Rodykite rankas!
Visa savo povyza prie įėjimo stovintis policininkas demonstruoja savo teises. Nuo nustatytos
tvarkos jis neatsitrauks nė per žingsnį. Ypač šį ypatingą vakarą, kai Kairo Abasijos rajonas spindi šventinėmis spalvomis, o jo centre esančiame šv. Morkaus sobore tuoj tuoj prasidės kalėdinė liturgija. Mišias laikys visų koptų patriarchas Šenuda III. Prie soboro vartų jau išsirikiavo eilė, nors bet kuris įeinančiojo patikrinimas užima lygiai sekundę. Tereikia policininkui parodyti kairįjį riešą. Ten kiekvienas koptas yra išsitatuiravęs kryželį, ir, remiantis šiuo amžinai galiojančiu leidimu, yra įleidžiamas pas patriarchą. Kryželiu ant riešo Egipto krikščionys išoriškai ir tesiskiria nuo musulmonų, nepaisant paplitusios nuomonės, esą tiktai koptai – senovės egiptiečių palikuonys, o musulmonai – tai arabai. Realybėje Egipto arabai yra beduinai, gyvenantys tiktai Sinajuje ir rytinėje dykumoje. O žmonių dauguma – slėnio ir Nilo deltos gyventojai – nepriklausomai nuo tikėjimo yra tiesioginiai faraonų ir jų pavaldinių palikuonys. Tiesiog tie, kurie pradėjo tikėti Alachu, kartu su religija perėmė ir užkariautojų kalbą bei kai kuriuos kultūros elementus. „Nežiūrint į susimaišymą su svetimomis gentimis, rasės pagrindas išliko iki mūsų dienų“, - teigia mokslininkai.
 |
| M.Vadišio nuotr./Krikščionių bažnyčia Senajame Kaire |
Tarp koptų – daugybė ir garsių, ir turtingų
 |
| M.Vadišio nuotr./Koptų bažnyčia Senajame Kaire |
Visi 5000 tikinčiųjų jau susirinkę. Ir mes radome vietą penkioliktoje eilėje tik savo europietiškos išvaizdos dėka: čia labai vertinami ateiviai iš „tikrų“ krikščioniškų šalių. Pamatę mus, keletas egiptiečių pagarbiai pasislinko. Kalėdinės mišios patriarchaliniame sobore surenka visą koptų bendruomenės žiedą, o šioje bendruomenėje daugybė aukštuosius mokslus baigusių, turtingų žmonių. Mes truputį pavėlavome dėl to, kad ieškojome vietos, kur pasistatyti mašiną. Teko ilgai klaidžioti kaimyninėmis gatvėmis, nes visos arti soboro esančios gatvės buvo užimtos gana neprastų automobilių tų koptų, kurie atvažiavo anksčiau.
Krikščionys Egipte, kaip bebūtų keista, yra turtingesni negu musulmonai. Tarp jų – daug advokatų, gydytojų, farmacininkų, žurnalistų... Remiantis kai kuriais duomenimis, koptai valdo penktadalį kompanijų, sukurtų per pastaruosius trisdešimt metų, t.y. nuo to laiko, kai šalis pasuko rinkos keliu. Pati turtingiausia šalies šeima – Savirisai, tėvas ir trys sūnūs, valdantys „Orasko“ kompanijų grupę, yra koptai.
Taip jau istoriškai susiklostė – savo viešpatavimo Egipte metais (1882 – 1952) – anglai noriai patikėdavo ekonominius reikalus krikščionims. Koptai savo ruožtu irgi bandė pasinaudoti kolonizatoriais kaip praturtėjimo šaltiniu. Beje, tarp Šenudos III dvasinių avelių pasitaiko ir neturtingų. Viduriniajame Egipte nemaža kaimų, kur beveik visi gyventojai – krikščionys. Kairo šiukšlių išvežėjai – daugiausia vien koptai, išvykę iš kaimų dėl darbo rankų pertekliaus.
Nei senasis koptų raštas, nei kalba jau nevartojami
Tarp suolelių eilių pastatytos telekameros ant aukštų platformų. Aplink jas zuja operatoriai. Mišios
bus transliuojamos per tiesioginį eterį. Nuo 2003 metų Kalėdos ir Velykos – oficialios išeiginės dienos Egipto Arabų Respublikoje, ir šis šalies vadovybės sprendimas tiktai iš šalies atrodo sensacingas. Egiptiečiai krikščionys visada gyveno tarp musulmonų, cerkvė šalia mečetės čia – įprastas reginys. Dar 2000 birželio 1 – ąją Kaire pompastiškai buvo pažymėta šv. Šeimynos atvykimo į Egiptą 2000 – ųjų metų sukaktis. Šia proga buvo specialiai sukurta ir po atviru dangumi suvaidinta opera „Šlovinga mano tauta – micraimai“ (t.y. egiptiečiai – red.). Šie Senojo Testamento žodžiai įkvėpė musulmonus – operos kompozitorių ir libreto kūrėją – parašyti šį įspūdingą muzikos kūrinį. O po keleto metų dar vienas musulmonas, tuometinio prezidento Mubarako sūnus netgi buvo atvykęs per Kalėdas čionai, į pagrindinę koptų šventovę...
 |
| M.Vadišio nuotr./Bažnyčios viduje |
Nuo altoriaus ant podiumo pakyla pats Šenuda III. Salė atsistoja ir koptai, kaip ir rusai, paženklina save kryžiaus ženklu. Koptai, kaip ir rusai, žegnojasi iš dešinės į kairę, bet vienu pirštu. Šito, pasak koptų, jų protėvius mokęs pats evangelistas Morkus. Atliekama liturgija, ir joje keista išgirsti pažįstamus evangeliškus tekstus, sklindančius iš Šenudos III lūpų arabų kalba. Koptų abėcėlė susideda iš septynių Senovės Egipto rašto ženklų ir 24 graikiškų raidžių. Deja, mažai kas iš dabartinių koptų gali perskaityti senąjį Egipto krikščionių raštą. Egipto krikščionių kalba galutinai nustota vartoti XVIII amžiaus pabaigoje, ir pamaldos dabar tik iš dalies vyksta koptiškai. Religinės knygos turi paralelinius tekstus arabų ir koptų kalbomis.
Pamažu įsiterpia choras. Nežiūrint į tikėjimo bendrumą, koptų giesmės nepanašios į pravoslavų: laikoma, jog jos kilusios iš Senovės Egipto muzikos. Todėl ir lydi jas primityvūs muzikos instrumentai: tarsi nuo obeliskų ir šventyklų sienų nužengusios lėkštės, varpeliai, fleitos. Muzika gros visą naktį. Žmonės su kryžiais ant riešų nesumerks akių. Jie užpildys gatveles, kiemus, parkus ir ryškiai apšviestas Nilo krantines. Abasijoje bus neįmanoma prasiskverbti pro minias žmonių – ir mes iš anksto eidami išilgai sienos, paliekame soborą. Juk Kalėdos šiandien ne tik koptams, bet ir pravoslavams. Mums dar reikia suspėti į rusišką šv. Dmitrijaus cerkvę sostinės Zeituno rajone. Ten atsisėsti, aišku, niekas nepasiūlys, liturgiją teks atstovėti, tegu ir ne visą. Tai nebus lengva, tačiau Egipto žemėje, kažkada priglaudusioje Išganytoją mirtinos grėsmės akivaizdoje, būtų nuodėmė neišstovėti.
Koptai
Žodis „koptas“ yra kilęs iš graikiško Egipto pavadinimo – Aigiuptos, ir reiškia „egiptietį“. Ir nors, kaip sakė tėvas Ireneos iš šv. Makarijaus vienuolyno Vadi Narūne: „Visi mes koptai, tiktai vieni – krikščionys, o kiti – musulmonai“, laikui bėgant, etnonimas ėmė įvardinti tiktai tuos, kurie tiki Jėzų. Krikščionybė paplito Egipte I amžiaus viduryje, ir atnešė ją, kaip mano koptai, jų pirmasis patriarchas šv. Morkus, vienos iš keturių Evangelijų autorius. Jis skleidė krikščionybę Aleksandrijoje ir 60 – ais mūsų eros metais ten buvo stabmeldžių nužudytas, bet jo veikla šalyje suteikė egiptiečiams teisę laikyti savo cerkvę „apaštaline“ – tokia, kaip savo bažnyčią laiko katalikai. Beje, 1968 metais Romos popiežius sugrąžino koptų popiežiui Evangelijos skleidėjo šv. Morkaus kaulus. Relikviją viduramžiais buvo pagrobę italų pirkliai ir daugelį šimtmečių ji ilsėjosi Venecijos šv. Morkaus bazilikoje. Dabar jai galima nusilenkti to paties vardo sobore, bet jau Kaire.
Pirmuosius keturis savo egzistavimo šimtmečius Aleksandrijos cerkvė išlaikė vienybę, bet po 451 – ųjų metų Chalkedono soboro suskilo į koptų ir graikų. Tiesiogine suskilimo priežastimi tapo garsus ginčas apie Kristaus prigimtį, o politine priežastimi – egiptiečių nepasitenkinimas bizantiečių priespauda (Egiptas tada buvo Bizantijos imperijos sudėtyje). Nuo to laiko Aleksandrijoje yra du patriarchai – koptų ir graikų. Painiavos įneša ta aplinkybė, kad koptai save vadina ortodoksais, o juk beveik visose Europos kalbose šiuo terminu įvardijami pravoslavai. Tuo tarpu egiptietiška Rytų krikščionių atmaina iš esmės yra monofizinė, išvertus iš graikų – „vienaesybinė“. Panašiai kaip armėnai ir etiopai, faraonų palikuonys tiki, jog žmogiškąją Kristaus prigimtį nustelbia dieviškoji prigimtis. Beje, dar iki skilimo nedidelė koptų bendruomenė įnešė nemažą indėlį į krikščioniškosios „infrastruktūros“ vystymąsi. Būtent egiptietis Antonijus Didysis (251 – 356) įkūrė pirmuosius vienuolynus – tuščioje dykvietėje, toli nuo Nilo slėnio. Egiptas davė pasauliui daugybę šventųjų: Paulių, iki 90 metų pasninkavusį vienatvėje, Makarijų, savo žodžiais blogus žmones versdavusį gerais, kankinę Jekateriną... Visi šie teisuoliai gyveno jau po Aleksandrijos patriarchato įsteigimo, kuriam nuo apaštalo Morkaus laikų vadovavo šimtai žmonių. Nuo 1971 metų koptų bažnyčiai vadovauja Šenuda III, kurio pasaulietinis vardas – Nazaras Hajedas Rafaelis. Jo „ūkis“, susidedantis iš tūkstančių po šalį išmėtytų cerkvių, penkiolikos vienuolynų ir Kairo seminarijos, pastaruoju metu išgyvena atgimimo laikotarpį – ir dvasinį, ir materialinį. Ne tik visi vienuolynai atrestauruoti ir išplėsti, bet dar ir auga vienuolių skaičius. Štai 1970 metais šv. Makarijaus vienuolyne gyveno šeši vienuoliai, o dabar - visas šimtas. Pageidaujančiųjų palikti pasaulietinį gyvenimą vardan koptų tikėjimo tapo tiek daug, kad antrojoje XX amžiaus pusėje teko įkurti dar keletą naujų vienuolynų, pavyzdžiui, šventojo Menaso vienuolyną į vakarus nuo Aleksandrijos.
Apskritai koptų dalis tarp egiptiečių mažėja, nors ir lėtai. Didėjant materialinei gerovei ir išsilavinimui, mažėja gimstamumas, be to, daugėja mišrių santuokų, kurios pagal valstybinius įstatymus galimos tik tuo atveju, jei krikščionis priima islamą. Bet koptų skaičiaus sumažėjimas šiuo atveju nereiškia jų įtakos sumažėjimo. Galų gale visai neseniai formaliu „Žemės rutulio prezidentu“ – JTO Generaliniu sekretoriumi buvo koptas Butros Butros Galis.
