Taip pat skaitykite: Iš blokados – į Amazonės džiungles: pirmoji Lietuvos Raudonojo Kryžiaus ekspedicija Pietų Amerikoje (I dalis)
Taip pat skaitykite: Iš blokados – į Amazonės džiungles: pirmoji Lietuvos Raudonojo Kryžiaus ekspedicija Pietų Amerikoje (II dalis)
Kelionės nustebimai: oro uostų švara ir tvarka
Kaip ir kitiems ekspedicijos dalyviams, tuomet penkiasdešimt aštuonerių metų sulaukusiam jau žymiam Lietuvos teatrologui, Aleksandrui Guobiui teko gerokai pavargti, kol pasiruošė kelionei. Klaipėdoje ekspedicijos narys gavo begalę skiepų nuo įvairiausių Pietų Amerikos džiunglėse galinčių užpulti ligų. JAV dolerių kelionei, kaip ir jo kolegoms, jam taip pat neleista išsikeisti.
Tačiau gavus šiek tiek apčiuopiamos paramos iš visuomenės, jis, kaip ir kiti ekspedicijos dalyviai, apatiniuose rūbuose slėpdamas kelis nelegaliai turguje nusipirktus JAV dolerius, 1990-ųjų liepą įsėdo į lėktuvą skraidinantį jūrininkus į Pietų Ameriką ir atsiplėšė nuo Maskvos oro uosto pakilimo tako.
Nors sovietų okupacijos laikotarpiu Aleksandras Guobys buvo apkeliavęs nemažai SSRS respublikų ir net nuvykęs į Čekoslovakiją, tačiau Vakarų Europoje jo laukė daugybė netikėtumų. Liuksemburgo ir Šanono (Airija) oro uostai lietuvį stebino savo švara: „Lipi – kilimai ištiesti, švaru, blizga visur. Galvoji – „Kas čia per pasaulis?“.
Mes iš Maskvos išvažiavom, tai Maskva, Vilnius, gi buvo panašu – visur šiukšlių, įeini į tualetą tai žiūrėk, kad išeitum.“ Aleksandras dar ir šiandien prisimena į Šanono oro uosto tualetą užėjusio ekspedicijos dalyvio, chirurgo, repliką – „Jeigu būtų mano tokia operacinė, va tai tvarka būtų!“.
Į sovietinę realybę keliauninkai grįžo tik lėktuvui nusileidus Kuboje, čia dėl lėktuvo gedimo jie buvo priversti praleisti visą parą: „Nusileidom tenai, tai o... Atvažiavom namo! Atvažiavom – kaip Maskvoj. Tualetai purvini, visur šlamštas, baisu. Bet degtinės tai kiek nori!“
Kelionė per Andus – parduoti laikrodžiai ir geliantis šaltis
Galiausiai pataisytas keliauninkų lėktuvas pasiekė Peru sostinę – Limą. Tačiau prieš akis laukė dar sudėtingesnis kelionės etapas – autobusais reikėjo persigauti per Andų kalnus ir pasiekti Bolivijos ir Brazilijos pasienio miestelyje – Guajaramerine – įsikūrusią kunigo Aleksandro Bendoraičio misiją, o menkos ekspedicijos dalyvių dolerių atsargos jau seko...
Kaip prisimena A.Guobys, ekspedicijos dalyviai kelis dolerius savo tikslui pasiekti prisidūrė Limoje pardavinėdami nuosavus laikrodžius ir fotoaparatus. Keista, tačiau vietinius domino tik senstelėjusi technika: „Kas turėjo kokių nors senų laikrodžių, senų daiktų kokių, fotoaparatų, viskas gerai – gana greit išpirko. O kas naujų turėjo daiktų – tai naujų neperka. Įtartina, jeigu blizga.“
Galiausiai ekspedicijos dalyviai įsėdo į pirmą autobusą, traukiantį Andų kalnų ir Bolivijos link. Iš viso jų jiems teko pakeisti šešis. Nors daugelis dalyvių prieš išvykdami domėjosi Pietų Amerikos kultūra, geografija ir gyvenimu, visgi, kelionėje suprato, kad jie jai nepasiruošę. Manę, jog Pietų Amerikoje visuomet karšta, keliauninkai Andų kalnuose sušalo į ožio ragą: „Važiuojam, sakykim, per Andus. Čia, kai važiavom apačioje, karšta, o naktį staiga lipa į autobusą vietiniai gyventojai, su pledais tokiais šiltais, su kepurėmis, su pirštinėmis, o mūsų bagažinė virš autobuso, o mes trumpomis kelnėmis visi. O Dieve, kiek ten buvo... Ir nosinėmis dangstėmės, ir visaip kitaip ten...“
Nepaisant policininkų perspėjimų, jog europiečiams per Andų kalnus keliauti itin pavojinga (dažni apiplėšimai) ir nesusipratimo Bolivijos pasienyje, kur pasieniečiai palaikė ekspedicijos dalyvius narkotikų kontrabandininkais, siaurais kalnų keliais ekspedicija pasiekė tuometinę Bolivijos sostinę La Pasą. Čia keliautojo laukė dar vienas nustebimas – šį kartą jo priežastis buvo kariuomenė.
Nerasdami kaip iš Bolivijos sostinės La Paso nusigauti į Guajaramerino miestelį, ekspedicijos dalyviai kreipėsi pagalbos į Bolivijos Karo ministeriją. Tokio priėmimo joje Aleksandras Guobys tikrai nesitikėjo. Į karo ministeriją užsukę ekspedicijos dalyviai buvo pavaišinti kava, o vietiniai karininkai netrukus juos informavo, jog visą ekspediciją jau rytoj nuskraidins į jų kelionės tikslą kaip tik skrendančiu kariniu transportu, tai jiems nieko nekainuosią.
„Kitą dieną ateina kažkoks kareivis ar karininkas ir mus visus nusiveda į aerodromą. Pabandyk pas mus aerodrome taip. Eik – tai niekur nepraeisi! O ten laisvai vaikščiok tarp lėktuvų kur nori, nusifotografuok kiek nori. Žiūrim, sakom – „Kas čia per pasaulis toks, kad šitaip galima?“. Mes negalim įsivaizduoti šito!“– prisimena A.Guobys.
Netrukus po apsilankymo aerodrome, ekspedicija atvyko į Guajaramerino miestelį, kur jų jau laukė kunigas Aleksandras Ferdinandas Bendoraitis.
Džiunglėse rado kitokią Lietuvą
Atvykus į Guajarameriną lietuviams tris dienas neleista dirbti rimtesnių darbų – reikėjo aklimatizuotis. Tai tapo puikia proga susipažinti su A.Bendoraičio misijos aplinka. Itin daug laiko A.Guobys praleido A.Bendoraičio bibliotekoje.
Čia lietuviai rado knygų, kurios buvo draustos ir sunkiai pasiekiamos Lietuvoje – „Katalikų bažnyčios kronikos“ leidinius, Lietuvos išeivių kūrinius. „Mes suradom pas Bendoraitį labai didelę biblioteką <...> visą lietuvių literatūrą, kurios mes Lietuvoje negaudavome. Tai mes pusę dienos, jeigu tik laisva, skaitome ten, bibliotekoje sėdime. Mums buvo labai įdomu. Vėliau galvojome – na va, reikėjo tūkstančius kilometrų atvažiuoti, kad paskaitytume lietuvių autorių knygų!“ – pasakojo A.Guobys.
Tačiau žymus teatrologas džiunglėse ne vien skaitė SSRS sunkiai prieinamus lietuvių kūrinius. Pasibaigus aklimatizacijos periodui medicinos studentai ir gydytojai suskubo rūpintis vietiniais pacientams, o kitiems, tarp jų ir Aleksandrui Guobiui, teko griebti į rankas kirtiklį ir eiti kasti planuojamo statyti naujo ligoninės korpuso pamatų.
„Žemė buvo kaip cementas“, – prisimena A.Guobys. Tik palijus ji suminkštėdavo ir ją buvo galima kasti kastuvu, tačiau lietaus kaip tyčia nebuvo. Visgi darbus jis atliko nepriekaištingai. Būdamas misijoje su jūros kapitonus A.Gaudiešiumi, jie dar suremontavo misionierės sesers Ksaveros medinį namelį, lentomis iškalė sienas ir lubas, sumeistravo drabužiams ir maistui spintas, stalą, taburetes. Tad, nors ekspedicija buvo Raudonojo Kryžiaus, tačiau nė vienam, nesvarbu kokia jo profesija, jos dalyviui ilsėtis neteko.
Džiunglėmis užsikrėtė visam gyvenimui
Nepaisant darbų, lietuviams liko laiko susipažinti su vietine aplinka ir net kelis kartus įkelti kojas į džiungles. Aleksandrą Guobį stebino milžiniška ekonominė atskirtis tarp vienoje Mamorės upės krante įsikūrusio Bolivijos miesto Guajaramerino ir kitame upės krante stovinčio Brazilijos Guaža Mirino.
„Skurdas, vargas irgi labai išryškėja Bolivijoje. O Brazilijoje – priešingai. Persikeli per upę, o tenai jau asfaltai, automobiliai, jau turtingas kraštas. Nors sesuo Ksavera [lietuvių kilmės vienuolė, medikė Emilija Šakėnaitė, dirbusi kartu su Aleksandru Bendoraičiu – aut. pastaba] sakė, kad kai ji atvažiavo 1961-aisiais metais, ten taip pat buvo panašu kaip Bolivijoje [A. Bendoraitis nuo 1961-ųjų savo misiją vykdė braziliškame Guaža Mirine, ir tik 1985-aisias persikėlė į kitame upės krante stovintį Bolivijos Guajarameriną – aut. past.]“. Tačiau raudoni, moliniai Guajaramerino miesto nameliai įsiminė ilgam.
Neišdildomą įspūdį paliko ir ekspedicijos kelionės į pačias džiungles: „Mūsų iškylos visokiomis upėmis, džiunglės, va ten tai jau tikrai – ko jau nepamačius negali net įsivaizduoti.“ Nors keliautojas skundėsi, jog tokių išvykų metu būdavo kone mirtinai sugeltas įvairiausių skraidančių parazitų, tačiau tai nesumenkino jo troškimo grįžti į džiungles.
-
Filmo „Aleksandras Didysis“ režisierius Vytautas Puidokas atskleidė, kas jį patraukė daryti filmą
-
Iš blokados – į Amazonės džiungles: pirmoji Lietuvos Raudonojo Kryžiaus ekspedicija Pietų Amerikoje
-
Iš blokados – į Amazonės džiungles: pirmoji Lietuvos Raudonojo Kryžiaus ekspedicija Pietų Amerikoje (II)
Aleksandro Ferdinando Bendoraičio misijoje praleidusi daugiau nei mėnesį, su dosnia lietuvių išeivių parama, ekspedicija pargrįžo į Lietuvą. Tačiau Aleksandras Guobys dar grįžo į Amazonės džiungles.
Po Aleksandro Ferdinando Bendoraičio mirties jis grįžo į misijos vietas, surinko dalį kunigo mediko A.Bendoraičio ir misionierės sesers Ksaveros palikimo ir Lietuvoje surengė jų atminimui skirtas parodas: Vilniuje, Raseiniuose, Ariogaloje, Klaipėdoje, Anykščiuose, Utenoje, Debeikiuose.
Dar 1991-aisias Aleksandras Guobys parašė nedidelę knygutę apie jų apsilankymą Bendoraičio misijoje, kurioje plačiai skaitytojus supažindino su lietuvių misionierių veikla Amazonėje. Ši knygutė tuomet buvo išleista gausiu 30 tūkstančių vienetų egzempliorių tiražu. Vėliau džiunglėmis „užsikrėtęs“ rašytojas drauge su kunigu Antanu Saulaičiu paruošė ir išleido net tris knygas – papildytus leidimus – „Lietuvių misijos Amazonėje“ (2002, 2003, 2015 m.)
Šiuo metu apie kunigą mediką Aleksandrą Ferdinandą Bendoraitį kuriamas dokumentinis filmas „Aleksandras Didysis“.
