Senovės kinai iš pagarbos jį vadindavo Šiaurės jūra. Baikalas tai gamtos fenomenas, virš jo vyksta nemažai nepaaiškinamų anomalijų ir miražų. Mus vežančių į Olchono salą vairuotojo paklausėme ar jam neteko susidurti su panašiais reiškiniais. „O kaipgi, teko, ir netgi porą kartų“. Tiesa, jis papasakojo tik vieną atvejį, kuomet medžioklėje naktį, juos ėmė persekioti šviečiantys rutuliai. Antro, nespėjo, nes automobilis įriedėjo į keltą, keliantį mus į Olchono salą.
L.Matutienės ir A.Barzdenio/Išlipus iš kelto Olchono saloje |
Olchono sala, tai Baiklo ežero širdis, pasak vienos legendos čia palaidotas Čingischanas. Pati paslaptingiausia vieta tai Burchano iškyšulys arba Šamano uola, kuri laikoma viena iš devynių stebuklingų Azijos vietų. Čia vykdavo ir vyksta šamanų apeigos į kurias moterys neįleidžiamos. Tai, pasak Jurgos Ivanauskaitės, jėgos vieta, čia būnant junti kažką nepaaiškinamai jaudinančio. Stebime čia atvykusius mongolus, vyresnysis rankose laiko atidarytą „Baikalo“ vodkos butelį ir vaikščiodamas aplink šventuosius stulpus, aukodamas laisto žemę degtine, kartkartėmis vis pakeldamas rankas į dangų – Ūlliaaa... šaukia būrys azijatų, tai jiems šventa vieta, šitaip jie atiduoda duoklę šamanizmo ir budizmo samplaikai.
L.Matutienės ir A.Barzdenio/Olchono platybės |
Olchono salos centre yra Chužyro gyvenvietė, kur lankome lietuvių tremtinių kapus, lagerio liekanas Pesčanaja įlankoje, žuvų fabriką, kuriame buvo dirbo ištremti Lietuvos klerikai ir kunigai. Visą tai, gražiai aprašė Vincentas Pranckietis savo knygoje „Baikalo žvejys“. Šią knygą Chužyro krašto muziejaus direktorė Kapitolina Litvinova savo jėgomis išsivertė į rusų kalbą.
L.Matutienės ir A.Barzdenio/Saulėlydis Chužyre |
„Buvo čia toks Janas, greičiausiai Vilniaus lenkas, tai jis mano prašymu išvertė šią knygą. Dabar jis jau miręs ir palaidotas šalia savo tėvynainių. Jo kapą visada lankome per mirusiųjų atminimo dieną, – sako ponia Litvinova. Ji tiesiog mintinai cituoja iš šios knygos kunigo Pranckiečio atsiminimus, giria lietuvius už jų darbą – jų statyti namai ir šiandien Olchone tebestovi nesukrypę ir kokybiški.“
L.Matutienės ir A.Barzdenio/Susitikimo džiaugsmo akimirka |
Ir dar, ponia Kapitolina į mūsų ekspedicijos dienoraštį įrašo: „Pas mus muziejuje yra nedidelis kampelis, kur pasakojama apie Olchone buvusius lietuvius. Tremtinių sąrašuose yra Gražinos Ručytės vardas, mums norėtųsi apie ją turėti daugiau informacijos: sužinoti apie jos gyvenimą, darbą, ir reikėtų fotografijų. Jeigu yra galimybė, gerai būtų gauti žinių ir apie kitus čia buvusius lietuvius.“
Muziejaus direktorė pasakoja, kad dar yra žmonių, kurie pamena, kaip ponia Gražina su savo legendiniu, Pupų dėdės paženklintu akordeonu, čia Chužyre, klube grodavo šokiams. Muziejuje, iš ties nustebino kuklus, tačiau informatyvus kampelis, puoštas trispalve, Vyčiu, lietuviškomis vagnorkėmis ir netgi Lietuvos žemėlapiu – čia paliekame „Kraslagas’12 Prezidento A.Stulginskio tremčiai atminti“ ekspedicijos simboliką ir jos aprašymą.
L.Matutienės ir A.Barzdenio/Arūnas Burchan |
Chobojus buriatiškai reiškia Krūminį dantį, čia užsibaigia virš 70 km nusidriekusi Olchono sala. Ši vieta taip pat buriatams šventa, todėl medžiai apraišioti įvairiaspalvėmis medžiagų skiautėmis. Stovint ant uolos krašto, pasijunti tarsi būtum Baltagalvis erelis, apie kurį daug sukurta legendų, pasiruošęs skrydžiui, todėl bijodamas nežinomos traukos, prie skardžio neužsibūni. Saulėtą dieną ežero vanduo žydrai mėlynas, tačiau apsiniaukus Baikalas tampa pilkai rūsčiu, ir pasišiaušusiu vandens paviršiumi ima ristis, lyg tikros jūros, bangos. Tuomet ir žvejai ir netgi kruiziniai ekskursijų laivai ieško ramesnių užutekių.
L.Matutienės ir A.Barzdenio/Klubo vėliava šventoje vietoje |
Lauže, ant iešmo keptas omulis, po kelių valandų pasivaikščiojimo po salos užkaborius – didelis gardėsis. Ši lašišinė Baikalo žuvis yra tikras delikatesas, ji valgoma vytinta, džiovinta, rūkyta, virta, kepta, tačiau brandintos, su kvapeliu, valgyti neteko. Skaniausia mums buvo šviežia, mažai sūdyta, su svogūnais ir česnakėliais, su citrinos rūgštele ir pipiriukais. Dar vienas rusų virtuvės niuansas – žuvienė iš omulio, vadinama „ucha“. Klausiu, ką bendro turi ši sriuba su „ausimi“ verčiant pažodžiui iš rusų kalbos, ir kodėl tai nesivadina paprasčiausiai žuvies sriuba? Taigi, sako čiabuvis Kolia, kad ši sriuba valgoma užgeriant būtent degtinaite, todėl ir „uch – aaaa“, o be šio stipraus gėrimo, ji paprasčiausia žuvienė...
L.Matutienės ir A.Barzdenio/Omulis, keptas lauže |
Dvi savaitės „Kraslagas’12 Prezidento A.Stulginskio tremčiai atminti“ ekspedicijos dalyviams nepastebimai prabėgo. Sutikti žmonės buvo geranoriški ir su pagarba žiūrintys į mūsų misiją. Tik vienas sutiktas žygeivis pasitaikė skeptiškas, ne tik mūsų lietuvių, tačiau viso, kas šiandien vyksta pasaulyje atžvilgiu. Nukeliavome nemažą kelio atkarpą nuo Krasnojarsko iki Irkutsko. Pamatėme lietuvių tremties vietas, didžiąją Angaros hidroelektrinę, Baikalo ežerą, Chamar Dabano kalnus, dar kartą pajutome taigos didybę. Ekspedicijos dienoraštyje politologas Jonas Survila rašė:
L.Matutienės ir A.Barzdenio/Sutikti lietuviai prie Baikalo |
L.Matutienės ir A.Barzdenio/Atsisveikinimas su Baikalu |
„Garbingas ir stiprybės įkvepiantis mūsų ištremtųjų pagerbimas. Suvokimas kokie neaprėpiami Sibiro toliai. Pažintis su taiga. Patirtis kalno papėdėje. Įveikta pirmoji viršukalnė su sniegu viršuje. Kerintis kalnų peizažas. Rusiškas svetingumas. Maudynės Angaroje ir rusiškų kaimų skurdas. Rusijos žemėlapis, kuriame Baltijos šalys tebėra de facto imperijos dalimi (skiria tik nežymūs punktyrai)... Daug įdomių akimirkų, kurios vis sugrįžta atskirais vaizdais... Labai daug erdvės prisiminimams, apmąstymams ir įkvėpimui. Naujiems žygiams, naujoms kelionėms, valios stiprybei ir Lietuvos vardo garsinimui. Juk tuo ir gyveno prezidentas Aleksandras Stulginskis... Ačiū visiems bendražygiams už puikią pažintį – tarpusavyje, su Rusija ir su pačiu savimi. Kelionė į kalnus man buvo ir kelionė į save.“
L.Matutienės ir A.Barzdenio/Ekspedicija prezidento A.Stulginskio tremčiai atminti |
Columbia logo |