Taigi kaip iš tiesų atrodo gyvenimas kelyje?
Mitas #1: kelionės – prabanga
Pasidomėjus lietuvių kelionių agentūrų kainomis, iš tiesų atrodo, jog keliauti nėra pigu. Dviejų savaičių kelionė į Egiptą kainuos apie 500-600 eurų, o štai reklamuojama „vieną kartą gyvenime“ kelionė po Centrinę Ameriką ir Meksiką keturiolikai dienų atsieis beveik 3 000 eurų. Taip planuojant keliones finansai tikrai atrodo sudėtingai: ne kiekvienas gali lengvai „išmesti“ 600-3000 eurų per dvi savaites.
Tačiau poilsinės atostogos ir kelionės – ne tas pat. Planuojant maršrutus, skrydžius bei nakvynes savarankiškai, kelionių kaina sumažėja ne vieną kartą. Viską dėliojantis savo jėgomis, už tuos pačius 3 000 eurų po Centrinę Ameriką ir Meksiką galima keliauti ne dvi savaites, o tris-keturis mėnesius ir ilgiau. Kad ir kaip mes, lietuviai, burbėtume apie prastą ekonominę padėtį, mūsų atlyginimai ir valiuta daugumoje pasaulio šalių būtų tikrų tikriausia prabanga: su lietuviškomis algomis ir santaupomis po Aziją, Centrinę ir Pietų Ameriką bei ne vieną Afrikos šalį galima keliauti ilgai ir patogiai.
Mitas #2: keliauti – tai gyventi be patogumų
Kur tu nakvoji? O kur prausiesi? Negi nepavargsti nuolat gyventi žygio sąlygomis? Tokie ir panašūs klausimai jau tapo kasdienybe, tačiau žmonės dažnai pamiršta, jog pasaulis toli gražu nėra toks laukinis, kaip kartais atrodo. Viešbučių ir svečių namų yra net atokiausiuose Andų užkampiuose ir Mongolijos stepėse, o dušai senai nėra naujiena nei Gvatemaloje, nei Patagonijoje.
Pasaulis vystosi be galo sparčiai, ir tikrai laukinių, civilizacijos nepaliestų kraštų bei regionų su kiekviena diena vis mažiau. Tiesa, kartais kokiame atokesniame kalnų kaimelio viešbutėlyje nebūna karšto vandens, dingsta elektra, o dušas būna įrengtas lauke – tačiau tai ganėtinai reta, be to, visuomet galima koreguoti savo maršrutą po kiek didesnius miestelius ir miestus, kur rasite ir geresnių viešbučių, ir „Starbucks“ kavinių, ir oro kondicionieriais vėdinamų kambarių.
Mitas #3: gyvenimas kelyje – nuolatinis stresas
Negi nepavargsti? Kada namo? Juk nuolat keliauti – tai didžiulis nuovargis ir stresas?
Didžiausias privalumas keliaujant savarankiškai yra tas, jog galima bet kada truputį stabtelti, padaryti pauzę ir pailsėti. Kadangi dirbu keliaudama, neretai sustoju kokiame nors įdomesniame mieste, pavyzdžiui, Medeljine ar Kito, "AirBnB" išsinuomoju nedidelį butą ar studiją miesto centre ir keletą savaičių ar visą mėnesį ilsiuosi arba, atvirkščiai, intensyviai dirbu.
Kadangi neturiu grįžimo datos ir neprivalau niekur būti, galiu rinktis, kada ir kaip dirbti, kaip intensyviai keliauti, galiu keisti maršrutą pagal savo norus bei poreikius, kai kuriose šalyse ar miestuose likti ilgiau, kituose – trumpiau. Kitaip tariant, gyvenimas kelyje – tai laisvė.
Mitas #4: pasaulis ima atrodyti vienodas
Daugelis stebisi, kaip kelionės nenusibosta. Juk nuolat keliaujant, pasaulis nebedaro tokio įspūdžio, ar ne?
Ne. Žinoma, kelionės fokusas su laiku keičiasi: jei iš pradžių užteko naujų vietų ir besikeičiančios gamtos, dabar vien pats keliavimo veiksmas bei snieguotos Andų viršūnės nebeteikia lygiai tokių pačių įspūdžių. Tačiau tai nereiškia, jog keliauti nusibosta – tai tik reiškia, jog keičiasi kelionės tikslas. Daug keliautojų pasakoja, jog kuo ilgiau laiko praleidžia kelyje, tuo įdomesni darosi unikalūs, „nišiniai“ dalykai bei subtilūs niuansai, kurių ribotą atostogų laiką turintys turistai tiesiog nepastebi.
Kai kurie keliautojai ima koncentruotis į keistas ir neįprastas pasaulio virtuves bei leistis į kulinarinius nuotykius, kiti pradeda domėtis vietinėmis tradicijomis ir ritualais, vietine mada arba specifiniais amatais, pavyzdžiui, tradiciniais gitarų meistrais Ekvadore ar balnų gamintojais Argentinoje. Mano kelionės tikslas taip pat pakito: šiuo metu keliaudama kalbinu vietinius žmones bei užrašau jų istorijas, taip tikėdamasi geriau pažinti šalis, kultūras bei pasaulį.
Mitas #5: gyventi kelyje reiškia prarasti lietuviškumą
Tapti pasaulio piliečiu toli gražu nereiškia prarasti savo šaknų. Nors darbui ir kasdieniam bendravimui daugiausia naudoju anglų ir ispanų kalbas, retai grįžtu į Lietuvą ir baigiu priprasti prie visokio kosmopolitiško maisto, skirtingų gyvenimo būdų bei kultūrų, prisipažinsiu: tik apkeliavusi pusę pasaulio pradėjau visai kitaip žiūrėti į Lietuvą ir ją branginti kur kas labiau, nei jei niekuomet nebūčiau palikusi Fabijoniškių.
Pasaulio kontekste Lietuva man atrodo be galo unikalus, ypatingas kraštas su fantastiškai įdomia ir komplikuota kalba, magiška istorija ir mitologija, nepakartojama gamta ir stipriais, išradingais žmonėmis.
Sutiktiems užsieniečiams apie Lietuvą visuomet pasakoju su dideliu užsidegimu ir meile ir, jei kada nors nuspręsiu pagaliau imti ir įsigyti namus, jie be jokios abejonės bus ne kokiame egzotiškame pasaulio kampelyje, o Lietuvoje.