dviračiu po Baltarusiją keliavęs lietuvis.
Aprašydamas savo kelionės įspūdžius feisbuke viename iš įrašų jis pacitavo susirašinėjimą su vietiniu, pas kurį turėjo apsistoti. Kalbos barjerą svetingas baltarusis tikėjosi įveikti pasitelkęs geriausią „vertėją“ – degtinę.
Paklaustas apie tai, ar tokia ir buvo vakaro pabaiga, J.Žygas tikino, kad ne: „Alkoholio, galima sakyti, kad nevartoju, tad ir degtinės negėriau. Iš tiesų rusų kalbos niekur ir niekada nesimokydavau. Vaikystėje mama, tėtis ir močiutės, norėdami kažką nuslėpti nuo manęs tarpusavy šnekėdavosi rusiškai.
Bet pradėjus keliauti, ypač daug laiko praleidus Ukrainoje, bandant bendrauti su kitais keliautojais, skaitant ką nors internete, žiūrint filmukus šiek tiek pramokau rusų kalbos ir su daug klaidų galiu susišnekėti, suprasti ir pasakyti parduotuvėje, ko man reikia“, – pasakojo lietuvis, pridūręs, kad Baltarusijoje jaunimas šiek tiek kalba angliškai. Tačiau bendrauti su vyresniais pavyksta tik rusų kalba.
Daugiau Juozapo Žygo kelionių istorijų rasite jo tinklaraštyje ir „Facebook“ paskyroje.
