Pietūs ant Lailos viršūnės
Užlipame ant kalno balno. Atsiveria nerealus vaizdas į saulės nušviestą Ušbą, Bezengi sieną, dvigalvį Elbrusą. Gėrimės, fotografuojamės. Dėl tokio grožio tikrai vertėjo čia lipti. Visi atsipučia. Nutariame pietauti ant Lailos.
Bet aš dar nesu tikras, kur ta Laila, ir kaip saugiausiai iki jos nueiti. Išsitraukiu žemėlapius. Kol kas aplink žioji prarajos ir ilgas platus ledynas su plyšiais.
Palipame kiek ant viršaus, iki bevardės viršūnės. Kadangi šiandien Oninės, linksmumo dėlei pavadiname ją Onute.
Palipame kiek ant viršaus, iki bevardės viršūnės. Kadangi šiandien Oninės, linksmumo dėlei pavadiname ją Onute.
Susėdame poilsio, o pats išeinu į žvalgybą. Matau nedidelį uolinį kelią, einantį link viršūnės, noriu jį ištyrinėti, nes man jis atrodo saugesnis nei ledynas, pilnas plyšių.
Kiek paėjus atsiveria vaizdas į pagrindinę Lailą, dar toliau – uolinis kelias nutrūksta ir atsiveria nieko gero nežadantis skardis. Pamojuoju Lailai ir grįžtu. Mąstau, ką daryti. Vidurdienis. Laiko nelabai daug spręsti. Kai kas sako, kad užtenka ir Onutės...
Bet Laila vilioja. Žvalgomės. Pagaliau baltame kaip popieriaus lapas ledyne išskiriame kažkokį taką, greit susirišame ryšiu ir pasileidžiame. Laikome tempą. Juk esame šturmo grupė, visi, kas šiandien ėjo, laikomi pajėgiais.
Po mūsų kojomis – visi Kaukazo kalnai, gražiausios viršūnės sveikina mus.
Kadangi startavome nuo Onutės 12 val., ant Lailos turime būti po valandos. Kertame ledyną kiek aukščiau, užsisukame link viršūnės keteros, pėda į pėdą pereiname po ledynu čiurlenančią upę ir šauname statmenai į viršų.
13 val. būname ant pakrypusiu gruzinišku kryžiumi papuoštos viršūnės. Valio! Puolame dairytis į beatsiveriančius nuostabius vaizdus, po mūsų kojomis – visi Kaukazo kalnai, gražiausios viršūnės sveikina mus.
Grožimės, skleidžiame Sakalo įdėtą trispalvę, fotografuojamės, ruošiame pietus – traukiame džiovintą duoną, fermentinį sūrį, lašinius, vytintas dešras ir kumpį. O kur dar saldumynai – tikrai puota!
Sėdime paskendę savo mintyse. Pavalgom, pamedituojam, įsiamžinam ir 14 val. pajudame atgalios. Leidžiamės kita puse, link Lailos ledyno. Nuolydis status, vingiuotas ir byrančia skalda, tad „kates“ paslepiame kuprinėse, virvę irgi susisuku, ryšio čia nereiks, tik atidumo.
Šiaurinė Laila labiau skirta ekstremalams, pietinė – moterims ir vaikams, o štai pagrindinė, „žaibolaidinė“ – visiems.
Ropojame kaip kas išmanome. Atkarpa ne iš lengvųjų. Kas nemoka, „pamoko“ gale einantis Valdas.
Ypač daug Viktorijai tenka, nes ji atsargi mergina (kalnuose tai didžiulis privalumas!): eina lėtai, apčiupinėdama kiekvieną akmenį ir n kartų patikrindama, kur stato koją. Labai svarbu saugiai įveikti tą „judančių akmenų“ pakalnę.
Nusileidžiu pirmas, susisiekiu per raciją su galine sauge ir šio žygio dešine ranka Sandra, susitariame, kur manęs palauks, ir kaipmat užlekiu dar į pagrindinę Lailą Lahili (4009 m) iš visų trijų Lailų aukščiausią, į kurią visi tik ir lipa.
Šiaurinė Laila labiau skirta ekstremalams, pietinė – moterims ir vaikams, o štai pagrindinė, „žaibolaidinė“ – visiems. Greit prie turo išskleidžiu trispalvę, įsiamžinu ir lekiu atgal prie grupės, kuri jau sėdi prie ledyno.
Greit susirišame virve ir, laviruodami tarp plyšių, leidžiamės Lailos ledynu apačion. Reikia skubėti, tuoj 17 val., o kelio dar daug. Per kelias valandas įveikiame ledyną, tiesiog čiuožte nučiuožiame juo, ir štai pirmieji žolės lopinėliai.
Sveikinu visus, bučiuoju įveikus tikrai nelengvą žygį ir labai džiaugiuosi tokia šaunia komanda, kuri nė vienoje situacijoje neprarado blaivaus proto ir budrumo.
Nusiimame apraišus, šalmus, „kates“, susisuku virves, prisipildome talpyklas vandens, atsigeriame iki valiai gaivaus ledyno upelio vandens ir pavargę, bet pergalingos nuotaikos patraukiame bazinės stovyklos link, kuri jau ranka pasiekiama.
Ten mūsų laukia karštas kisielius, Guramo atvežti chačapuriai, svanų druska ir „lepioška“. Ir, aišku, Sakalinių paruošta nugalėtojų sutikimo programa su gėlių vainikais, deklamuojamais eilėraščiais ir dainomis. Sandra jau pranešė džiugią žinią per raciją, kad sėkmingai įkopėme į dvi Lailos viršūnes, neskaitant Onutės.
Techniškai kopimas į Lailą nesudaro kokių nors rimtų kliūčių. Svarbiausia – žygio amunicija: geros (aštrios ir visai nenudilusios) „katės“, apraišai, ledkirtis, pageidautina – šalmas leidžiantis statmena „judančių akmenų“ siena (čia tik tiems, kurie pageidauja į šiaurinę Lailą).
Kopėjai turėtų būtų baigę pagrindinį kursą, kaip prisitaikyti ir prisitvirtinti „kates“, kaip užsirišti apraišus, kaip naudotis ledkirčiu arba to galima pasimokyti dieną prieš kopimą, paėjėjus iki artimiausio ledyno.
Subjuręs oras pakoregavo planus
Po mūsų šturmo, kitą rytą Lailą Lahili ruošėsi šturmuoti Sakalinių ir likusi mano grupės dalis. Bet naktį ėmė pliaupti taip, kad nosies negali iškišti iš palapinės, o visos viršūnės buvo rūke. Beliko traukti Čiždy perėjos link. Per dieną nusileidome iki Lezgaros kaimo ir apsistojome pas tą patį svetingąjį Guramą.
Kitą rytą planavome tolimesnius likusių kelių dienų maršrutus po Gruziją – kas į Poti prie Juodosios jūros aplankant Batumį, kas dar į Mestiją kelioms dienoms pasidžiaugti kalnais.
Mes aštuoni dar norėjome kalnų, tad kelioms dienelėms patraukėme atgal į Mestiją, kitiems jau kalnų buvo iki valiai (Paulius net pasakė, kokios pagaliau čia atostogos, jei turime tiek daug vargti: lipti į perėjas, nešti kuprines, kopti, leistis, keltis per upes, šokinėti per akmenis, tiek daug sunkumų ir už kelionę čia dar turi pinigus mokėti!), tad patraukė į pajūrį.
Svanetijos keliai ir kabantys tualetai
Iki Mestijos nuo Lezgari kaimo mes aštuoniese vykome mikroautobusiuku, pritaikytu kalnams. Kiek tilpo kuprinių – sukrovėme į vidų, kitas užboginome ant viršaus ir pasileidome serpantinais per kaimus.
Mediniai tualetai kabo ant skardžio, tad tas, kas išėjo iš tavęs, nugarmėjo į prarają.
Iš vienos pusės – uola ar gyvenamasis namas, iš kitos – keliasdešimties ar daugiau metrų skardis. Mediniai tualetai kabo ant skardžio, tad tas, kas išėjo iš tavęs, nugarmėjo į prarają.
Patogu, bet tokį tualetą reikia nuolat prižiūrėti, nes papuvus kokiam poliui, gali su visu statiniu nugarmėti kelis kilometrus apačion. Beje, kelias iš Migrelijos sostinės Zugdidi iki Mestijos kalnų vingiais visus 136 km laiko tave prikaustęs prie lango. Ir gražu, ir baisu.
Atsiveria pasakiški vaizdai, spindi kalnų viršūnės, šniokščia upės, debesys susilygina sulig tave vežančiu automobiliu. Kelias vingiuotas ir neapsakomai siauras, be jokių apsauginių tvorelių. Pakelėse kryžiai bei paminklai su nuotraukomis žuvusiems. Per vieną tiltą važiuodami pamatėme žmonių būrį. Visi su gėlėmis ir juodai apsirengę.
Pasirodo, prieš kelias dienas čia nugarmėjo visas mikroautobusas su keleiviais. Visi žuvo. Kai kurių kūnus rado, kai kurių ne. Inguri upė labai srauni, savo vaga nuneštų bet ką. Vietomis kelią užkerta akmenų ar purvo nuošliaužos, gulinėjančios karvės ar visur esančios svanų kiaulės – šernai.
Kliūtys apvažiuojamos paprastai – pora centimetrų nuo bedugnės. Svanai sako, kad visus savo kelius žino kaip penkis pirštus. Bet žvelgiant į nestabilius riedulius uolų viršūnėse bei prarajas, kai, rodos, ratas rieda bedugnės pakraščiu, nevalingai imi dar labiau tikėti apvaizda ir gruzinų papročiu imi žegnotis prie kiekvieno kryželio.
Kartu keliavęs Giedrius pasakojo, kad kartą prietemoje važiuojant mašina tokiais pat serpantinais pajuto gamtos šauksmą ir paprašęs vairuotojo stabtelti pakelėje bandė išlipti. Tik daro dureles, jau lips ir.... sminga žemyn. Žemės po kojomis nėra!
Gerai, kad jis toks iš lieknesnių, o automobilis buvo toks senovinis rusiškas su stipria rankenėle (GAZ), už kurios galima buvo tinkamai užsikabinti, tai ant jos ir pakibo ore, mostaguoja kojomis, šaukiasi pagalbos.
Kai pakeleiviai įtempė į vidų, pasijuto kaip antrą kartą gimęs. Jei ne žaibiška reakcija instinktyviai čiuptelėti už rankenėlės, kuri buvo užčiuopiama ir patvari, kad išlaikytų laibą Giedrių, jo jau nebūtų tarp mūsų ir niekas negirdėtų jo linksmų pokštų....
Taigi, keliai Svanetijoje išties ekstremalūs, kaitinantys kraują ir primenantys amžinybės dvelksmą čia pat už švilpiančio automobilio rato. Bet, nepaisant viso to, į Svanetiją verta sugrįžti ir ne kartą.
Šį nuostabų kraštą galite atrasti ir jūs šią vasarą kartu su žygio vadu Vytautu Nosevičiumi ir kelionių organizatoriumi „Ditmos projektai ir KO“. Daugiau informacijos apie artėjantį žygį čia.