Jokių nuorodų ir gamtos vertybės
Pirmoji stotelė – Palūšnių kaimo (Rokiškio kaim. sen.) parkas, nuo miesto nutolęs vos kelis kilometrus. Tiesa, jį surasti buvo sunku, prireikė pagalbos, nes nuorodos neradome nė vienos. Vos įkėlus koją į parką, prieš akis išdygo skelbimo lenta, kurioje didelėmis raidėmis pranešama, jog Europa investuoja į kaimo vietoves.
Teritorijoje – dviprasmiškas vaizdas: pasivaikščiojimo takais sujungtos pavėsinės, gausu medžio skulptūrų, atrakcionų, laužaviečių, tvenkinėlis, suoliukai. Tačiau aplinkui ne gyvos dvasios, o parką bando „praryti“ laukinė gamta. Tiesa, takelių pakraščiai apgenėti. Bevaikščiojant kilo daug minčių: kam įrengus tokį parką, jį slėpti nuo žmonių? Juolab kad minėta lenta skelbia, kad įgyvendinus šį projektą numatoma sukurti visuomenei nemokamai prieinamą parką, kuriame lankytojams būtų sudarytos galimybės susipažinti su gamtos vertybėmis joms nepakenkiant.
Visureigiu paprasčiau
Surasti poilsiavietę Dauliūnų miškuose buvo ne ką lengviau, teko pasitelkti vietinių palydą. Pasiekti šią vietą lengvuoju automobiliu – tikras išbandymas, itin duobėtas kelias grasino sugadinti važiuoklę. Priekyje visureigiu važiavę ir kelią mums rodę šių apylinkių gyventojai taip pat sunkiai pateko į parko automobilių stovėjimo aikštelę.
Vaizdas pasitiko dar liūdnesnis: aplinkui tie patys takai, skulptūros, pavėsinės, tvenkinys ir kadaise pjauta žolė, tilteliu per tvenkinį žengti nebesaugu – laikas jį negailestingai paveikė. Matyti, žmogaus koja čia seniai buvusi. Viskas pamiršta ir pūva akyse.
Vietiniai ironizavo, jog dar penkeri metai ir iš šių parkų nieko nebeliks…
Mirtina tyla ir vaizdas į žvyro karjerą
Parką, esantį taip pat Dauliūnų kaime (L.Gliožerienės miške), pasiekėme irgi padedami kitų. Vaizdas – toks pat kaip ir anuose ir ta pati mirtina tyla, tiesa, privažiuoti čia kiek lengviau – automobilio laužyti nebereikėjo. Šalia parko stūkso smėlio ir žvyro karjeras. Laikas negailestingai veikia ir šias vietas – dar keleri metai, ir parkas taps pavojingas sveikatai. Braškantis tiltelis ir dabar jau grasina prišaukti nelaimę, o lipant į apžvalgos bokštelį koją tenka statyti itin atsargiai, mat laipteliai išlūžę.
Tualetai ir įžvelgusieji potencialą
Tikra ironija, mat mieste tik per vargus atsirado viešasis tualetas. O štai šiuose parkuose tualetų tiek, kad jiems suskaičiuoti neužtektų nė dviejų rankų pirštų. Gaila, kad parkai, į kuriuos investuotos didelės lėšos, beveik nelankomi žmonių. Jei tokios erdvės būtų lengviau prieinamose vietose, galbūt jos trauktų ne tik vietinius, bet ir turistus. Rokiškėnams telieka ironiją lieti feisbuke ir kviesti aplankyti „paslėptus parkus“. Gal juos aplankys ir tie, kurie čia kadaise įžvelgė potencialą ir drįso prašyti didžiulių lėšų jiems sukurti?..
Seniūnija neatsakinga
Jūžintų seniūnės pavaduotojas Nidijus Aukštikalnis „Gimtajam…“ teigė, jog seniūnija už šių parkų priežiūrą neatsakinga, mat miško savininkai, gavę ES paramą, patys ir prižiūri parko aplinką. „Seniūnija čia niekuo dėta, parkas yra tik mūsų teritorijoje. Tai privatus miškas, su mumis niekas nebuvo derinta“, – teigė seniūnės pavaduotojas.
Gali atimti paramos lėšas
Remiantis Nacionalinės mokėjimo agentūros informacija, privačių miškų savininkai ir valstybinių miškų valdytojai, paramos lėšas investavę į miškų rekreacinę infrastruktūrą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos (KPP) priemonę „Pelno nesiekiančios investicijos miškuose“, turėtų neužmiršti prisiimtų įsipareigojimų. Dalyvaujantieji šios priemonės veikloje įsipareigoja leisti visuomenei laisvai ir nemokamai naudotis paramos lėšomis sukurta rekreacine infrastruktūra miškuose. Ji turi būti prižiūrima ir tinkama naudoti.
Paramos gavėjams už įsipareigojimų nevykdymą gresia sankcijos, kurių griežčiausia – paramos lėšų susigrąžinimas. Paramos lėšos gali būti susigrąžintos, jei paramos gavėjas nevykdo reguliarios projekto įgyvendinimo stebėsenos, kad užtikrintų projekto įgyvendinimą, kaip numatyta paramos paraiškoje, taip pat kitų įsipareigojimų.
