„Tai buvo pirmoji mūsų – pirmą kartą šalyje besilankančių turistų – ekskursija keturračiais dykumoje. Šį žygį užsisakėme iš lenkų kelionių agentūros, per kurią pirkome pačią kelionę. Viskas buvo oficialu ir, pasak įmonės atstovės, saugu“, – pasakojimą pradėjo A.Pociūtė.
Pasak poilsiautojos, lietuviams atvykus prie išvykimo į dykumą vietos prisistatė tos pačios kelionių agentūros atstovas ir turistų grupei papasakojo, kiek kilometrų, laiko grupė važiuos, kur tiksliai vyks, ką pamatys.
Turistams jis nurodė saugoti veidą, nes dykumoje į akis gali pripūsti smėlio. Be to, buvo karšta, todėl poilsiautojai rizikavo stipriai nudegti.
Šiame instruktaže nebuvo nė žodžio apie važiavimo keturračiais saugumą, leistiną greitį. Tačiau patirties tokiose išvykose neturintiems lietuviams tai nesukėlė įtarimo.
„Egiptiečiai parodė, kaip užvesti keturratį, kur „gazas“, kur stabdis, liepė neišsukinėti iš kelio ir važiuoti vorele. Priekyje ir gale važiuoja vietinių keturračiai, kurie reguliuoja „eismą“, t.y. rodo kelią, kartkartėmis pristabdo. Atrodo, viskas paprasta. Bėda ta, kad vairas sukasi sunkiai, atsilikti nuo priekyje važiuojančių stipriai negali, o vedantysis spaudžia iki 30-40 km/val. greičiu. Kelionės pabaiga buvo liūdna: neišsukome posūkio ir trenkėmės į uolą. Laimė – turėjome šalmus“, – pasakojo A.Pociūtė.
Įvykyje nukentėjo tiek ji, tiek kartu važiavęs draugas. Pasekmės, anot merginos, liko visam gyvenimui. „Man, vairavusiai keturratį, lūžo abi rankos (mėlynių net neskaičiuoju), draugui, sėdėjusiam už nugaros, – sutrenkta krūtinė“, – pasakojo mergina.
Vis dėlto ne fizinės traumos jai įsigimė labiausiai. „Kai įvažiavome į uolą kiti važiavusieji sustojo. Ir spėkite, kas vyksta toliau? Aš rėkiu angliškai, kad man skauda be proto rankas. Lyg ir būtų natūralu, kad ekskursijos vadovai mokėtų suteikti pirmąją pagalbą. Tačiau, matyt, ne Egipte. Vietiniai nieko nedaro.
Galiausiai viena vokietė pribėgusi užriša skarelę, kad prilaikytų vieną mano ranką. Tuo metu egiptiečiai sako: „Kelionės nutraukti dėl jūsų negalime“. Todėl vienas jų važiuoja su mumis iki stovyklos, kitas – tęsia ekskursiją.
Kokius 5 km tuo pačiu keturračiu su vietiniu ir sulaužytomis rankomis dardame per akmenuotą dykumą. Draugas – su sutrenkta krūtine – pats turi parvairuoti“, – istorijos detalių iki šiol pamiršti negali lietuvė.
Aš rėkiu angliškai, kad man skauda be proto rankas. Lyg ir būtų natūralu, kad ekskursijos vadovai mokėtų suteikti pirmąją pagalbą. Tačiau, matyt, ne Egipte. Vietiniai nieko nedaro.
Ne ką daugiau pagalbos ji sulaukė ir pasiekus stovyklą. „Atvykus tenka maldauti egiptiečių, kad kas nors skubiai vežtų į ligoninę ir duotų ledo. Reakcija minimali, nors vietinių ir turistų automobilių ten buvo ne vienas ir net ne penki. Niekas niekur neskuba, lyg bando SMS kažkam rašyti. Rėkiu, kad skauda. Veiksmas pradeda po truputį vykti, atsiranda mašina.
Vairuotojas rašo SMS, po to kokias 2 minutes važiuojame 50 metrų. Rėkiu. Išvažiuojame į kelią. Atvykus į ligoninę suteikiama pirmoji pagalba: duodami vaistai nuo skausmo, padaromas rentgenas, nustato lūžį ir nusprendžiama laikinai sugipsuoti. Gydytojai sako, kad reikia operacijos, bet nieko daugiau nedarys, kol neturės draudimo garantijos.
Skambiname vienai iš mažesnių, bet gerai žinomų Lietuvos draudimo bendrovių (turėjome tik 7 dienų kelioninį draudimą). Atsako, kad perskambins. Kai perskambina, sužinome, kad galbūt rytoj galės atsiųsti (tuo metu buvo 17-18 val., darbo dienos pabaiga). Sakome, kad negalime laukti, reikia operacijos. Pažada atsiųsti šiandien. Vėliau skambina draudimo atstovė ir informuoja, kad įvykis ne draudiminis, todėl mums tiesiog pasiūlo grįžti į Lietuvą.
Klausiame gydytojų, kiek kainuotų operacija: sako – 6000 eurų, papildomai 600 eurų už pirmąją pagalbą ir dar nežinia kiek už galimas komplikacijas, lovadienius ligoninėje, vaistus ir panašiai privačioje ligoninėje. Oho...“, – nerimo valandas, praleistas ligoninėje, prisiminė Agnė.
Ieškodami išeities jie susisiekė su agentūra, iš kurios buvo įsigiję kelionę. Įmonės atstovai pažadėjo surasti bilietus ankstesniame grįžimui – į Poznanę Lenkijoje lietuviai sugrįžo praėjus dviems dienoms po traumos dykumoje.
„Pikčiausia, kad kitą rytą po nelaimės sulaukėme draudimo atstovės skambučio. Ji atsiprašė ir informavo, kad įvyko sistemos klaida ir visas gydymo išlaidas galim kompensuoti. Tačiau tuo metu mes jau buvome pasikeitę bilietus, susiplanavę pervežimus ir nieko atšaukti nebegalėjome ir nebenorėjome“, – pasakojo mergina.
Pašnekovė neslėpė, kad po šios patirties suprato, kad negalima pasitikėti net ir gerai žinomų kelionių agentūrų organizuojamomis pramoginėmis kelionėmis: „Jos juk perka iš vietinių, kuriems svarbiausia – uždirbti, o ne saugumas“.
„Tiesa, kelionės išlaidas draudimo bendrovė galiausiai kompensavo (pasisekė – sutaupė mažiausiai 6600 eurų), pirmosios pagalbos išlaidas kelionių agentūra išsireikalavo iš keturračių savininko, operacija padaryta Kauno klinikose, atrodo, sėkmingai. Tiesa, man net baisu pagalvoti, kas būtų nutikę, jei mūsų traumos būtų gerokai rimtesnės ir pavojingos gyvybei. Gal taip ir paliktų dykumoje?“
