Javiečių kalba Džakartos pavadinimas reiškia pergalinga ir klestinti. Esant norui prie jo būtų galima labiau prisikabinti. Na taip, kažkada po Antro pasaulinio karo Džakarta ir visa Indonezija išsivadavo iš olandų jungo ir pasiskelbė nepriklausomybę. Bet tą patį padarė beveik visos Azijos ar Afrikos valstybėlės, tai reiškia, jos visos yra ne mažiau pergalingos nei Džakarta. Nieko čia nėra išskirtinio.
Dėl apibūdinimo „klestinti“ galima ginčytis dar labiau. Taip, Džakarta yra didžiausias, sėkmingiausias, turtingiausias Indonezijos miestas, šalies kultūrinis, ekonominis ir visoks kitoks centras. Indonezijos masteliais Džakarta yra tikrai klestintis ir beprotiškais tempais augantis miestas į kurį laimės ieškoti kasdien plūsta laimės ieškotojai. Jie yra daugiausia tie patys indoneziečiai iš kitų šalies salų ar iš tos pačios Javos. Bet tai irgi yra pakankamai standartinė situacija, juk pas mus į Vilnių ieškoti gėrio iš šalies periferijų irgi vyksta visi kas netingi.
Tiksliau pasakius, Džakarta yra tiesiog milžiniškas organizmas, kurį dusina masinės automobilių spūstys ir jos pačios gyventojai. Iki mūsų vertinimu suprantamo klestėjimo jai dar reikia šiek tiek pasistengti. Bet apie viską iš pradžių.
Mūsų kelionė po pietryčių Aziją ir prasidėjo būtent nuo Indonezijos sostinės. Skridome į ją dviese su tėčiu Aleksu iš Londono su naktiniu persėdimu Guangdžou mieste Kinijoje. Dėl šio persėdimo į Džakartą atskridome ypatingai padoriu laiku – apie pirmą valandą po pietų. Pasirinktame Džakartos viešbutyje turėjome susitikti su broliu Vytautu ir mama Sigute, kurie turėjo atskristi kitais reisais.
Tačiau net ir padorus laikas neapsaugojo mūsų nuo ypatingo apsižioplinimo tik atskridus. Bejudant pasų kontrolės link, akį patraukė kioskas, kviečiantis įsigyti vizą. Kaip padorus ir viską iki galo norintis išsiaiškinti pilietis, paklausiau simpatiškos darbuotojos, į kurią eilę mums stoti. Mergaitė paklausė, iš kur mes, ir akivaizdžiai nesupratusi atsakymo, nuėjo pasitikslinti pas kitą žiovaujantį darbuotoją. Grįžusi pareiškė, kad mums reikia stoti į eilę įsigyti vizas.
Bet juk aš tai žinojau, kad vizų į Indoneziją lietuviams nereikia. Nesijaudinau, nes pagalvojau, kad gal ta viza tik formalumas, kurį reikia sutvarkyti, nes kitose šalyse taip daro. Kiosko darbuotoja įspaudė mums vizą ir paprašė 35 eurų. O tai jau buvo ne visai formalumas, tačiau gal iš to netikėtumo ar skubėjimo nepajutome, kaip išsitraukėme pinigus ir sumokėjome.
Tačiau visą laiką neapleido mintis, kad čia kažkas negerai. Trumpai tariant, mus greičiausiai tyčia ar netyčia gražiai išdūrė, nors ir sunku buvo patikėti, kad tą darytų oficialūs pareigūnai t. y. lieptų įsigyti vizą keliautojui iš šalies, su kuria yra bevizis režimas.
Viskas greičiausiai atrodė taip. Mergaitė visiškai nesupratusi, iš kur esame, nuėjo pasitarti su kolega, kuris turbūt irgi paklausė, iš kokios mes šalies. Ką jam galėjo atsakyti mergaitė? Turbūt tik neaiškų marmaliavimą iš L raidės. Kolega, tikėtina, numojo ranka tingėdamas aiškintis ir pasirinko paprasčiausią variantą – jiems reikia vizų. Na, o tolimesni pareigūnai nebesigilino ar nebenorėjo gilintis. Gal jų atlyginimas didėja nuo parduotų vizų kiekio.
Paskutines abejones dėl šio nesusipratimo grubiuoju būdu išsklaidė brolis, su kuriuo susitikome prie žymiausio Džakartos statinio – Indonezijos nepriklausomybės paminklo. Jis, aišku, jokios vizos nepirko, nes žinodamas, kad jos nereikia, nesugalvojo dėl to pasitikslinti papildomai. Vietoj paguodos dar susilaukiau patyčių, kad štai turėsiu suvenyrą iš Indonezijos – vizą pase. Ačiū, bet tokio suvenyro mielai būčiau ir neįsigijęs.
Keliautojui, kurio aplankytų šalių skaičiuos tuoj pereis į aštuntą dešimtį taip susimauti yra ypatingai apmaudu. Pasiteisinti tokiu žioplumu galiu tik tuo, kad naktį prieš tai beveik nemiegojau ir blogai jaučiausi, nes buvau stipriai peršalęs.
Džakartos oro uostas neseniai buvo stipriai atnaujintas, nes pastatytas naujas, milžiniškas ir modernus trečiasis terminalas, į kurį daugiausia ir kreipiami tarptautiniai skrydžiai. Tai natūralu, nes du pirmieji terminalai jau jokiais būdais fiziškai nebegalėjo aprėpti keleivių srautų. Eini trečiuoju terminalu, stebiesi, kaip viskas modernu ir gražu, ir galvoji, kad štai visa Indonezija tokia.
Ir taip būna tol, kol nepamatai pirmųjų terminalų. Jie yra panašūs į Vilniaus autobusų stotį. Po poros dienų mes iš antrojo terminalo skridome į Balį ir supratome, kad trečiasis terminalas yra graži išimtis iš bendro šalies vaizdo.
Džakarta garsėja savo nesutvarkytu eismu. Čia nuolat vyrauja nervus ėdančios automobilių spūstys, po kurių norisi daugiau nieko bendro neturėti su tokio tipo miestais. Nors valdžia ir stengiasi susitvarkyti su transporto srautais, jai sekasi sunkiai. Visuomeninis transportas yra visiškai neįgalus aptarnauti tuos žmonių srautus, kurie nori juo naudotis. Jei laikas jums brangus, siūlau net nesivelti į avantiūrą su viešuoju transportu ir naudotis tik taksi. Jų paslaugos yra visiškai nebrangios ir įkandamos bet kokio lietuvio, pajėgusio atvykti į Džakartą, kišenei. Piko valandomis stipriai rekomenduoju vengti keliauti, bet kokiomis priemonėmis, išskyrus nuosavas kojas.
Ir ypač siūlau vengti skrydžių tuo metu. Sakoma, kad nukakti į už dvidešimt kilometrų nuo šiaurinės Džakartos esantį oro uostą prastu metu gali prireikti net dviejų valandų. Planuodami skrydžius turėkite tą galvoje. Mes į miestą vykome apie valandą, nes dar nebuvo prasidėjęs pikas.
Nors iš oro uosto yra traukinys vežantis į vieną iš centrinių miesto stočių, mes su Aleksu šio varianto nesvarstėme. Traukinukas gal ir neblogai, tačiau pats miesto centras yra taip pat milžiniškas ir labiausiai tikėtina, kad išlipus iš traukinuko į viešbutį vis tiek teks vykti taksi arba su lagaminais klaidžioti pėsčiomis. Tai irgi nėra labai patrauklu, nes norėdami pereiti rimtesnę gatvę sugaišite daugybę laiko ir pavargsite pirmiau jo. Todėl taupydami laiką ir jėgas, sėdome tiesiai į taksi ir netrukus buvome įtraukti į šio didmiesčio glėbį.
Taksi iš oro uosto į Džakartos centrą kainuoja apie 15 eurų, ir šis mokestis yra praktiškai nenuderamas. „Dušmanai“ į oro uostą yra griežtai neįleidžiami, kad nemuštų nustatytų taksi kainų. Jei prie jūsų koks ir prieis, būkite tikri – jis jus veš dar brangiau. Kita vertus, 15 eurų už valandos kelionę nėra tiek jau daug, ypač jei esate ne vienas.
Įdomu tai, kad toks mokestis yra tik iš oro uosto į miestą. Atvirkščia kryptimi galima nuvykti ir dvigubai pigiau, o dar geriau – naudotis „Uber“ paslauga.
Kaip šeimynai sekėsi kovoti su gigantišku megapoliu ir patarimai, ko reikėtų vengti ir kuo pasidžiaugti mieste, – kitoje dalyje.
