Šis straipsnis apie tai, kokiomis spalvomis atsiskleidė Jūros upė ir kiek joje dar slypi neišnaudoto potencialo.
„Praplaukus dvi upes – Minijos ir Jūros turistines trasas, norom nenorom pradedi jas lyginti, dėlioti kiekvienos pliusus ir minusus. Keista, tačiau šios dvi upės yra visiškai skirtingos ir tai džiugina“, – teigė ekspedicijos „Baidarė upėje“ dalyvė, Klaipėdos universiteto rekreacijos ir turizmo studijų magistrantė Aida Varanauskaitė.
172 kilometrai – toks yra Jūros upės ilgis. Tai leidžia jai patekti tarp dešimties ilgiausių Lietuvoje tekančių upių. Tiesa, pasak ekspedicijos vadovo, ne visi upės kilometrai tinkami vandens turistams: „Nuo upės ištakų, esančių netoli Rietavo, iki Žadvainių kaimo, kuris įsikūręs netoli autostrados Klaipėda – Kaunas, Jūros upė tik pradeda savo tėkmę. Šioje, beveik 30 kilometrų, atkarpoje Jūros upės vaga yra arba per siaura, arba melioratorių ištiesinta ir neįdomi vandens turistams. Dėl šios priežasties apsispręsta ekspediciją pradėti Žadvainiuose, netoli automagistralės Klaipėda – Kaunas ir 146 kilometrus irkluoti iki upės žiočių Nemune“.
Internete informacijos beveik nėra
Netikėta problema, su kuria dar ekspedicijos organizavimo pradžioje susidūrė „Baidarė upėje“ dalyviai – tikslinės informacijos apie Jūros turistinę trasą stoka. Kaip teigia E.Vaškaitis, Jūros upė didžiąja dalimi teka per Šilalės ir Tauragės rajonų savivaldybes, o Šilalės rajono savivaldybė ekonominės krizės laikotarpiu likvidavo turizmo informacijos centrą, todėl šiandien Šilalės rajono savivaldybėje nėra nei vieno už turizmo informaciją ir plėtrą atsakingo asmens.
Ekspedicijos vadovas pasakoja, kad ir kaimyninėje savivaldybėje situacija tik simboliškai geresnė – Tauragės turizmo ir verslo informacijos centro puslapis metų pradžioje dar gyvavo, tačiau nuo turistinio sezono pradžios iki dabar jį atsidarius puikuojasi užrašas „puslapis kuriamas“: „O kol puslapis kuriamas, nurodytas kontaktinis telefonas, tačiau pats centras birželio pabaigoje oficialiai likviduotas. Įspūdis toks, kad vietiniai baidarių nuomotojai palikti visiškai vieni mūšio lauke“, – sako E.Vaškaitis.
Pagramančio regioninis parkas, kurio teritorijos ribose taip pat teka Jūros upė, pagal galimybes prisideda prie turizmo informacijos sklaidos:
„Informatyvumo prasme situacija nėra optimistiškai nuteikianti. Apie Jūros upėje esančius turizmo maršrutus informaciją galima sužinoti tik privačių baidarių nuomotojų interneto svetainėse, ten galima rasti ir parengtus žemėlapius. Vietos savivaldos, kurios pagal idėją turėtų viešinti savo kraštą, nepateikia visiškai jokios informacijos.
Tai sunkiai suvokiama, nes tiek Šilalės, tiek Tauragės rajono savivaldybės rėmė Jūros upės mylėtojo Vytenio Almonaičio turstinį leidinį apie šią upę „Vėl šniokščia rėvos“, – apgailestauja ekspedicijos vadovas.
Privačios iniciatyvos itin sveikintinos, tačiau be vietos savivaldos indėlio didesnio proveržio tikėtis sudėtinga.
Jūros upės kontrastai
Jūros upė tinkama pradedantiems vandens turistams. Irkluojant upės vingiais galima pasigėrėti natūralia gamta, tačiau praplaukiama ir pro gyvenietes ar miestus.
„Kontrastų šioje upėje yra ir daugiau. Krūmokšniais apaugusius upės krantus keičia gražiai sutvarkytos privačių stovyklaviečių ir kaimo turizmo sodybų teritorijos. Plaukimas Jūros upe nėra sudėtingas. Srovė ne itin stipri, vietomis jos poveikio beveik visai nesijaučia, plaukimą praskaidrina slenksčiai ir rėvos. Šios upės išskirtinumas – Balskų užvanka, ties kuria Jūra labiau panaši į ežerą, o ne į upę. Žinoma, atodangos atrodo įspūdingai“, – įspūdžiais dalinasi ekspedicijos dalyvis, Lietuvos karinių jūrų pajėgų seržantas Darius Auškelis.
Stovyklaviečių klausimas nėra toks aktualus kaip Minijoje. Pagal vandens turizmo trasų planą, Jūros upėje daugelį stovyklaviečių planuota rekonstruoti ar atnaujinti.
„Įspūdžiai dvejopi. Atrodo, kad plaukiame visiškai laukine upe, kurioje nėra nieko, tačiau ties gyvenvietėmis, tarsi oazės, pasirodo gražiai sutvarkytos privačios stovyklavietės, kurios nuteikia labai pozityviai“, – pasakoja dar viena ekspedicijos dalyvė, rekreacijos ir turizmo studijų magistrantė Aida Varanauskaitė.
Kur ant medžių, kur po tiltu, kur ant skardos lakštų galima pamatyti užrašytus skaičius, kurie žymi tam tikrus trasos punktus. Žinoma, tai daug geriau nei jokio ženklinimo, tačiau toli gražu iki modernaus ir informatyvaus turistinės trasos žymėjimo.
Anot jos, kaip sektiną pavyzdį galima išskirti stovyklavietę Pajūrio miestelyje, kuri tarnauja tiek vietiniams gyventojams, tiek praplaukiantiems baidarininkams. Tai Europos Sąjungos finansuotas teritorijos įrengimas.
Turistinės trasos ženklinimas Jūros upėje – dar viena sritis, kurioje reikia itin pasitempti. Ekspedicijos dalyviai pasakoja, kad Šilalės rajono savivaldybės ribose vietiniai baidarių nuomotojai yra pažymėję atskirus trasos punktus.
„Kur ant medžių, kur po tiltu, kur ant skardos lakštų galima pamatyti užrašytus skaičius, kurie žymi tam tikrus trasos punktus. Žinoma, tai daug geriau nei jokio ženklinimo, tačiau toli gražu iki modernaus ir informatyvaus turistinės trasos žymėjimo. Kita vertus, trasos ženklinimas turi būti vietos savivaldos, o ne verslininkų atsakomybėje. Tauragės rajono savivaldybės ribose, artėjant prie Tauragės miesto, galima pamatyti metalinius ženklus su kaimų pavadinimais. Vandens turistui šie pavadinimai padėtų tik tokiu atveju, jei jis su savimi turėtų žemėlapį“, – apgailestauja E.Vaškaitis.
Išskirtiniai objektai šalia Jūros upės
Rengiant vandens turizmo trasas ir maršrutus neužtenka vien tik pažymėti pradžios ir pabaigos vietas, įrengti kelias stovyklavietes. Anot ekspedicijos vadovo, vis garsiau kalbama, kad vandens turizmo maršrutai turi būti tematiniai, turėti idėją ir atskleisti tam tikrą siužetinę liniją.
Vis garsiau kalbama, kad vandens turizmo maršrutai turi būti tematiniai, turėti idėją ir atskleisti tam tikrą siužetinę liniją.
Šiuo požiūriu, E.Vaškaičio nuomone, Jūros upė, ypač jos ruožas nuo Pajūrio miestelio iki Tauragės, yra išskirtinis visoje Lietuvoje.
„Istoriškai susiklostė, kad šalia Jūros upės prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo pastatyta daugiau nei 50 taip vadinamųjų Molotovo linijos bunkerių. Šių bunkerių nespėta iki galo įrengti, jie neturėjo jokios karinės patirties ir dėl to vertinami nevienareikšmiškai. Vieniems tai tiesiog nebaigtos statybos, kitiems – militaristinio kultūros paveldo objektai. Oficialiai šie statiniai nefigūruoja jokiuose oficialiuose dokumentuose, todėl jų pritaikymas turizmo reikmėms komplikuotas, bet įmanomas.“
„Šilalės ir Tauragės rajonai nėra prioritetiniai turizmo prasme, todėl jiems reikia ne kopijuoti kitas turistines vietoves, o būti originaliems, išskirtiniams. Turint Jūros turistinę trasą ir tikslingai bei išmintingai pritaikius bent 10 proc. šių militaristinių objektų, gautume išskirtinį vandens turizmo maršrutą ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Sėkmingai atlikus visus namų darbus, būtų galima realiai, o ne svajonėse tikėtis ir užsienių turistų tokiame specializuotame maršrute“, – mano ekspedicijos vadovas, Klaipėdos universiteto Rekreacijos ir turizmo katedros dėstytojas E.Vaškaitis.
Užslėptas potencialas
Plaukiant Jūra ekspedicijos dalyviai ne vienoje upės vietoje diskutavo apie matomas galimybes, kurios šiai dienai dar nėra iki galo išnaudojamos.
„Atkarpa nuo Tauragės link Jūros žiočių Nemune, dėl itin lėtos srovės, nedidelio kultūros vertybių skaičiaus, pasienio ruožo gal ir nėra tokia patraukli, tačiau likusi Jūros upės dalis savyje slepia daug perliukų, kurie tik ir laukia, kol bus sėkmingai pritaikyti turizmo reikmėms.
Deja, Jūros upės pakrantėse daugeliu atveju dar dominuoja žemės ūkis ir gražiais vaizdais dažniau gėrisi besiganantys gyvuliai. Vietos savivaldos į turizmą žiūri kol kas pro pirštus, tačiau matant vietos turizmo srities verslininkų iniciatyvas, aktyvias visuomenines organizacijas, entuziastingus ir idėjų pilnus Pagramančio regioninio parko darbuotojus imi tikėti, kad teigiamas proveržis turistinėje Jūros upės trasoje yra tik laiko klausimas“, – Jūros upės vandens turizmo analizę reziumuoja E.Vaškaitis.
