Vienas sutiktas indas man labai paprastai paaiškino, kokios filosofijos reikia laikytis, norint išmokti vairuoti Indijoje. Paprasčiausias patarimas – mašiną sugretinti su gyvate: kaip gyvatė žeme šliaužia, taip ir mašina turi važiuoti. Ir tai akivaizdu! Didžiuosiuose šalies miestuose įmanoma pamatyti šviesoforų ar kelio ženklų, tačiau tai retas reiškinys. Kartais galima išvysti ir sankryžoje stovinčius eismo reguliuotojus. Pamenu viena tokį Varanasio mieste... Vyriškis stovėjo ant taburetės, mosikavo rankomis it malūnas, kai tuo tarpu aplink zujantiems eismo dalyviams buvo visiškai nusišvilpti, kas jiems rodoma.
  |
| Indijoje įprastas sunkvežimis |
Galbūt nuskambės labai neįtikinamai (nors visa Indija yra stebuklų šalis), tačiau praleidus šešiolika dienų, keliuose mačiau tik dvi avarijas, ir tos pačios buvo nedidelės. Iš tiesų, nelaimingi atsitikimai keliuose labai reti. Kuomet 130 km atstumą nuvažiuoji maždaug per tris ar keturias valandas, gali tokį fenomeną nesunkiai paaiškinti. Vidutinis mašinų greitis 40-50 km/h. Kitaip važiuoti Indijoje paprasčiausiai neįmanoma. Turi nuolatos saugotis tarp mašinų manevruojančių motociklų, rikšų, o ką jau kalbėti apie kelyje medituojančias karves, laisvėje bėgiojančias kiaules ir šunis. Visiems čia vietos atsiranda, visi įsitenka.
 |
| Eismo dalyvė |
Pradėjus gilintis į Indijos eismo ypatumus, sužinojau, kad vairuotojo teises galima gauti labai paprastai. Teoriniai ir praktiniai užsiėmimai trunka apie du mėnesius. Po mokymų laukia egzaminas. Vienas iš pagrindinių klausimų, užduodamų egzaminuojamam žmogui: kaip tu elgiesi, kai prieš tave atvažiuoja didelė mašina. Juoką kelia reikalavimas žinoti signalo reikšmes: trumpas ar ilgas, vieno karto ar kelių kartų pypsėjimas. Tiesiog nuostabu vairuoti tokioje šalyje, kai pirmoji šviesomis „pamirkčioti“ suspėjusi mašina įgauna pirmenybę prieš kitą. Sėkmingai vairavimo egzaminą išlaikiusiems indams išduodami pažymėjimai. Paprasti vairuotojai gauna, mums europiečiams, įprastas teises. Tuo tarpu profesionalai vairuotojai turi metalinius, į rūbinės žetonus panašius pažymėjimus, kuriuose išraižytas vardas ir pavardė.
 |
| Profesionalo teises |
Be esamų ar įsivaizduojamų taisyklių, indai nuolatos vadovaujasi prietarais bei tikėjimu dievais. Puikiai pamenu, kuomet važiuojant iš Orchos į Kajurajo miestą, per kelią prabėgo katė. Vairuotojas sustojo, praleido kokias tris mašinas ir tik tada vėl pradėjo važiuoti. Ką jau kalbėti apie pačias mašinas, kurių vidus bei išorė dažnai primena mobilias šventyklas. Automobilių viduje dažnai galima pamatyti dievo Ganešos statulėles, nešančias laimę ir pinigus, gėlių vainikus ir kitus atributus, kurių reikšmė mums sunkiai žinoma. Stebina tai, jog daugelis vairuotojų prieš įlipdami į mašiną, persižegnoja, sukalba maldą.
 |
| K.Jokubaitytės nuotr./Indijos eisme dalyvauja ir drambliai |
Vairuotojo darbas iš tiesų sudėtingas. Profesionaliems sunkvežimių vairuotojams netaikomas joks laiko limitas. Dažnai atsitinka taip, jog jie vairuoja be pertraukos ištisas paras, o už mėnesį gauna vos 5000 rupijų (apytiksliai 260 Lt) atlyginimą. Sunkvežimiai iš tiesų gali šokiruoti. Atrodo, jog visas metalo laužas čia prikeltas naujai gyvybei. Kartais kelyje buvo galima pamatyti naujos gamybos autobusų, krovininių mašinų. Pasirodo, tokias transporto priemones indai rankomis „nulipdo“ tiesiog gatvėje.
 |
| Be ribų |
Transporto priemonių kainos įvairios. 2011 metų Toyota markės miniveną galima įsigyti už 30000 JAV dol. Tuo tarpu geras dramblys jūsų piniginę patuštintų 6300 Lt. Keliuose dažniausiai sutinkamos „Tata“ markes mašinos bei Hunday motociklai. Beje, Delyje, savo akimis mačiau Hunday motociklų koncerno savininko namus. Labai greitai supranti, kad tai vienas iš turtingiausių Indijos žmonių. Kadangi vidiniame kieme netelpa visos prabangios mašinos, dar koks tuzinas stovi už vartų, akylai saugomas apsauginių.
 |
| Priešais Hunday prezidento namus demonstratyviai plaunamos mašinos |
Kelių būklė Indijoje tikrai prasta. Jei daugelis iš mūsų burnoja, kad Lenkijos keliai prasti, turėtų išvysti eismo sąlygas šioje šalyje. Nors daugelis kelių yra mokami, tačiau tai nieko nekeičia. Atsiranda tokių apsukruolių, kurie savo lėšomis pastato tiltus ir ima už tai pinigus. Štai tau ir verslas. Kelias vietiniams žmonėms yra be galo svarbus. Prekiautojai, įsikūrę prie pagrindinių kelių, moka mokesčius valstybei, panašius į verslo liudijimus. Smagus ir toks vaizdelis: ant kelio numesti medvilnės pluoštai. Visi vairuotojai pamato, pervažiuoja ir taip padeda sutrinti augalus, iš kurių išgaunami siūlai.
 |
| Mūsų šeima indišku stiliumi Goa |
Indijos eismas iš tiesų nepakartojamas. Kaip sako indai, kelyje svarbūs tik trys dalykai: stabdžiai, geras garso signalas ir sėkmė. Turbūt ne veltui, turistams beveik neįmanoma išsinuomoti mašiną šioje šalyje. Tačiau, kad ir kaip neįtikėtinai gali nuskambėti, bet turiu pripažinti, kad indai tikrai geri vairuotojai. Mums reikėtų ne tik pasimokyti iš jų manevringumo, ramumo. Retas, kuris keikiasi, burnoja. Kelyje jauti, jog vairuotojas saugo ne tik save, bet ir kitus. Šios pagarbos ir draugiškumo mums visiems trūksta.
