Paprastu, to meto mokslininkams įprastu stiliumi, įrengtas butas iš karto turėjo konkrečią paskirtį. Kaip 1891 metais išleistoje savo knygoje „La Tour Eiffel de Trois Cent Métres“ (liet. „300 m Eifelio bokštas“) rašo Henris Girard'as, bute buvo medinės kėdės, paveikslai ir net didžiulis pianinas.
„Tai buvo erdvė, skirta asmeniniam poilsiui“, – teigia knygos autorius.
Pro buto langus buvo galima matyti miesto panoramą, tačiau, reikalui esant, jis puikiai tiko ir moksliniam darbui. Tyrimams reikalingų medžiagų ir priemonių mokslininkas galėjo rasti greta įrengtoje mažoje laboratorijoje.
Teigiama, kad Paryžiaus elito atstovai buvo užtvindę G.Eiffelį dosniais pasiūlymais, norėdami išsinuomoti šį originalioje vietoje įrengtą būstą. Kai kurie pageidavo jame praleisti bent naktį. Tačiau garsiojo Eifelio bokšto autorius nesusigundė jais – butas buvo jo asmeninė erdvė, kuria jis nenorėjo dalintis su svetimais net ir trumpam laikui.
Tačiau jis neprieštaravo čia sulaukti svečių. Vienas jų buvo amerikietis išradėjas Thomas Edisonas, kuris kartą lankydamasis G.Eiffelio bute atvežė jam dovanų gramofoną.
Iki šiol turistai į šį butą nebuvo įleidžiami, tačiau nuo šių metų apžiūrėti G.Eiffelio asmeninę erdvę gali visi norintys. Užsukusieji čia galės išvysti autentiškus baldus, taip pat tikroviškus G.Eiffelio ir T.Edisono manekenus.
