Dabar štai kratydamasis per smėlio keteras šokinėjančiame džipe kartu su kitais turistais vorele riedu į beduinų rezervatą. Naujieji laikai ir civilizacija suvalgė beduinų orumą, kažkada bekraštės buvusios dykumos tapo rezervatu, už kurio ribų smėlynų žmonių laukia įstatymai, nesupratingi žvilgsniai ir bauginantys mašinų garsai. O ir tuos garsus nevisi jie gali išgirsti – dėl per amžius trukusios kraujomaišos nusilpo genų fondas, labai didelė dalis beduinų gimsta kurčnebyliai.
Gražus praeities sapnas
Šiek tiek pridusęs nuo pasivažinėjimo įkaitusiomis dykumomis išsidrėbiu turistų stovyklavietėje beduinų rezervato pašonėje ir snūduriuodamas klausausi gidės Jurgitos pasakojimų apie šią gentį.
Beduinai į Egipto, Tuniso, Izraelio, Turkijos ir kitas šalis atkeliavo iš Saudo Arabijos, įsikūrė dykumų plynaukštėse 7 – 8 amžiuose, migravo nepaisydami sienų ir valstybių teritorijų. Vienas iš pagrindinių šių klajoklių verslų buvo karavanų lydėjimas per dykumas, o už tokią paslaugą jie gaudavo gerą atlygį, kurį imdavo reikalingomis prekėmis, maisto produktais, auksu ir kitomis vertybėmis.
Beduinai karavanus lydėdavo iki pagrindinių miestų, kurie dažniausiai būdavę prie upių arba jūros. Kad ir kaip keistai skambėtų, tačiau šie dykumų klajokliai buvę geri žvejai – pagautą žuvį išdžiovindavo ir pakeliui per dykumas namo ją vėl mainydavo aplankytuose miestuose.
 |
| 123rf.com nuotr./Beduinų stovyklavietė šalia Raudonosios jūros. Šie klajokliai gerai žvejoja. |
Genčių berniukai vos pradėję vaikščioti išmokdavo jodinėti, nuo mažens įvaldydavo kovos meną, o lenktas kardas ankstyvoje vaikystėje tapdavo pavojingu žaislu. 11-tame amžiuje įvairūs sultonai samdė beduinus kaip asmens sargybinius. Jei prireikdavo, karuose taip pat dalyvaudavo apmokami beduinų būriai, jie sudarydavo specialų privilegijuotą padalinį.
Na o tuo metu, kai nelydėdavo karavanų ir nekariaudavo sultono kariaunoje, beduinai augino gyvulius – kupranugarius, ožkas, avis, karingesni užsiaugindavo sau žirgų. Ko turėdavo per daug – parduodavo, mainydavo pieno produktus, pačią vilną ar rankų darbo kilimus pagamintus iš kupranugarių vilnos...
Istorija baigiasi. Laikas stotis ant kojų ir pasižvalgyti po šią turistų stovyklavietę. Dar vis apsiblausęs nuo malonaus pavėsio nužvelgiu medinių pašiūrių atrakcionų parką turistams. Beduinų didybės laikai išgaravo kaip vanduo šią karštą dieną, liko tik groteskiškos neskoningos medinės beduinus vaizduojančios statulos, išdrožtos, kad nuspalvintu skurdžią gyvų dykumos žmonių realybę.
Už civilizuoto pasaulio borto
Ši turistus priimanti ir su beduinų kultūra šiek tiek supažindinanti stovyklavietė – Egipto valdžios projektas. Kaip įtraukti beduinus į valstybės gyvenimą, jei jie tūkstančius metų klajojo po dykumas laisvi kaip paukščiai? O štai vieną dieną ėmė ir atsitrenkė į išpuoštus Hurgados kurorto viešbučius.
Su beduinų problema susiduria visos Egipto kaimynės, kurios turi klajoklių gentines bendruomenes. Tenka rinktis – ar palikti beduinus ramybėje, ar per prievartą juos atversti į civilizuotą gyvenimą. Ir vienu, ir kitu atveju gaunasi visiška velniava.
Pirmu atveju, nebelikus karavanų ir karinės, gerai apmokamos tarnybos, kupranugarių paklausai beveik išnykus, daugelis beduinų genčių tapo kontrabandininkais. Daugumai arabų šalių beduinai tiekia ginklus, perveža narkotikus ir net užsiima prekyba žmonėmis, dažniausiai jaunomis mergaitėmis.
Antruoju atveju, beduinus bandoma integruoti į visuomenę. Izraelyje ir Saudo Arabijoje jiems buvo suteikiami būstai, duodamos didelės sumos pinigų (iki 300 tūkst. dolerių) gyvenimo pradžiai. Tačiau nieko iš to nesigaudavo. Dauguma beduinų parduodavo būstą, pasiimdavo pinigus ir grįždavo gyventi klajoklių gyvenimo.
Egiptas sumanė šiek tiek kitaip – suteikti pragyvenimą iš kurortan atvykstančių turistų. Ir štai aš stoviu beduinų rezervate! Kurio nemokantys skaityti ir skaičiuoti, jauni ir seni, apskurę ir šiek tiek pasipuošę gyventojai negali žengti už nematomos rezervato sienos. Jie neturi dokumentų, jie neturi teisės pasirodyti mieste, jie priklausomi nuo upėmis čia tekančių rusų turistų, tarp kurių įsimaišo lietuviai, italai ar vokiečiai.
 |
| sxc.hu/Beduinas. |
Vienintelis daugiau teisių turintis kaimelio gyventojas – šeichas. Jam išduota identifikavimo kortelė, valstybė suteikė mašiną, kuria retkarčiais kaimo galva važiuoja į miestą nusipirkti maisto ir vandens. Šeichui priklauso ir mažos parduotuvėles, kuriose vaikai iš turistų gavę grašį, gali nusipirkti šokolado, limonado ar traškučių.
Gyvenimo būdas, kurio nemato turistai
Beduinai tiki nužiūrėjimu ir pavydu, dėl to saugosi ne tik nepažįstamųjų, juo labiau kitatikių ir kitataučių, bet ir kažkiek slepia savo asmeninį gyvenimą nuo saviškių. Tad uždaroje beduinų bendruomenėje gyvenimas teka pagal Korano įstatymus ir taikantis prie gamtos dėsnių.
Pagrindinis beduino darbas – susirasti dykumoje vandens. Jo paieškoms naudojami kupranugariai, kurie negirdomi apie 10 dienų ir paleidžiami į dykumą. Beduinai seka paskui gyvūną. Kupranugariai turi gerai išlavintą uosle vandeniui. Po žeme užuodęs vandenį ištikimasis beduinų pagalbininkas atsigula toje vietoje ir nesijudina, kol jo nepagirdo.
Tada pradedamas kasti šulinys. Per 2-3 metus įrengiamas 30-40 metrų gylio vandens šulinys. Tokio vandens šaltinio mažam kaimui užtenka 15 metų. Taigi, dažniausiai po dešimties metų stipriausi kaimo vyrai keliauja ieškoti naujos gyvenvietės ir šulinio.
Beduinai vieni iš nedaugelio vadovaujasi tik Islamo įstatymais: už vagystę nukertama ranka, netekėjusi mergina praradusi nekaltybę užmėtoma akmenimis ir panašios bausmės. Pagal Islamą vyrui leidžiama turėti keturias žmonas, tačiau tai šių laikų beduinams be galo didelė prabanga. Net ir genties šeichas tegali sau leisti dvi žmonas, o retas turtingo kaimo šeichas turės tris.
Šie smėlynų žmonės – ilgaamžiai, vos prieš trejus metus mirė seniausia beduinų El-Vacha kaimo moteris, kuri sulaukė 129 metų. Kadangi eiliniai beduinai nemoka skaičiuoti galima spėti, kad senolė išgyveno šiame pasaulyje nuo 124 iki 134 metų.
Vis dėlto skaičiuojant vidutinę gyvenimo trukmę, beduinai per daug neišsiskiria iš kitų dėl aukšto vaikų mirtingumo. Kadangi santuokos šeimoje kuriamos tarp pirmos ir antros kartos pusbrolių bei pusseserių, labai nuskurdęs genų fondas, lemiantis aukštą negyvų kūdikių gimimą, didelį mirtingumą iki vienerių metų amžiaus, bei įvairiausius apsigimimus. Paskutiniu metu beduinams gimsta ne tik kurčnebyliai, tačiau ir albinosai vaikai, kurie dėl šviesios odos neišgyvena dykumoje po kepinančia saule.
Turistas vs. beduinas
 |
| 123rf.com nuotr./Beduinai pastaraisiais metais išgyvena iš turistų |
Tikrųjų beduinų kaimų neišvysta nei vienas turistas, o pastatyta butaforinė gyvenvietė tampa keisto, kartais neskanaus vietinių gyventojų ir turistų bendravimo arena. Čia pavargęs kupranugaris už nosies žiedo tempiamas perdžiūvusio senioko vieną po kito kilnoja turistus. Čia mažos, gražaus veido ir užburiančių akių mergaitės kepą blyną, kurį po to sudrasko būrelis ir taip sočių praeivių. Čia įrengtas zoologijos sodas, kuriame strutis kramto saldainių popierėlius, o apkūnoki vyrai fotografuojasi atsisėdę ant draugiškai nusiteikusių senukų vėžlių. Visur įmetamas ar rankon įbrukamas vienas kitas doleris.
Saulei nusileidus už smėlio apgraužtų kalvų turistai keliauja rūkyti kaljanų, žiūrėti pilvo šokių ir vakarieniauti po žvaigždėmis, o beduinai nusliūkina į savo tikrąjį miestelį. Darbo diena baigiasi, tačiau nieko romantiško ir pasakiško šioje kasdienybėje jau seniai nebeliko.
