Metinė prenumerata tik 6,99 Eur. Juodai geras pasiūlymas
Išbandyti

Edmundas Tilvikas: „Pakilęs į kalno viršukalnę, užveriu rūpesčių duris“

„Aš gyvenu tarsi du gyvenimus. Vienas – įprastinis, o kitas – kalnuose ar orientavimosi trasoje. Kai išsiruošiu į orientavimosi varžybas ar žygin į kalnus, tada atsiduriu tarsi kitoje planetoje, visi rūpesčiai ir problemos lieka užnugaryje“, – „Savaitės ekspresui“ pasakojo jau daugiau nei keturis dešimtmečius į kalnus kopiantis ir ne kartą kalnų turizmo čempionatuose pergales skynęs klaipėdietis Edmundas Tilvikas.
Edmundas Tilvikas
Edmundas Tilvikas / Asm.archyvo nuotr.

Jis vasario 21 dieną paminėjo savo 60-ąjį gimtadienį, tačiau, kaip pats sako, galėtų švęsti ir antrąjį gimtadienį – rugpjūčio 5-ąją.

„1987 metais kopdami į kalnus Centriniame Pamyre prie sudėtingos perėjos įdomiu pavadinimu Šini-Bini su visa grupe pakliuvome į didelę sniego laviną. Tiesiog netikėtai atitrūko sniego šlaitas ir mus nunešė apie 500 metrų. Galime tik pasidžiaugti, kad kažkas mus saugojo, pasivažinėjome sniego traukiniu, tačiau rimtesnių padarinių išvengėme. Tarsi galime švęsti naują gimtadienį. Anksčiau tokius dalykus stengdavomės slėpti, nutylėti, niekam nepasakodavome... Gal dėl to, kad neprisišauktume nelaimės, o gal ir dėl to, kad nebaugintume artimųjų“, – garsiai svarstė daugiau nei 30 žygių į kalnus surengęs ir įvairių sudėtingų situacijų patyręs E.Tilvikas.

Jis pamena ir kitą nemalonų nuotykį, kai savaitę laiko kalnuose teko badauti.

„Mes kalnuose buvome pasidėję maisto atsargų. Kad nereikėtų kuprinėse su savimi tampyti, maistą buvome palikę tam tikroje vietoje. Ten buvo padėtas visos savaitės davinys“, – pabrėžė jis.

„Nusileidome pasiimti maisto, o jo – nebėra. Tiesiog sugraužė kalnų graužikai. Aš iš to žygio grįžau netekęs 12 kilogramų kūno masės, kiti žygio dalyviai taip pat prarado po 10-12 kilogramų. Namo grįžome lyg iš koncentracijos stovyklos“, – dabar su šypsena veide nemalonią istoriją prisiminė E.Tilvikas.

Charakterį išugdė sportas

Jis pasakojo, kad nuo mokyklos laikų buvo itin aktyvus vaikas, dalyvavo įvairiose mokyklos varžybose: kovojo futbolo, rankinio, krepšinio aikštelėse, taip pat mokyklos garbę gynė turizmo ir orientavimosi sporto varžybose. O būdamas maždaug penkiolikos pasuko į dziudo ir sambo imtynes ir – užsikabino.

„Už mane šiek tiek daugiau nei metais vyresnis brolis Jonas lankė savigyną ir dziudo imtynes. Pastebėjau, kad jis tapo toks tvirtas, drūtas, nebesirgo. Taigi, pamąsčiau, kad ir man reikia įsilieti į šį sportą. Brolis man buvo lyg pavyzdys, kad kantriai reikia siekti tikslų ir viskas pavyks. Didelę įtaką padarė ir treneris Mindaugas Raila. Jis įdiegė tai, kad visada reikia turėti tikslą ir jo siekti“, – pasakojo net penkių brolių šeimoje augęs E.Tilvikas.

Asm.archyvo nuotr./Edmundas Tilvikas
Asm.archyvo nuotr./Edmundas Tilvikas

Jis sambo treniruotes Klaipėdoje lankė iki tol, kol išvyko studijuoti į Vilnių. Vėliau institute išbandė ir trenerio amatą – porą metų sambo treniruotes vedė studentams. Per tą laiką pasiekė pergalių Lietuvos jaunių ir jaunimo čempionatuose.

„Tapau ir jaunių čempionu, regis, ir jaunimo amžiaus grupės vicečempionu. Dabar tiksliai nebepasakysiu, bet viskas yra parašyta mano dienoraštyje. Reikėtų pasitikslinti. Būtent treneris Mindaugas Raila mums nuolat sakydavo, kad privalome rašyti savo treniruočių, varžybų dienoraštį ir viską tiksliai planuoti. Treneris įkalė į galvą, kad niekada negalima pasiduoti“, – sakė pokalbininkas.

„Sportas išugdė tvirtą charakterį, įskiepijo kantrybės jausmą. Būtent šios savybės labai padeda kalnuose“, – akcentavo E.Tilvikas.

Atsidūrė kalnuose

E.Tilvikas po pirmo kurso studijų Vilniuje išvažiavo žygin į kalnus, ir ta kelionė pakeitė jo gyvenimą.

„Tuometiniame Vilniaus inžineriniame statybos institute buvo turizmo klubas ir organizuodavo žygius. Nusprendžiau vykti ir aš. Galima sakyti, kalnai mane atitraukė nuo imtynių. Jie mane tarsi užbūrė. Vykome į Centrinį Tian Šanį Kirgizijos Respublikoje, prie Kinijos sienos. Kalnai ten – neįtikėtino grožio“, – akcentavo E.Tilvikas.

Asm.archyvo nuotr./Edmundas Tilvikas
Asm.archyvo nuotr./Edmundas Tilvikas

Vėliau jis ėmė skinti pergales ir kalnų turizmo čempionatuose.

„1985 metais TSRS kalnų turizmo čempionate su Algimanto Jucevičiaus vadovaujama grupe žygyje Centriniame Pamyre iškovojome antrąją vietą, buvome apdovanoti sidabro medaliais. 1988 metais Centriniame Tian Šanyje, milžiniško Inilčeko ledyno rajone, kuris driekiasi palei Kirgizijos ir Kinijos sieną, su nedidele to paties A. Jucevičiaus vadovaujama 6 žmonių grupe įveikėme sunkiausią VI kategorijos žygį – TSRS kalnų turizmo čempionate iškovojome bronzos medalius. Tuomet tai buvo vienas mažiausiai lankomų regionų, tad iškovoti trečiąją vietą buvo išties sudėtinga“, – pasakojo E.Tilvikas.

Po 1989 metų mūsų herojus ilgus žygius į kalnus iškeitė į trumpesnes išvykas – kopė į viršukalnes.

Griuvus TSRS, atsivėrė kiti regionai – Europos Alpės, Himalajai. Bet šie kopimai jau buvo brangesni, atsirado mokesčiai, licencijos. Atsirado agentūros, organizuojančios keliones į Alpes.

Sportas išugdė tvirtą charakterį, įskiepijo kantrybės jausmą. Būtent šios savybės labai padeda kalnuose.

E.Tilvikui teko vadovauti net 6 grupėms kopiant į aukščiausią Vakarų Europos viršukalnę – Monblaną (aukštis – 4 807 m). Į šią viršukalnę įkopta keturis kartus – 2000, 2003, 2013, 2016 metais.

„2013 ir 2017 metais teko apsigręžti dėl oro sąlygų – į kalną ne visada galima įkopti, jis ne visada priima“, – pabrėžė E.Tilvikas.

Su užsidegimu jis pasakojo ir apie kitus savo kalnų nuotykius: „2004 metais įkopiau į Chan-Tengri viršukalnę (6 995 m.) Centriniame Tian Šanyje. 2008 metais įkopiau į aukščiausią savo kalną – Muztag Ata. Išvertus iš uigurų kalbos jo pavadinimas reiškia „ledo kalnų tėvas“. Tai viršukalnė Tibeto kalnyno šiaurės vakaruose, Sindziange, Kinijos teritorijoje. Aukštis – 7 546 m. Tai 43-ias pagal aukštį kalnas pasaulyje. Į jį įkopiau 2008 metais.

Asm.archyvo nuotr./Edmundas Tilvikas
Asm.archyvo nuotr./Edmundas Tilvikas

Po metų, 2009-aisiais, įkopta į aukštą ir gražią Korženevskajos viršukalnę Centriniame Pamyre (aukštis – 7 105 m) – laimėta 1 vieta Lietuvos alpinizmo čempionate aukštuminėje klasėje, taip pat Baltijos šalių (įkopimų varžybų tarp Lietuvos, Latvijos ir Estijos) čempionate toje pačioje klasėje.

2010 metais Tadžikistane bandžiau įkopti į tuometę Komunizmo viršukalnę, dabar vadinamą buvusio šalies valdovo Ismoil Somoni vardu. Deja, pritrūko laiko, o galbūt ir kažko daugiau...

2018 – Lietuvos šimtmečio – metais Pietvakarių Pamyre, Tadžikistano Kalnų Badachšano regione, įkopta į Lietuvos viršūnę (6 080 m), simboliškai pavadintą paminint Lietuvos šimtmetį.

2019 m. į kalnus pirmąkart išsiruošiau su dukra Egle, kuri kartu su mano vadovaujama 10 žmonių grupe įveikė nesudėtingą maršrutą ir sėkmingai įkopė į Energijos viršūnę Fanų kalnuose Tadžikistane“, – pasidžiaugė pašnekovas.

Treniruotės – orientavimosi trasoje

E.Tilvikas nuo 1985 metų iki šių dienų dirba Klaipėdos moksleivių saviraiškos centre (buvusi jaunųjų turistų stotis) turizmo skyriaus metodininku, taip pat yra Klaipėdos miesto kalnų sporto klubo iniciatorius ir jo tarybos narys, aktyvus orientavimosi sporto propaguotojas.

Jo entuziazmo dėka yra sukurta laipiojimo sporto bazė Moksleivių saviraiškos centro patalpose, kurioje vyksta Lietuvos laipiojimo (boulderingo) čempionato etapai.

Be to, jis yra ilgametis sporto klubo „OK Jaunystė“ prezidentas. Jis ne tik organizuoja, bet pats dalyvauja miesto ir Respublikos orientavimosi varžybose.

„Orientavimosi sportas man tapo artimas dar studijų laikais, kai pradėjau kopti į kalnus. Kaip aš sakau: užsikrėtus kalnų liga, atsirado poreikis judėti. Dažniausiai „kalniečiai“ ir alpinistai sportuodavo bėgiodami krosus, daugelis treniruotes paįvairindavo orientavimosi trasose. Taip orientavimosi sportas ir tapo mano kasdienybe greta specialaus pasirengimo techniniams kalnų įveikimo įgūdžiams formuoti.

Asm.archyvo nuotr./Edmundas Tilvikas
Asm.archyvo nuotr./Edmundas Tilvikas

Vėliau su bendraminčiais sumanėme susiburti ir įkurti klubą... Taip gimė idėja ir ji tapo kūnu. Net dviem kūnais – galime didžiuotis orientavimosi sporto klubu „OK Jaunystė“ ir Klaipėdos kalnų sporto klubu. Abu šie klubai užgimė prieš beveik 30 metų – 1992-ųjų rudenį. Ilgainiui šių klubų veikla, veikimas juose ir jų vardu tapo kasdienybe, suaugo su darbine veikla, tapo gyvenimo būdu. Tapau ilgamečiu orientavimosi sporto klubo „OK Jaunystė“ prezidentu.

Klausiate, kas skatina kasmet klubiečius balsuoti už prezidentą? Gal tai, kad viską darau nuoširdžiai, galvodamas apie kiekvieną. Ir visada prisimenu, kad tai yra tik mėgėjiškas sportas, bet... turintis savo iššūkių. Gal todėl su „OK Jaunyste“ ėmėmės organizuoti varžybas ne tik savo klubui, bet ir visiems norintiems orientavimosi sporto mėgėjams tiek iš Lietuvos, tiek iš kitų šalių. Taip gimė orientavimosi sporto varžybos „Sezono atidarymas“, „Klaipėda“, „Jūros šventė„, kurių organizavimas didele dalimi yra klubo susitelkimo ir brandumo požymis. Smagu turint tokių bendraminčių būrį ir dirbti, ir įveikti iššūkius orientavimosi sporto trasose“, – apie savo veiklas nesustodamas pasakojo E.Tilvikas.

Jis pasidžiaugė ir tuo, kad neseniai 60-ojo gimtadienio proga sulaukė malonios staigmenos – klubo narių sukurto filmo „Tavo kelias“.

„Net pats nežinojau, kad turiu tiek skirtingų atvaizdų... Sulaukiau tokių gražių žodžių, kurie sujaudino iki širdies gelmių. Tokiam sąlyginai mažučiam jubiliejui geriausia dovana – tai draugai ir jų palaikymas, jų dovanojami kepštelėjimai, šypsenos“, – akcentavo E.Tilvikas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Tyrimas: lietuviams planuojant kalėdinio stalo meniu svarbiausia kokybė bei šviežumas
Reklama
Jasonas Stathamas perima „World of Tanks“ tankų vado vaidmenį „Holiday Ops 2025“ renginyje
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos