Visus „Ekspedicija: neatrastas pasaulis“ tekstus skaitykite ir laidas žiūrėkite čia.
Liberija ribojasi su Gvinėja, Dramblio Kaulo Respublika ir Siera Leone. Šalies pavadinimas – Liberija – reiškia „laisvės žemė“. Ji buvo įkurta išlaisvintiems vergams 1821 metais.
-
Viena rečiausiai lankomų Afrikos genčių: iki dantų ginkluoti ir šlapime besimaudantys mundari vyrai
-
Ekspedicija pas egzotišką P.Sudano gentį: savitas grožio supratimas ir stebinanti vestuvių ceremonija
-
Ekspedicija į vieną gražiausių ir keisčiausių pasaulio vietų: sala, apie kurią mažai kas girdėjęs
-
Kitoks Afganistanas: narkomanai gatvėse, karo artefaktai ir gidė, kuriai gresia mirtis
Sostinė pavadinta Monrovija, atiduodant garbę buvusiam JAV prezidentui Jamesui Monroe, kuris buvo vergijos panaikinimo šalininkas.
Kiek vėliau, 1847 metais, šalis paskelbė nepriklausomybę – ir tapo pačia pirmąja tai padariusia Afrikos valstybe. Liberijos vėliava beveik tokia pat kaip ir JAV – tai atspindi istorinius ryšius tarp šių dviejų šalių.
Šalies Konstitucija iki šių dienų nurodo, kad šalies piliečiai gali būti tik tamsiaodžiai. Dėl sunkios praeities vergovės laikotarpio žmonės bijo baltųjų dominavimo.
Įdomus faktas ir tai, kad dabartinis šalies prezidentas George'as Weah, kuris gan populiarus tarp vietinių, buvo profesionalus futbolininkas, žaidęs tokiose komandose kaip „AC Milan“, „Chelsea“, „Manchester City“ ir kitose.
Kas liko iš vieno prabangiausių viešbučių pasaulyje
Pirmoji mano stotelė – sostinė Monrovija. Čia daug nešvaros ir apleistų pastatų. Ištisi kvartalai namų vaiduoklių. Ant kalno, gerai matomoje vietoje, stūkso buvęs pirmasis tarptautinės klasės viešbutis visoje Afrikoje – „Ducor Intercontinental“.
Pastatymo metu 1960 m. jis buvo laikomas vienu iš prabangiausių 5 žvaigždučių viešbučių visame pasaulyje, o jo architektūra pranoko laiką. Jis pastatytas, nes buvo norima į šalį pritraukti daugiau užsienio lankytojų. Buvo įrengta 100 kambarių, teniso kortai, baseinas ir keletas restoranų, kuriuose darbavosi geriausi virtuvės šefai iš viso pasaulio. Čia lankydavosi ne tik verslo magnatai, turtingesnieji turistai, bet ir juodojo žemyno šalių lyderiai.
Jis buvo skubiai uždarytas 1989 m., susirūpinus dėl galimo vidaus konflikto. Netrukus įvyko ir sukilimas, kuris nuvedė Liberiją į pilietinį karą. Kiek vėliau viešbutis pradėtas plėšti, o tuščiuose kambariuose apsigyveno žmonės iš Monrovijos lūšnynų.
Šiuo metu visi nelegalūs gyventojai išvyti, teritorija saugoma apsaugos darbuotojų. Nebuvo paprasta ten patekti, nes kalno papėdėje gyvenantys žmonės reikalavo susimokėti už tai, kad aš esu jų teritorijoje. Po nedidelio konflikto iki viešbučio pavyko prasibrauti ir be mokesčio. Mokėti kategoriškai jiems atsisakiau.
Viešbučio teritorijoje prie baseino susirinkęs jaunimas rūkė marihuaną, vartojo alkoholį ir garsiai leido muziką. Mane pamatęs apsaugos darbuotojas pareiškė, kad čia lankytis draudžiama. O po kelių minučių pats pasisiūlė už nedidelį mokestį pavedžioti po teritoriją. Su jo pasiūlymu sutikau. Apžiūrėjau viską, „Ducor“ viešbučio viduje nieko nelikę, tai yra tik betono sienos ir viduje augantys augalai.
Pasibaisėtinos sąlygos lūšnyne
Nuo viešbučio terasos atsiveria vaizdas į vieną skurdžiausių ir tankiausiai apgyvendintų miesto lūšnynų – West Point. Šią teritoriją prieš 70 metų nelegaliai užėmė žvejai. Praėjus 20 metų, valdžia juos priverstinai iškeldino, bet jie vėl grįžo atgal.
Iki šiol sąlygos čia pasibaisėtinos. Gyventojų labai daug, bet visoje teritorijoje egzistuoja tik keli vieši nemokami tualetai. Yra įrengti ir mokami, bet dauguma žmonių negali jais naudotis, nes „kišenė neišneša“. Tad gamtinius reikalus atlieka paplūdimyje, užteršdami ne tik vandenį, kurį patys ir vartoja, bet ir žuvis, kurias gaudo ir naudoja maistui.
Prasidėjus Ebolos protrūkiui 2013 m., šis lūšnynas buvo uždarytas karantinui, užfiksavus ligos atvejus jame. Niekas negalėjo palikti teritorijos ar į ją patekti. Po 10 dienų karantinas visgi buvo panaikintas dėl didelio spaudimo iš sveikatos ekspertų bei žmogaus teisių aktyvistų pusės. Valdžia liepė nuimti spygliuotą tvorą, juosiančią lūšnyną.
Ebolos epidemijos laikotarpiu Liberijoje ir kaimyninėse šalyse mirė 11 tūkst. žmonių. West Point nuolatos kyla ir tuberkuliozės protrūkiai. Šioje šalyje geriau nesusirgti, nes medicinos paslaugos labai ribotos. Šiandien Liberijoje yra apie 300 gydytojų. Pagal statistiką, 1 gydytojas tenka 15-ai tūkst. gyventojų. Prieš Ebolos epidemiją situacija buvo dar blogesnė. Visoje šalyje tebuvo 50 gydytojų, o gyventojų – net 4,3 milijono. 1 medikas – 86 tūkst. žmonių.
Valgomos didžiausios sraigės pasaulyje
Vietos gyventojai rekomendavo man nesilankyti West Point teritorijoje dėl aukšto nusikalstamumo lygio. Čia gyvena pigių narkotikų prekeiviai, automobilių akumuliatorių vagys, plėšikai. Bet ten esančio turgaus praleisti nenorėjau. Jame kasdien apsiperka šalia gyvenantys žmonės.
Dėmesį patraukė vienas populiariausių produktų – milžiniškos sraigės, kurios gali užaugti net iki 30 centimetrų ilgio. Kiek žinau, tai pačios didžiausios visame pasaulyje. Čia jos parduodamos gyvos ar jau ištrauktos iš kiauto. Jas kepa, verda. Vertinamos kaip baltymų šaltinis. Kai kuriose pasaulio šalyse šios rūšies sraigės laikomos kaip naminiai gyvūnai. Jos gyvena 5–10 metų.
Turguje parduodamos daržovės, mėsa, bet dominuoja jūros gėrybės. Žmonės dažniausiai valgo ryžius, kasavą bei jos lapus, plantanus, saldžiąsias bulves. Labai populiarus patiekalas – fufu. Tai fermentuota tešla, gaminama iš kasavos augalo. Valgoma su įvairiausiais mėsos, žuvies troškiniais.
Populiarios čia ir sriubos, ypač ožkienos. Deja, čia labai populiari ir laukinių žvėrių mėsa, bet turguje jos tą kartą neradau. Žmonės valgo dramblius, begemotus, šimpanzes ir kitas beždžiones, leopardus. Ir tai ne pavieniai atvejai, o masinis reiškinys.
Turguje pardavinėja ir anglį, kurią naudoja maistui gaminti, bei natūralios gumos ryšulėlius, skirtus ugniai uždegti. Natūralios gumos Liberijoje netrūksta, čia yra ir didžiausia gumos medžių plantacija visame pasaulyje. Ji priklauso kompanijai „Firestone“, kuri čia veiklą vykdo nuo 1926 metų. Jos dukterinė įmonė „Bridgestone“ yra gerai pasaulyje žinomas padangų gamintojas.
Beždžionės, kentusios JAV mokslininkų biocheminius eksperimentus
Palieku sostinę ir keliauju iki beždžionių salos. Atstumas gan nedidelis, tik 90 km, bet kelyje tenka praleisti virš 2,5 valandos. Dar 20 minučių plaukti mediniu laiveliu iš artimiausio salai kaimelio. Čia laikomos 66 šimpanzės, kurios kelis dešimtmečius kentė įvairiausius JAV mokslininkų biocheminius ir kitokius eksperimentus.
Jos buvo užkrėstos hepatito B virusu, akių ligas sukeliančiais parazitais, atliekami kraujo valymo bandymai. Kalbama, kad jos dar mažos būdamos buvo pagautos brakonierių ir apie 1970 metus parduotos amerikiečių tyrimų įstaigai. Galiausiai po kelių dešimtmečių iš laboratorijų perkeltos į salą.
Jos pačios nesugebėtų net maisto susirasti, nes neturi tam reikalingų įgūdžių. Be žmogaus pagalbos pražūtų, todėl joms kiekvieną dieną atvežamas maistas, kuris paliekamas prie kranto. Beždžionės, išgirdusios motorinės valties variklio keliamą garsą, atbėgo iš salos gilumos, tikėdamosis vaišių.
Ši sala tikrai nėra turistinė atrakcija, jokie turistai čia ir nevažiuoja. Galima tik susitarti su žvejais, kad atplukdytų iki salos, ir stebėti primatus per atstumą. Juos maitinti griežtai draudžiama, tad nieko aš joms ir nevežiau. Vangiai pasisukiojusios paplūdimyje, šimpanzės po 10 minučių vėl pasitraukė į salos vidurį. Jos saugomos, kad neturėtų jokio tiesioginio kontakto su žmonėmis. Draudžiama joms į salą net koją kelti.
Kitų šalių žvejų keliamos problemos
Plaukiu valtimi toliau į Maršalo žvejų gyvenvietę. Dauguma žmonių čia užsiima žvejyba – tai pagrindinis prasimaitinimo būdas šioje skurdžioje vietovėje. Kiekvieną rytą medinėmis valtimis išplaukia laimikio, o po pietų grįžta atgal. Vandenys gan žuvingi, sugaunama daug įvairiausių žuvų, krabų, omarų. Sugautą laimikį parduoda šviežią, dalį jo išrūko specialiose didelėse statinėse. Gyvenvietė ypač skurdi, namukai – apgriuvę, dauguma jų suręsti iš skardos.
Praleidęs čia tik vieną dieną, keliauju iki banglentininkų rojaus – Robertsporto gyvenvietės. Keliai labai prasti. Nėra čia net šiuolaikiškų degalinių. Matau tik pakelėse stovinčius žmones su rankose laikomais stiklo buteliais, pilnais degalų. Susipilame kelis butelius į automobilio baką ir važiuojame toliau.
Pasiekus vietovę tenka šiek tiek nusivilti. Dabar ne sezonas, niekas banglenčių sportu neužsiima. Bet čia yra gražiausi šalies paplūdimiai, apžiūriu juos. Ir čia pakrantėse daugybė žvejų valčių – įprastas vaizdas pakrantės gyvenvietėse. Žvejai jau grįžę iš jūros, ruošiasi kitai dienai. Tvarko valtis, ruošia masalą maudami ji ant gausybės žūklei skirtų kabliukų.
Robertsporto vietovėje gyvena 33 000 žvejų. Jie susiduria su didele užsienio šalių žvejybos treilerių problema. Jie žvejoja nelegaliai, praplaukdami trikdo vietos žmonių naktinę žvejybą, nutempia tinklus. O tinklai nėra pigūs: priklausomai nuo dydžio gali kainuoti nuo 150 iki 1500 JAV dolerių. Sugaunamas laimikis įvertinamas mažomis sumomis, tad nusipirkti naują tinklą tampa labai sunku. Žvejai pagautas žuvis atšaldo ir gabena jas parduoti į sostinės Monrovijos žuvų turgų.
Nors Afrika man pats mylimiausias žemynas, ilgai Liberijoje neužsibūnu. Nerandu daugiau įdomių lankytinų vietų. Bet paties žemyno dar nepalieku, skrendu į karo nusiaubtą Libiją. Į šalį sunku patekti, nes nuo pat Gaddafio nuvertimo laikų turistinių vizų išdavimas sustabdytas – jau daugiau nei 10 metų. Aplankysiu ne tik karo suniokotas vietas, bet ir įspūdingus senovės romėnų miestus. Vien dėl jų verta čia atvykti.
Sekite „Danas Around The World“ socialiniuose tinkluose:
1) feisbuke: fb.com/DanasAroundTheWorld;
2) instagrame: instagram.com/pankevicius.
Visus „Ekspedicija: neatrastas pasaulis“ tekstus skaitykite ir laidas žiūrėkite čia.
