„Gyveni žmogus dešimtis metelių ant cemento šaligatvių, gausiai naudoji visokius sintetinius gumos ir plastiko dirbinius, klausai gausių fabrikų ūžesio ir trenksmo, nuobodaus radijo ilgų lekcijų apie „Coca Colą“, apie naujus automobilių modelius, apie nuobodų futbolą-beisbolą, apie gausių kriminalistų kasdieninius žygius...
Ir gyvenimas pasidaro cemento pilkumo, nebeįdomus ir net tuščias.
Tad ir užeina noras grįžti Dievulio gamton, žmogaus dar nepagadinton“, – tokiais prof. Kazio Pakšto, vieno ryškiausių nepriklausomos Lietuvos ir išeivijos asmenybių – mokslininko, pedagogo, švietėjo, publicisto ir visuomenės veikėjo žodžiais norisi pradėti ekspedicijos įžangą.
Skrydis iš Vilniaus iki Kankūno Meksikoje septyniolikai ekspedicijos dalyvių užtruko nei daug, nei mažai – dvidešimt aštuonias valandas. Ilgasis skrydis, su dviem persėdimais truko 17 val. (plius 11 val. laukimo oro uostų salėse).
Laikrodžio rodyklės pasisuko aštuonias valandas atgal, o mes ėmėm knapsėti, laukdami galutinio skrydžio.
Žinomą kokteilį „Margarita“ prof. K.Pakštas pavadino „kunkuliu“ – nuo žodžio kunkuliuoti.
Sapne matėme majų kultūros paminklus, kuriuos dar tik ketinome aplankyti, o burnoje jau jutome būsimos „Margaritos“ skonį. Tai toks populiarus Meksikoje gėrimas, kurį prof. K.Pakštas, paklaustas kaip lietuviškai skamba kokteilis, pavadino „kunkuliu“ – nuo žodžio kunkuliuoti.
Kankūnas – tai vienas iš Jukatano pusiasalio kurortinių centrų, kuris suklestėjo prieš gerą pusšimtį metų.
Iki tol čia plytėjo pelkėta žemuma, apsupta mangrovių miškų. Ekspedicijos dalyvis Vytenis prieš kelionę aplankė Šv. Kazimiero kapines Čikagoje, kur palaidotas prof. K.Pakštas, ir taip visos ekspedicijos vardu pagerbė jo atminimą.
Visi gerai nusiteikę susikrauname kuprines į autobusiuką ir išvažiuojame į Meksikos ir Belizo pasienį – Četumalio miestą. Oro temperatūra siekia apie 30 laipsnių šilumos ir kartkartėmis gausiai lyja.
Pravažiuojame Tulumo lagūną, šalia kurios stūkso majų piramidės. Četumalį pasiekiame prieš 17 val., todėl skubame į Majų kultūros centro muziejų. Išmokstame majų kalba pasisveikinti, sakydami „labas rytas“ – „malio kin“ ir padėkoti – „jumbo tik“ – ačiū.
Pirmosios dienos, kuomet organizmas dar nespėjo aklimatizuotis ir neįveikta laiko skirtumo riba, nėra lengvos. Viskas nauja, o priešakyje laukia dar daugybė įspūdžių, susitikimų ir, tikimės, gerų nuotykių.
Kiekvieno lietuvio genuose užkoduota savisauga, patekus į svetimus kraštus, sukurti erdvę, artimą savo tėviškei. Šį fenomeną pirmasis garsiai įvardino prof. K.Pakštas.
Netoli Belizo sienos pastebime pirmuosius menonitus (religinės vietos bendruomenės narius), su baltomis skrybėlėmis ir arkliais kinkytais vežimais.
Mūsų kultūrinė – geografinė ekspedicija pasiruošusi aplankyti Britų Hondūrą arba dabartinį Belizą, kurią pats A.Pakštas pavadino atsargine Lietuva – „Dausuva“.
Tai filosofinė, tarpinė, tarp būties ir nebūties, sąvoka. Kiekvieno lietuvio genuose užkoduota savisauga, patekus į svetimus kraštus, sukurti erdvę, artimą savo tėviškei.
Šį fenomeną vienas pirmųjų garsiai įvardino būtent K.Pakštas. Tai ir yra „Dausuva“ – atsarginė Lietuva. Čia mes ir esame.
Kelionės įspūdžiais ekspedicijos dalyviai dalinsis 15min.lt. Sekti gyvai ekspediciją galima ir interaktyviame žemėlapyje