Ji nėra labai didelė – 120 km ilgio ir kiek mažiau nei 50 km pločio. Čia daug kalnų, kelių kilometrų gylio urvas, kanjonai, balto smėlio paplūdimiai, natūralūs baseinai ir daugybė endeminių augalų. Jie auga tik šioje saloje, niekur kitur pasaulyje. Keliauji po Sokotrą ir jautiesi kaip kitoje planetoje.
Daug metų čia buvo ypač sudėtinga patekti, bet situacija po truputį keičiasi. Nors Sokotra oficialiai priklauso Jemenui, kuriame iki šios dienos vyksta pilietinis karas, bet čia visiškai ramu. Sala atoki, nutolusi nuo Jemeno žemyninės dalies apie 400 km, tad konfliktai iki čia neateina.
Jemenas – viena skurdžiausių pasaulio valstybių. Pačioje saloje žmonės taip pat gyvena gan sunkiai. Pirmieji asfalto keliai nutiesti tik prieš gerą dešimtmetį. Elektra gaminama tik dyzeliniais generatoriais, bet ji prieinama tik didesnių kaimų ar gyvenviečių gyventojams.
Čia beveik nėra jokios turizmo infrastruktūros, gan kuklūs svečių namai ar maitinimo įstaigos yra tik sostinėje Chadibohe. Bet norintiems pakeliauti po salą, problemų dėl to nekils. Kartu važiuoja aptarnaujantis personalas, kuris rūpinasi šviežiausio maisto gamyba, statomos laikinos pastogės nuo saulės ar palapinės nakvynei.
Čia net nėra oficialios valdžios. Daug didesnę įtaką čia turi Jungtiniai Arabų Emyratai. Ši šalis rūpinasi vietos žmonių sveikata, stato ligonines, kuriose kainos už vaistus ir kitas gydymo paslaugas gerokai žemesnės nei Sokotros valstybinėje ligoninėje. Sunkūs ligoniai humanitariniais skrydžiais gabenami į JAE nemokamam gydymui.
Emyratai padeda vietos žmonėms ir finansiškai bei suteikia sokotriečiams puikias darbo galimybes Dubajuje ar Abu Dabyje. Kiekvienais metais JAE valdžia nemokamai organizuoja vestuves 200 žmonių, gyvenančių saloje. Norintys tuoktis turi tik pateikti prašymą. Žmonės čia gyvena skurdžiai, tad net vestuvių iškėlimas – sunkiai finansiškai pakeliamas dalykas. O atsiradus nemokamų vestuvių galimybei, ja pasinaudoti skuba net ir labai jauni žmonės – 14-16 metų amžiaus.
Gan didelę įtaką čia turi ir Saudo Arabija, kuri kontroliuoja salos oro ir jūros uostus. Turi pasistačiusi ir karinę bazę.
Šalia sostinės Chadiboho pravažiavome ir vietinės armijos bazę. Jos kieme būriavosi minia žmonių. Pasirodo, kad jiems visiems Saudo Arabijos valdžia nusprendė išmokėti vienkartinę išmoką – po 3 JAV dolerius žmogui. Jemeno valdžia kariams nemoka jokio atlyginimo jau 1,5 metų.
Sostinėje yra dvi ligoninės, kelios vaistinės, bet iki šių dienų žmonės gydosi tradiciniu būdu. Jei skauda kurią nors kūno vietą, ji tiesiog išdeginama įkaitintu metaliniu strypu.
Alkoholis uždraustas, bet vyrai randa kuo svaigintis – kato lapais. Tai narkotinė medžiaga, ir ji čia visiškai legali. Tokia pati situacija ir dar keliose kaimyninėse šalyse.
Katą vartojantys vaikšto pūstais žandais, nes burnoje ilgą laiką laiko sukramtytus lapus. Per burną svaiginamoji medžiaga absorbuojasi į organizmą. Žmogus tampa žvalus, kalbus, praranda apetitą ir miego poreikį. Padauginus, galimos net haliucinacijos. Vien iš dantų galima suprasti, ar ilgametis vartotojas. Ilgainiui jie tampa pažeisti, tamsūs ir sugedę.
Jei skauda kurią nors kūno vietą, ji tiesiog išdeginama įkaitintu metaliniu strypu.
Nors alkoholis draudžiamas, bet juodojoje rinkoje jo gauti galima. Vietiniai gamina gan neblogos kokybės naminukę ir mažai alkoholio turintį palmių vyną. Skonis rūgštokas ir į mums įprastą vyną nė kiek nepanašus.
Čia beveik nieko negaminama, visus reikiamos produktus tenka importuoti iš Jemeno žemyninės dalies bei kaimyninių šalių, tokių kaip Omanas ar JAE. Dėl šios priežasties jų kainos labai išauga.
Net daugumą maisto produktų tenka atsigabenti, nes saloje mažai kas auga. Pomidorai, agurkai, svogūnai, arbūzai ar datulės. Čia daug šviežios žuvies ir ožkienos. Tai pagrindiniai produktai vietinių racione, kurie valgomi su ryžiais, makaronais ar vietoje keptais paplotėliais. Populiari ir vištiena, bet ir ji importuojama, nes saloje šių paukščių niekas neaugina.
Nustebino tai, kad jūros gėrybės vietinių išvis nėra vertinamos. Valgo tik žuvis. Net omarai, kurie didžiojoje pasaulio dalyje gan brangus patiekalas, čia naudojamas tik kaip jaukas žuvims gaudyti.
Pati sostinė nėra įdomi – daug nešvaros, šiukšlių. Jų niekas iš salos neišgali išgabenti – kas pateko čia, tas ir lieka. Nuo plastiko, padangų iki senų nebenaudojamų automobilių. Ši transporto priemonė čia gan didelė prabanga, salos žmonės jų neišgali nusipirkti, nes uždirba grašius. Jie brangūs, atkeliauja iš kaimyninio Omano laivais. Bet tie, kas turi savos žemės saloje, gali išmainyti į savo išsvajotą automobilį.
Tačiau turintys automobiliu susiduria su degalų problema. Saloje jų nuolat trūksta. Neretai tenka pirkti iš prekeivių, kurie metalinėse statinėse jų atgabena iš Jemeno žemyninės dalies mediniais laivais. Degalų kaina pasiekia aukštumas, ir retas salos gyventojas išgali jų įpirkti. Dažniausiai jų aukštomis kainomis įsigyja turizmo atstovai, bet dėl šios priežasties jiems tenka pakelti ir savo paslaugų įkainius. Kelionės po Sokotros salą nėra pigus malonumas.
Saloje iki šių dienų liko daug rūdijančių tankų, kuriuos padovanojo sovietų valdžia. Atgabeno senus, naudotus Antrajame pasauliniame kare. Dalis jų net nevažiavo, galėjo judinti tik pabūklus ir šaudyti. Čia yra ir į krantą išmestų laivų dėl nuolat siaučiančių galingų ciklonų. Po jų pakrantėse netrūksta žvejybinių ar prekybinių laivų.
Audros nušluoja nuo žemės paviršiaus net ištisas gyvenvietės bei padaro labai daug žalos salos augmenijai.
Sostinėje yra kelios mokymo įstaigos, bet daugelyje kitų salos vietų jos uždarytos. Mokamas atlyginimas mokytojams toks menkas, kad nėra norinčių dirbti. Sutikau du jaunus vaikinus, kurie atvyko mokytojauti į Sokotrą iš Jemeno žemyninės dalies. Dėsto anglų kalbą. Įsišnekėjus jie papasakojo, kad žmonės čia nelabai linkę į mokslus. Tiesiog nemato prasmės studijuoti, jiems daug suprantamesnis toks gyvenimas, kokį gyveno jų tėvai, seneliai. Nuo mažens augino ožkas ir taip uždirbdavo duonos kąsniui.
Vietos moterys vaikšto apsirengusios juodais rūbais ir užsidengusios veidus. Kraštas musulmoniškas. Atokių kaimelių gyventojos rengiasi kiek laisviau. Jų rūbai spalvoti, o veidus užsidengia ranka tik pamačiusios vyrus. Darbus dirbančių jų nemačiau, tik renkant įvairiausias sausas šakas kurui. Jos veiklomis užsiima namuose – gamina valgį, prižiūri vaikus. Visus darbus viešose vietose čia dirba vyrai. Gamina valgį vietos restoranuose, tvarko kambarius nakvynės vietose, parduoda prekes, kerpa, siuva.
Saloje labai daug balto smėlio paplūdimių, bet juose lankosi tik vyrai. Vietinių moterų juose nemačiau. O užsieniečiams čia apribojimų nėra. Atvykėlės moterys čia gali vaikščioti ir su maudymosi kostiumėliais.
Paplūdimiai išties gražūs ir labai skirtingi. Vieni labiau tinkami nardymui, nes prie krantų auga koraliniai rifai, kurie pritraukia begales žuvų. Prie kitų nuolat plaukioja delfinai ar rajos. Yra ir tokių, šalia kurių stūkso net kelių šimtų metrų aukščio smėlio kopos.
Čia labai turtingas povandeninis pasaulis. Žvejai vieną po kitos traukia žuvis net nenaudodami jokių įmantrių žūklės reikmenų. Tiesiog valą su kabliuku, prie kurio prikabintas masalas. Nepatiko tai, kad vietiniai žmonės gaudo ir valgo vėžlius. Minėjo, kad iki karo tai buvo draudžiama daryti, o dabar išvis niekas nieko nekontroliuoja.
Matau milžinišką salos potencialą turistams pritraukti – ši vieta unikali. Nenustebčiau už kelių metų čia pamatęs prabangius viešbučius ir daugybę turistų. Sala turi neįkainojamų turtų. Čia tiek daug endeminės floros ir faunos.
Salos vizitinė kortelė – neįprastai atrodantys drakono kraujo medžiai. Jų čia labai daug. Padaužius akmeniu į žievę, išsiskiria raudonas skystis, derva. Ji naudojama medicinoje, dažų gamyboje. Medžiai gali užaugti iki 10 metrų aukščio ir sulaukti net 600 – 800 metų amžiaus . Išvežti iš salos juos draudžiama, net sėklas.
Čia labai daug augalų, savo forma primenančius sumažintus baobabus. Tai – dykumų rožės, vietinių vadinamos butelio medžiais. Kamiene sukaupia daug vandens sausringam periodui.
Pravažiavau daug Bosvelija medžių giraičių, kurių išskiriami sakai labai branginami pasaulyje. Jie vadinami frankincensu ir iš jų gaminami smilkalai. Seniau jų vertė buvo tokia pat kaip ir aukso. Sokotros saloje dabar berniūkščiai už jų maišelį prašo tik vieno JAV dolerio. Labai pigu.
Apkeliavęs visas salos gražiausias vietas, ruošiuosi skrydžiui į Afganistaną. Viena iš pačių pavojingiausių šalių mano maršrute, daugiau nei 50 procentų šalies teritorijos valdo Talibanas. Jei pakliūsiu jiems į rankas – namo tikrai negrįšiu. Tai puikiai suvokiu ir labai rimtai ruošiuosi.
Aplankysiu Kandaharą, kuriame įsikūrė Talibanas ir daug laiko gyveno Osama Bin Ladenas, žmones gyvenančius olose, gražiausius gamtos paminklus ir net vietas, kuriose laiką leidžia narkotikų vartotojai. Afganistane narkotikai nėra uždrausti, gali leistis dozę kad ir prie policijos poskyrio.
Sekite „Danas Around The World“ socialiniuose tinkluose:
FACEBOOK: fb.com/DanasAroundTheWorld
INSTAGRAM: instagram.com/pankevicius