Lailos šturmas
Tą vakarą dviem mūsų grupėms nusileidus nuo Čiždy perėjos, į bazinę stovyklą turėjo grįžti nuo Lailos šturmo ir Algimanto Jucevičiaus grupė. Per raciją sužinoję, kad jiems pavyko sėkmingai užkopti į šiaurinę Lailą (3980 m), suskubome juos deramai pasitikti.
Kas puolė skinti kalnų gėles, Sakalas išsitraukė vėliavą su Vyčiu ir iškėlė ją su pagalbininkais ant stiebo, sukonstruoto iš vaikščiojimo lazdų. Trispalvė jau plazdėjo šalia vado palapinės. Menininkas Motiejus su padėjėjais ant akmens nupiešė didžiulius Gedimino stulpus, kad ateinantiems iš toliausiai matytųsi.
Viršūnės pavadinimas Laila iš svanų kalbos verčiamas kaip „Žybsinti“. Tai – aukščiausias Svanetijos kalnagūbrio taškas.
A.Jucevičius buvo be galo nustebintas tokio darnaus, net teatralizuoto sutikimo. Tą pat vakarą oficialiai įvyko turiados „Svanetija 2013“ atidarymas. Prieky jos varomoji jėga – vyriausiasis vadas A.Jucevičius.
Tradiciškai amžinos meilės kalnams prisipažinimas, sušoktas legendinis kalniečių pergalės ir įkvėpimo šokis „Laurencija, miela“ bei sugiedotas himnas „Kalnai, kalnai, kas Jūsų grožį...“ Po linksmo bruzdesio vieni dalijosi įspūdžiais, kitų laukė rytojus Lailos link.
9 – skaičius galingas, būtent tiek panoro eiti drauge iš 14 grupės narių. Brolis ir sesuo Antanas su Elena prisijungė iš Sakalinių komandos. Dar porai nubyrėjus pasiryžome Lahili ledyno link keliauti septyniese. Irgi, puikus skaičius, angelišku vadinamas. Pakonsultavęs apie nueitą kelią vyriausiasis vadas beveik tuo pat metu išskubėjo į kitą turiados vietą – Pamyrą.
Pasiruošimas šturmui
Naktį labai pašalo. Išlindus iš palapinės, visur buvo balta, danguje spindėjo mėnulis, o rytuose jau brėško aušra, raudonai nudažydama dangų ir dalį balto ledyno.
Šiandien su kalnų dievų pagalba šturmuosime vieną gražiausių Svanetijos viršūnių. Viršūnės pavadinimas Laila iš svanų kalbos verčiamas kaip „Žybsinti“. Tai – aukščiausias Svanetijos kalnagūbrio taškas. Viršūnės pavadinimas, matyt, kilo iš to, kad audrų ir vėtrų metu, kurių esant itin permainingam orui čia netrūksta, į viršūnę neretai trinkteldavo žaibai.
Nors ji yra viena iš lengviausiai pasiekiamų aplinkinių viršūnių, nei pagal aukštį, nei techniškai nėra sudėtinga, kopimai į Lailą atliekami tik keletą sykių per metus. Gal todėl, kad dar šis, vienas iš gražiausių Gruzijos rajonų, nėra pakankamai ištyrinėtas alpinistų.
Nors labai tikėtina, kad artimiausiu metu situacija keisis, nes pastaruoju metu labai pagerėjo transporto susisiekimas su centriniais Gruzijos rajonais, Mestijoje duris atvėrė daugiau nakvynės namų, praktiškai paruoštas kalnų slidinėjimo naujas keltuvas, sumodernintas oro uostas.
Kopimas į šiaurinę Lailą yra šiek tiek sudėtingesnis ir pavojingesnis (yra dar centrinė – pagrindinė Laila Lahili, į kurią visi kopia, ir pietinė). Taigi, ankstus rytas, visi krutame apie savo nakvynės vietas, rišamės virves, kates, apraišus. Juozapavičiai irgi atsikėlę.
Jie neis, bet savanoriškai sutiko tą rytą budėti, išvirti avižinės košės su uogiene, apie kurią A.Jucevičius pasakė: „Pati ta, tinkamiausia košė šturmui.“ Mes jos ir prisikirtome, nes rytas išties buvo žiemiškas, o kai dar pagalvoji apie ledyną aukštai ten, padangėse, tai nori nenori, bet valgai, kad jėgų turėtum lipti, užlipti ir nusileisti.
Pagaliau visi pasiruošę. Sakalas nufotografuoja visus prieš žygį, A.Jucevičius palinki sėkmės ir mes patraukiame. Aš, vadas, – priekyje, galinė sauga – maistininkė Sandra, stipri ir velniškai kantri mergina, ištverianti visus bambeklius ir suskaičiuojanti visus pasimetėlius.
Pirmi žingsniai iki ledyno akmenimis – žvalūs. Prie ledyno priartėję montuojamės „kates“, apraišus. Kiti patraukiame vorele pirmyn. Einame ne vingiuotai, kaip rekomendavo Jucė, bet varome bemaž tiesiai, tik šiek tiek pavingiuojame, kad labai neuždustume.
Su Sandros pagalba grupės fotografas Valdas Luneckas išmoksta naudoti „kates“. Keletą kartų stabtelime ir pasiekiame tokią statesnę ledyno atkarpėlę. Kadangi kas antras turi ledkirtį, į priekį paleidžiu su ledkirčiais. Aš savo atiduodu Elenai ir užvarau su lazda.
Užvaro Motiejus, Antanas irgi su lazda, Gabija, atsikvėpinėdamas ir tylėdamas užlipa Valdas, Sandra „laiko“ galą ir kopia paskui Viktoriją. Kaip ji po to sakė, jai čia buvo viena baisiausių atkarpų. Ji kalnuose pirmą kartą.
Pirmą kartą šioje ledyno atkarpoje išmoko naudotis ledkirčiu. Pirmas krikštas ledyne. Šaunuolė. Pagaliau mes saugioje salelėje. Nusiimame kuprines ir ilsimės. Maistininkė išdalina šokoladukus ir gliukozės energijai palaikyti.
Man kol kas nesinori, jaučiu energijos pliūpsnį dar nuo rytinės avižinės košės, tad gurkšteliu tik vandens, kuris jau spėjo beveik sušalti. Toliau kelias nėra toks sunkus.
