Bet apie viską nuo pradžių. Beveik prieš dvejus metus studijų baigimo proga su grupiokais nuėjome pakilnoti svaigiųjų gėrimų taurelių. Eidama į susitikimo vietą prisiminiau apie kažkieno kažkada pasakotą kelią, ir pagalvojau – „Hm, būtų visai smagu eiti.“ O kaip ir proga yra – baigti mokslai. Atėjusi į barą prisėdau prie grupiokės, persimetėme pora sakinių, o aš pasidalinau mintimi apie norą eiti keliu.
Pasirodo, ir grupiokė, keliaudama iš gimtosios Marijampolės į barą Vilniuje, autobuse kaip tik suko mintį apie kelią. Bingo. Prisižadėjome iškeliauti ateinantį rudenį. Rudenį nebuvo pinigų. Prižadėjome iškeliauti kitą pavasarį. Pavasarį nebuvo atostogų ir pinigų. Vėl prižadėjome iškeliauti rudenį. Ir, nors pinigų – kaip visada – nebuvo – skrydžio bilietai buvo kišenėje ir kelio atgal nebebuvo. Juolab kad mintis apie kelią niekaip neapleido, vis kirbėjo, kad reikia eiti, reikia eiti; visi draugai jau žinojo, kad eisiu, o ir per tuos metus kalbos apie kelią Ispanijoje vis labiau populiarėjo ir kelias nori nenori vis kur pasivaidendavo.
Apie pagrindinį, tradicinį ir seniausią Prancūziškąjį kelio variantą yra parašyta daug knygų, susuktas ne vienas filmas ir sklando gandai, kad juo eina daugybė žmonių – tad su drauge šiais gandais patikėjome ir pasirinkome šiaurinį kelio variantą. Beveik visas kelias vingiuoja palei Atlanto vandenyną, o man, kaip didelei vandens mylėtojai, mintis apie ėjimą ir maudynes vienu metu itin patiko.
Dėl laiko stokos ir patogesnio skrydžio pasirinkome ne visą Šiaurinio kelio maršrutą (Irūnas–Santjago de Kompostela, ~ 900 km), o kiek sutrumpintą variantą – Bilbao–Santjago de Kompostela (663 km). Kelionės pradžioje iš mūsų navigacija pasišaipė maždaug taip:
Norėjau mėnesį neiti į darbą. Norėjau mėnesį klausyti savo kūno ir norėjau mėnesį žiūrėti į jūrą.
Pirmiausia turbūt reikia akcentuoti, kad ne visi nori ir tikrai ne visi ryžtųsi tokiai kelionei. Gerai. Labai sunku pasakoti apie kelionę, kada žmonės nesupranta, kam to reikia, kada žmonės aiškina, ką tu galėjai nuveikti kitaip ar kiek, matai, daug galėjai nuveikti per tą mėnesį. Arba kai žmonės aiškina, kad gali eiti iki Klaipėdos ir atgal, kam važiuoti į Ispaniją??? Arba kai žmonės išpūstomis akimis klausia: „Ooo, o tai ieškosi gyvenimo prasmės?“. Arba – „Kokia pakrante??? Eisit autostradom, tas pats kas pasivaikščioti palei Ukmergės plentą.“
Ne, ne ir dar kartą ne. Kaip aš noriu kada nors gyvenime nubėgti maratoną, taip aš norėjau nueiti kelią. Norėjau mėnesį neiti į darbą. Norėjau mėnesį klausyti savo kūno ir norėjau mėnesį žiūrėti į jūrą. Negulint paplūdimyje vien tik horizontalioje padėtyje. Norėjau atsijungti ir išsijungti. Man tai buvo tiesiog kitoks atostogų formatas.
Prieš kelią reikėjo jam tinkamai pasiruošti. Pasirodo, palikti darbus ir šiek tiek pristabdyti visus įprastus gyvenimiškus dalykus mėnesiui – yra reikalų.
Kelionei buvo pasiruošta maždaug tiek – susirankioti ir nusipirkti daiktai: kuprinės, miegmaišiai, batai ir atspausdintas žemėlapis su tarpinėmis stotelėmis miestuose. Visas pasiruošimas buvo labai chaotiškas ir nesistemingas, tartum įsėdus į lėktuvą galiausiai buvo uždarytos durys visiems tave persekiojusiems reikalams.
Bet, galiu drąsiai teigti, kad kelionei tai kojos nepakišo. Kiekvienas potyris – tai nauja patirtis. Avantiūra, nors ir ilgai planuota, bet nesuplanuota, manau, buvo puiki ir sėkminga. Apie viską nuo pradžių.
Statistika, kūnas ir potyriai
Nuėjome 663 kilometrus per 25-ias dienas. Rugsėjo 16 d. išėjome iš Bilbao, spalio 11-tą dieną atėjome į Santjagą. Dienos vidurkis – 26 kilometrai. Buvo dienų, kai ėjome 16 kilometrų, buvo dienų, kai ėjome 40. Vieną dieną baisiai lijo, 23-is dienas švietė saulė, vieną dieną buvo dulksna.
Kelio pradžioje sutikome maždaug dvidešimties žmonų grupę, kuri daugiau mažiau keitėsi laikui bėgant, bet iš esmės liko tokia pati. Keliaudamos kartais per dieną sutikdavome vieną piligrimą, kartais iki dešimties. Kelias išties ramus ir neužkrautas, vingiuojantis per mažus miestelius. Jame karaliauja vandenynas, vėjas ir ramybė. Sako, kad iš visų kelių – Prancūziškojo, Via de la Platos, portugališko ir kitų – šis, Šiaurinis, pats sudėtingiausias.
Sudėjus visus pakilimus nuo Irūno iki Santjago, žmogus du kartus įlipa į Everestą ir nulipa nuo jo. Mūsų atkarpoje – Bilbao–Santjagas – pasitaikė vieno Everesto pakilimas ir nusileidimas. Visa kelionė buvo aukštyn ir žemyn, aukštyn ir žemyn. Nė viena iš mūsų keliui nesitreniravo. Aš vasarą į darbą minu dviračiu, per Vilniaus maratoną prabėgu tai ketvirtį, tai pusę maratono, tad sunkumu kelyje iš fizinės pusės nejutau.
Pirmą savaitę atsigulus į lovą jaučiau labai keistą diegimą klubuose, ilgainiui jis praėjo. Draugei buvo kiek sunkiau: pačioje pradžioje jai skaudėjo kojas, pakinklius, kirkšnis, blauzdas – klausimas, ko neskaudėjo? Tačiau laikui bėgant kūnas priprato ir po dviejų savaičių ši skuto kaip vijurkas.
Keldavomės maždaug 7 val. ryto, 8 val. jau būdavome kelyje, į nakvynės vietas ateidavome įvairiai – įprastai apie 14 val., bet jei dienos kelias ėjo palei gražius paplūdimius ir vykdavo maudynės – esame atėjusios ir 20 val. Miegoti guldavome anksti – dažniausiai 21 val. jau būdavome lovoje, nebent kelio kompanionai pasitaikydavo smagūs ir įsisukdavo vyno butelaitis. Kelionės metu nakvojome piligrimų nakvynės namuose, vadinamuosiuose alberguose. Tris naktis esame nemokėjusios už nakvynę, kitur kainos svyravo nuo 5 iki 12 eurų per naktį.
Kartą neliko lovų alberge ir nakvojome trijų žvaigždučių viešbutyje su karališko dydžio lova, privačiu dušu už visus karališkus 12 eurų. Paskaičiavome, kad per dieną išleisdavome nuo 20 iki 30 eurų – priklausomai nuo to, už kokią kainą susirasdavome nakvynę, kiek šviežiai spaustų sulčių išgerdavome kelyje ir kiek vyno butelių prireikdavo vakarienei. Ar kiek naujų pleistrų pirkome vaistinėje.
Pirmas dvi savaites kelyje pratiniesi prie kelio rutinos. Būni baisiai užsiėmęs. Nors tik eini. Bet visą laiką eini ir galvoji: kur miegosi šią naktį? koks oras bus rytoj? ką iš savo trijų rūbų komplektų apsivilksi ryt? ar spėsi išsidžiovinti kojines iki rytojaus ryto? ar nakvynės vietoj bus tik mikrobangų krosnelė, ar ir normali virtuvėlė? ar šildysies avinžirnius iš stiklainio mikrobangų krosnelėje, ar išsivirsi makaronų puode?
Iš tikrųjų tu tik eini, bet kol susitvarkai visus reikalus, žiūrėk jau ir 21 val., ir jau gali eit miegot. Po dviejų savaičių jau tampi įgudusiu vaikščiotoju, kuris pripranta prie ėjimo, ir jauti, kaip po truputį atsijungi. Eini pakrante, girdi jūrą ir apie nieką nebegalvoji. Apie n i e k ą.
Ir tų kojinių nebeskalbi kas dieną, ir jauti, kad gal ir du antakiai artėja link vieno. Jauti, kaip tau vis mažiau norisi prieiti didesnį miestą ir kad tave trikdo dideli žmonių srautai. Pasilieki su savimi, savo mintimis ar sutiktais kelionės kompanionais ir kelio nuotykiais.
Ir tų kojinių nebeskalbi kas dieną, ir jauti, kad gal ir du antakiai artėja link vieno. Jauti, kaip tau vis mažiau norisi prieiti didesnį miestą ir kad tave trikdo dideli žmonių srautai.
Nesu religinga, nesu iš tų žmonių, kurie tiki, kad ši kelionė išspręs gyvenimo problemas ir padės dvasiškai priartėti prie tam tikrų dalykų, prie kurių žmonės galvoja, kad priartėja. Kelias nėra garantija tavo problemų sprendimui.
Dabar turėtų pasigirsti, kad taip yra dėl to, kad ėjau ne viena. Ne, kad ėjai dviese, nereiškia, kad nepabuvai vienas – priklauso nuo tavo kompaniono, ar jis savarankiškas, ar ne. Davėme erdvės viena kitai, pora dienų ėjome ir atskirai, nereikėdavo kalbėti apie niekus, kad užpildytume tylias kelio atkarpas. Tačiau vis dar tvirtai laikausi nuomonės, kad į tokias kelionės, ypač pirmą kartą, o ir apskritai merginom, smagiau eiti poroje. Dėl saugumo ir dėl visko.
Taigi, ši kelionė, mano galva, neatidaro čiakrų, bet ji primena apie tavo kūną, koks stiprus ir kartais užmirštas jis yra, primena ir apie pasaulį, kuriame gyveni. Tu supranti, kad žmogui nereikia daug daiktų, kad tam, jog žmogus gerai jaustųsi, jam reikia valgyti, miegoti ir judėti. Kad visos problemos yra tiek problemos, kiek tu apie jas galvoji ir kiek jas išdidini savo šnekomis. Ir kaip gera ir nuostabu yra būti gamtoje.
Navigacija
Turėjome labai gerą draugę Rūtą, kuri mėnuo prieš mūsų kelionę pati buvo įveikusi Šiaurinį kelią ir rekomendavo be galo gerą mobiliąją programėlę pavadinimu „Buen Camino“. Programėlė kainuoja 6 eurus, bet patikėkite – verta investuoti.
Programėlėje yra kelio navigacija, veikianti be mobiliojo ryšio, taip pat informacija apie kiekvieną miestelį kelyje – ar yra baras, ar yra parduotuvė, ar yra vaistinė, ar yra bankomatas, ar yra nakvynės namai, jei taip – kiek miegamųjų vietų joje. Programėlė buvo mūsų gidas. Puikus gidas – nė karto nesumelavęs ir neapgavęs. O visas kelias labai puikiai sužymėtas geltonomis rodyklėmis (taip žymimi piligrimų keliai), jų daug ir jos neklaidina.
Apranga ir batai
Ruošdamosi į kelią girdėjom, kad gali lyti. Suprask, jūra, pakrantė – daug lietaus. Apsirūpinome neperšlampančiomis striukėmis, kelnėmis, gerais kalnų batais (šie, pasirodo, buvo peršlampami) ir patogiomis kuprinėmis.
Manau, ruduo – geras laikas ruoštis keliui, visose parduotuvėse būna nuolaidos sportiniams drabužiams. Pati pirkausi sportines kelnes, kalnų batus ir šortus; neišleidau nė šimto eurų. Tiesa, striukę, miegmaišį ir kuprinę skolinausi. Tad būnant gudriam – milijonų nereikia.
Tad būnant gudriam – milijonų nereikia.
Dėl batų vienos nuomonės nėra – kai kurie eina su sportbačiais, kai kurie su sportinėmis basutėmis, kai kurie su aukštaauliais batais, kiti su žemaauliais. Mudvi ėjome su aukštaauliais kalnų batais. Nesigailėjau, nes buvo akmenuotų keliukų žemyn, kuriais ėjau ir nesukau galvos, kad išsisuksiu koją. Su šiuo apavu karšta taip pat nebuvo. Kadangi nemažai kelio ėjome asfaltuota danga, kelionės metu nusipirkome ortopedinius guminius padukus. Patikėkite, po 25-to kilometro asfaltu pėda jaučiasi žymiai geriau atsimušinėdama į guminį paminkštinimą, nei be jo.
Didžiausia bėda buvo ta, jog mūsų batai peršlapdavo, tad ačiū Dievui, kad lietaus paragavome tik vienintelį kartą – pirmąją kelionės dieną. Tačiau to užteko, kad su šlapiomis kojinėmis pritrintumėme nuospaudų visam likusiam keliui į priekį. Tad pirkdami batus būtinai įsitikinkite, kad jie būtų neperšlampami, nes eiti su šlapiais, dievaži, nemalonu.
Finišas ir finišas namuose
Į Santjagą atėjome kaip vaikščiojimo profesionalės. Įveikusios 40 kilometrų ir jautusios, kad jei reikėtų, nueitumėme dar dvidešimt. Šiaurinis kelias likus 50-čiai kilometrų susijungia su Prancūziškuoju keliu, šie susilieja, žmonių padaugėja, prisideda linksmuolių, einančių tik paskutinįjį šimtą kilometrų, kelias pasidaro plokščias – eiti lengviau, o tu kaip pabaidytas laukinis žvėrelis pasijunti nemaloniai tarp daugybės žmonių – štai todėl nebenorėjome daugiau stoviniuoti tame lyg ir susiformavusiame popse, ir kelią pabaigėme galingais skaičiais.
Atėjus į Santjago katedros aikštę, jaučiausi laiminga; laiminga, kad atėjau, jaučiausi stipri, jaučiausi užsigrūdinusi ir kieta. Tikrai, jaučiausi kieta. Draugė išgyveno džiaugsmo emocijas, susiliejusias su ašaromis – jautėsi įveikusi save. Kas įdomu ir keista, jei bandai paskambinti giminaičiams ar bičiuliams, išgirdęs žodį „sveikinu!“ supranti, kad, ech, jie nesupranta ir nesupras. Tave supranta tik besišypsantys sutikti kelio bičiuliai Santjage. Supranti, kad grįžęs turėsi pasakoti kelionės nuotykius draugams, bet supranti, kad beveik nėra tikslo to daryti, nes istorija paprasta – tu ėjai. Ir tiek žinių.
Kelias užgrūdina. Bet kelias nėra garantinis lapelis problemų sprendimui. Kad ir kas tai sugalvojo.
Auksiniai patarimai:
- Neperšlampami batai;
- „Buen Camino“ mobilioji programėlė;
- Dvi poros gerų kojinių, dvigubas jų avėjimas ir vilnos juostelių apsivyniojimas aplink pirštus, jei trina tarpupirščius;
- Neskubėjimas į nakvynės vietą. Kartais ją galima rezervuoti telefonu. Jei negausite lovos ten – gausite kitur. Viešbučiai nekainuoja milijonų. Geriau ramus keliavimas ir maudynės;
- Dažniausiai nakvynės vietose nėra virdulio. Jei nesate arbatos iš mikrobangų krosnelės gerbėjas – vežkitės virinančią spiralę;
- Elektros lizdų ne visur yra pakankamai, tad pasiimkite papildomą išorinę įkraunamą bateriją telefonui;
- Saugokitės vadinamųjų „bed bugsų“. Tai parazitinės blakės, gyvenančios čiužiniuose. Šių mielų padarėlių pilna visame kelyje. Jie gan skaudžiai kanda ir palieka dideles itin niežtinčias dėmes. Apsisaugoti nuo jų paprasta – atėję į nakvynės vietą pakelkite čiužinį ir apsidairykite. Jei čiužinys neaptrauktas tokiu, sakykime, plastmasiniu apvalkalu (kartais jie būna mėlynos, kartais baltos spalvos), o po čiužiniu yra medinės lentelės ir jaučiate, kad albergas nėra itin tvarkingas – apsisukite ir eikite kitur. Norint atsikratyti blakių reikia gerai išsiskalbti rūbus ir juos išdžiovinti itin karštoje temperatūroje. Blakių yra visuose keliuose, ir visi su jomis susiduria. Ne pasaulio pabaiga, bet atlikus paprasčiausią patikrinimą galima jų išvengti;
- Nieko neplanuokite – kelias suplanuos viską už jus;
- Atminkite, kad sekmadieniais Ispanijoje nedirba parduotuvės ir vaistinės;
- Neprisikraukite daug daiktų, nes vis tiek eisite su dvejais tais pačiais marškinėliais;
- Nepriimkite mano patarimų už gryną pinigą, nes tai labai asmeniška.
Buen camino!
