Palyginimui, aukščiausia Europos viršukalnė Monblanas yra tik 4 809 metrų aukščio.
Kelionė prasidėjo su nuotykiais. Dėl blogų orų buvo atšauktas skrydis iš Delio į Manalį. Taigi, kelionės dalyviai – Linas su kolega iš Lenkijos Michaliu, skrido į Chandigar, o iš ten, kartu su dar dviem keliautojais iš Portugalijos ir Vokietijos, su taksi pajudėjo į Manalį.
360 km kelionė truko 10 valandų, tad Manali gyvenvietėje keliauninkai buvo beveik vidurnaktį, kai planavo būti 10 val. ryto. Tačiau tai nebuvo vieninteliai šios kelionės netikėtumai. Kviečiame skaityti Lino kelionės įspūdžius.
„Manali mus pasitinka pliaupiantis lietus, o miestelis paskendęs debesyje. Nustojus lyti, išėjus pasivaikščioti per Manali, energetika akimirksniu atsistato. Nuostabus šviežias oras, puiki gamta, parkas, pasakiškas miškas ir kalnų upė. Prisėdame kavinukėje ant akmens šalia šniokščiančios upės ir papusryčiaujame. Puiki kompanija, aplinka, maistas ir jausmas nuostabus.
Tuktuku nusikratome iki motociklų nuomos kompanijos kitoje pusėje Manali, gerokai aukščiau kalne. Woohoo - mūsų laukia motociklai, puikiai nusiteikęs Anhuragas, kuris nuomoja motociklus su savo broliu Abinavu.
Gerą pusdienį praleidžiame nuomos punkte. Beje, verta pastebėti, kad nors tai pats geriausias punktas mieste, tačiau kelionės žemėlapio mums nedavė. Patys buvom atsispausdinę žemėlapį, tad jame darbuotojai pažymėjo mums svarbiausias vietas: kur yra geri keliai, o kur tragiški, kurioje vienintelėje vietoje bus telefono ryšys, kur nakvoti ir kur rasti medicininę pagalbą. Labai draugiški ir paprasti žmonės. Sumokėję kalną grynųjų pinigų, išvažiavom su savo motociklais.
Pirmieji kilometrai, šviežiausi įspūdžiai, puikus oras, nuostabi nuotaika. Pripildom degalų bakus, atsargines kuro talpas ir judam atgal į Manali centrą. Senokai planuota svajonė pildosi. Aplinkui kvapai, dulkės, motociklai, sunkvežimiai... Mes čia, mes judam, mes laisvi!
Apvažiavom miestelį, nusipirkom, kaip rekomendavo, daug riešutų, šokolado, vaistų nuo aukščio ir kalnų ligos. Toliau važinėjant po senąją Manali miesto dalį, sustojus aikštelėje, mano motociklas nebe užsiveda. Matau, kad mirksi akumuliatoriaus signalas ir nebesuka starterio. Vos kelios valandos nuo nuomos pradžios! Gerai, kad niekur neišvažiavom.
Pasistumiu nuo mažos nuokalnės ir, laimei, motociklas užsikuria. Judam tiesiai į nuomos punktą ir mūsų draugai ten lengvai nustemba dėl atsitikusios bėdos.
Paliekam motociklą remontuoti ir prisėdam nuostabiam restoranėlyje su vaizdu už milijoną. Fantastiškas indiškas maistas, Paneero karis, vištienos masala ir tibetietiškas momo (kaip koldūnai). Po vakarienės motociklas vis dar nebuvo pataisytas, tad gaunu naują.
Svajonė pildosi
Keliukas ima vingiuoti aukštyn į kalnus, vaizdelis žemyn ima gniaužti kvapą. Pirmą dieną turime įveikti 130 km iš Manali į Keylong miestelį kitoje pusėje kalno, perėja vadinasi „Rohtang pass“ ir yra 13 058 pėdų (3980 m) aukštyje. Didžiąją dalį atstumo iki perėjos keliukas puikus, serpandinai, žinoma, išvarstę kalną pirmyn atgal, bet kelio kokybė leidžia puikiai priprasti prie motociklo, aukščio, kitų motociklų ir sunkvežimių lenkimo.
Pasiekus 3 km aukštį ir pakilus virš miškų ribos, į visas puses atsiveria pasakiški vaizdai. Vingiuojant kalno šlaitu matyti įvairiausi rakursai ir tolybės. Taip ir norisi akimis suvalgyti ir pasisavinti tą grožį: ryškiai žali šlaitai, akmenų nuošliaužos, galybė krioklių, krentančių iš milžiniško aukščio, o aukščiau, pasislėpusios debesų patale, atsiveria ir snieguotos viršukalnės.
Po poros valandų kelio puikus asfaltuotas keliukas pasikeičia į vos pravažiuojamą akmenuotą ir šlapią žvyrkelį arba purvakelį, kuris vietomis šlapias nuo įvairiausių šaltinių. Atsiranda balų ir ypatingai sunkiai pravažiuojamų kelio vietų. Oho, iššūkiai darosi vis įdomesni! Jei iki tol judėjom 30-40 km/h greičiu, tai dabar tenka sulėtėti iki 10 km/h.
Smilkalų kvapas, plazdančios vėliavėlės, didelis vėjas, palei kelią slenkantys debesys ir mes pasiekėme „Rohtang pass“. Pakeliui sutikti žmonės sveikinasi, pypteli, šypsosi, mojuoja. Visi džiaugiasi pasiekę šią perėją. Viena didelė vietinių kompanija paprašė nusifotografuoti su mumis ir fotografavo su keliolika fotoaparatų.
Besileidžiant žemyn į kitą „Rohtang pass“ pusę kelias tapo visiškai tragiškas, duobės tiek išsiūbuoja motociklą, kad, net važiuojant nedideliu greičiu, motociklo pakaba pasiekia ribą ir trinkteli kietai metalas į metalą. Va čia prasidėjo “džiaugsmas„ ne tik motociklui, bet ir mums. Po gero pusvalandžio tokio „rodeo“ ant motociklo, laviruojant tarp akmenų, duobių ir mirtinų serpantinų (žinoma, be jokių apsaugų), atrodė, kad jau esu išsunktas iki gyvo kaulo.
Sudėtingiausiose vietose mėginau važiuoti stovėdamas. Tuo metu norėjosi tik prigulti kažkur šalikelėje. Aplink dėl aukščio nelikę nei medelių, nei žolytės. Akmenys, žvyras ir vanduo – ne pačios tinkamiausios sąlygos poguliui.
Pasiekus kalno papėdę toliau keliukas vingiavo palei milžinišką kalnų upę, kur vietomis buvo nauja kelio danga. Su didžiausiu pasimėgavimu jungiam pavaras ir mėgaujamės tiek vaizdais, tiek vingiuojančiu keliuku ir greičiu. Pasakiškas grožis ir pasakiškas džiaugsmas užplūsta visą kūną. Norisi šaukti iš džiaugsmo. Žinoma, tas noras yra ir dėl didelės įtampos, ir dėl fizinio nuovargio.
Saulei besislepiant už kalno, pasiekiame Keylonh miestelį. Pačiu greičiausiu įmanomu būdu išsirenkame viešbutį ir, kaip kulka, lendu į dušą. Karšto vandens nėra, bet tai neatbaido noro nusiplauti dulkes, įtampą ir atsigaivinti po fantastiškos dienelės.
Pavalgius leisgyvis krentu į lovą. Rytoj laukia kur kas aukštesni kalnai.
130 km įspūdžių
Ryški rytinė saulė nuostabiai apšviečia kalną tiesiai prieš viešbučio kambarį, užgniaužia kvapą pasakiškas grožis, snieguotos viršukalnės, akmens griūčių vagos ir kalnų miestelis su beplevėsuojančiomis vėliavomis. Po sočių pusryčių, susikrovę visą mantą ant motociklų, tęsiame savo kelionę. Posūkiai posūkėliai, vieną pasakišką vaizdą keičia kitas ir veide puikuojasi šypsena. Net nežinau, kaip kitaip įmanoma būtų džiaugtis, jei ne širdimi. Šilta, gera, perpildytas kūnas pačių nuostabiausių emocijų. Gyvenimas nuostabus!
Kelio kokybė nuolat keičiasi. Puikų naujutėlaitį kelią keičia vos pravažiuojamas, pavažiavus toliau, nuošliauža pasiglemžia pusę kelio, todėl visi važiuoja per siaurą likusią pravažiuojamą dalį, vingyje šniokščia kalnų upė tiesiai per kelią. Budrumas būtinas, nes vanduo siekia iki pusės rato ir srovė verčia motociklą, o dugne nugludinti akmenys.
Tokių vietų čia net netaiso, nes vandens lygis, priklausomai nuo sezono, gali nuplauti bet kokį kelią.
Vis dėlto akivaizdu, kad Indijos valdžia investuoja į kelių infrastruktūrą. Kažkada čia bus puikus naujas indiškas kelias, nors Šveicarijos lygio niekada nepasieks, bet ir nereikia. Juk dalis nuotykio bus prarasta, kai sutvarkys visus kelius. Šiuo metu keliavimas per Ladako regioną – tai analogo neturintis iššūkis.
Pakeliui nuolatos sutinkame begalę kitų mototuristų, didžiausia jų dalis – vietiniai turistai iš Indijos, bet teko sutikti amerikiečių, anglų, prancūzų ir ispanų. Pasikalbėjęs su jais suprantu, kad visiems jiems čia yra ikoninis motociklų maršrutas. Aš taip pat sutinku – čia kosminė kelionė!
Kraštovaizdis keičiasi, kalnų spalvos varijuoja nuo šviesiai ir tamsiai pilkos iki sodriai raudonos. Sunku net patikėti, kad viskas tikra. Iš kiekvieno slėnio atšniokščia po kalnų upę, kartais susilieja net trys į vieną vietą. Aukštai kalnuose dar yra daug sniego, panašu, kad žiemą vėjų suformuotos kepurės taip ir likusios tik stipriai aptirpusios, iš jų krenta krioklys žemyn. Privažiuojame sniego šlaitą: indai mėtosi sniego gniūžtėmis, krykštauja kaip vaikai, visiems smagu.
Kažkada čia bus puikus naujas indiškas kelias, nors Šveicarijos lygio niekada nepasieks, bet ir nereikia. Juk dalis nuotykio bus prarasta, kai sutvarkys visus kelius. Šiuo metu keliavimas per Ladako regioną – tai analogo neturintis iššūkis.
Netrukus pasiekiame „Bara-lacha la“ perėją, sunku net patikėti, kad mes 4890 m aukštyje. Palyginimui, Monblano viršukalnė tesiekia 4809 m. O štai mes Indijos perėjoje su motociklais dar didesniame aukštyje persiritame į kitą slėnį. Aplink dar aukštesnės viršukalnės. Gniaužia kvapą ir trūksta oro, ypač, kai sustoji ir vaikštai.
Mums rekomendavo neužsibūti aukštose perėjose ir jokiu būdu nekopti aukštyn, nes mūsų kūnai nėra prisitaikę ir didžiausia įmanoma rizika be nuvažiavimo žemyn nuo skardžio yra susirgti kalnų liga. Profilaktiškai išgėriau aspirino, kuris skystina kraują. Abu su kolega nuolatos geriame daug vandens. Žinoma, dažnai stojame fotografuoti.
Šiandien įveikėme didesnį atstumą nei vakar – 130 km. Tačiau buvo nepalyginamai lengviau nei vakar. Tikėtina, apsipratome tiek fiziškai, tiek emociškai. Apie 16 val. pasiekiame Sachi vietovę, kurioje vasaros sezono metu įsikuria palapinių bazės-viešbučiai. Rezervuoti jų nereikia, tačiau vos penktame kempinge randame laisvą vietą. Nieko keisto – čia sustoja ir dešimtys kitų Royal Enfield motociklų mylėtojų.
Įsikūrę palapinėje ir trumpai pailsėję einame pavakarieniauti su kitais bendraminčiais. 20 val. visiškai tamsu, į valgymo palapinę susirenka apie 30 keliautojų – visi draugiški, kalbina, klausinėja, iš kur mes ir kur važiuojam. Didžioji dauguma vietinių indų keliautojų ir maršrutas identiškas kaip mūsų (iš Manali į Leh), tik vieni traukia automobiliais, kiti – motociklais.
Daržovių sriuba aštroka, bet puikiai sušildo ir skoniu prilygsta restorano lygį, aplinka net ir viršija jo lygį. Po sriubos laukia savitarnos bufetukas: turime ryžių, indiškojo dal, daržovių troškinio su daug bulvių, duonelių ir kelis indelius labai aštraus padažo. Žinoma, mes alkani, bet tokioje aplinkoje šis maistas yra apsirijimas.
Dalinamės pasakojimais, patirtimi ir planais, bet po gero pusvalandžio nusprendžiu traukti į lovą. Vis dėlto išėjus į lauką mane sukausto dangaus, nusėto milijonu žvaigždžių, vaizdas ir kaip niekada ankščiau gyvenime neregėtu tokiu ryškiu Paukščių taku. Dangus tiesiog švyti – galėčiau valandų valandas spoksoti, bet darosi šalta ir lendu į patalus.
Saulei besislepiant už kalnų, labai greitai vėsta. Palapinėse šildymo nėra, bet yra po dvi storas antklodes. Naktį, sakė, atšals iki 5 laipsnių šilumos. Šią naktį miegu su visais rūbais, kaip stovėjau, įskaitant šiltą striukę ir žieminę kepurę. Net ir tiek prisirengus, teko palaukti, kol sušilau. Šiek tiek nerimavau dėl šios nakties: buvom perspėti, kad būtent čia, Sarchu, miegant 4290 m aukštyje, galim būti užklupti pirmųjų kalnų ligos simptomų. Nors ir sunkiai, bet pavyksta užmigti ir vos su keliais prabudimais išmiegoti iki 5 val. ryto.
Paskutinė kelionės diena
Lauke brėkšta ir girdisi pirmi garsai iš virtuvės – žadėjo 6.30 val. patiekti pusryčius. Šiandien laukia aukščiausios perėjos, siekiančios net 5300 m aukštį ir ilgiausias atstumas – net 240 km. Išeinu į lauką: šalta, kalnų viršūnės apšviestos saule, slėnis lygus kaip futbolo aikštė, nusėta palapinių miesteliu.
Pereinu toliau į kitą pusę, matau upės išgraužtą gilią ir plačią vagą. Vingiuoja kanjono tipo tarpeklis su mistiniais bokšteliais, ko gero iš kietesnės medžiagos ir jie likę stovėti.
Po pusryčių pajudame. Kelias nuostabiai tiesus ir vaizdai fantastiški, tačiau asfalto kokybė tokia, kad maksimalus greitis buvo tik 25 km/h. Privažiuojame patikrinimo užkardą, kurių čia – kas gerus 50 km. Jose fiksuojama, kas, kur ir kada pravažiavo, kad nelaimės atveju būtų aišku, kurioje dalyje ieškoti pasiklydusiųjų.
Pravažiavę keli šimtai metrų nuo užkardos sutinkame rimtą kamštį, prasibrauname pro sunkvežimius, kiek išeina, ir randame kitus dešimtis motociklininkų. Paaiškėja, kad prieš geras porą valandų sulūžo tiltas ir dabar visi laukia, kol jį suremontuos. Jau esame pratę prie indiškų netikėtumų, tad nenustembame, jog lūžo tiltas ir kad reikės laukti. Tik keisčiausia, kad tiltą taiso du vaikinukai, kuriems ko gero ne daugiau 20-ties, o taisymo būdas – tai viela ir laužtuvas.
Laukiant galima priverstinai pasimėgauti karšta saule, čiurlenančiais dešimtimis upelių ir šaltinių bei pasakiškais vaizdais. Priešais mus – apie 12 sunkvežimių ir autobusiukų. Jei jie sugebės pravažiuoti, pravažiuosime ir mes su savo 200 kg nesverenčiais „Royal Enfield“ motociklais.
Toliau diena tęsėsi nuostabiai, kraštovaizdis keičiasi kas gerą pusvalandį, kelio sąlygos – taip pat. Daugiausia važiuojam šalia upių vagų, kartais – plačiuose slėniuose, kartais – siauruose tarpekliuose. Serpantinais persiritam per aukštas perėjas į kitą pusę ir vėl tęsiasi slėniai arba tarpekliai. Taip visą dieną.
Nuo saulės ir įtempto vairavimo visada būna šilta arba karšta, tačiau kylant į aukščiausią perėją Tanglang La (5328 m aukštis) užsitraukia debesys, ima lyti ir taip atšąla, kad sustojęs rengiuosi viską, ką turiu: kelis džemperius, kaklaskarę, žiemines pirštines. Apsirengus rimčiau kelias tapo malonesnis, tačiau, kadangi lyja ir kelias šlapias, tenka būti dar atidesniems ir važiuoti lėčiau posūkiuose.
Kertame aukščiausią maršruto tašką. Stabtelime nuotraukai, bet neužsibūname. Oras čia ženkliai išretėjęs ir lyja. Jėgų stipriai mažėja, o kilometrų dar likę daugiau nei šiaip esame įveikę bet kurią kitą dieną.
Pagaliau pasiekiame Leh. Kūno baterijos ties visiško išsikrovimo riba. Važiavome 12 valandų. Jei atvirai, tai neatsimenu nė vieno karto gyvenime, kai jaučiausi toks pavargęs. Po šalto dušo (nes jau nebe sugebėjau net patikrinti kito čiaupo) nuplovęs dulkes ir dalelytę nuovargio užmigau.
Netikėtas susitikimas su Dalai Lama
O vėliau per atsitiktinumą sužinome, kad ryte Dalai Lama atvyksta į vietinę šventyklą, todėl, nors ir neapstu jėgų, atsikeliame ir žingsniuojame į Leh centrinę aikštę.
Tikėjausi grandiozinės minios ir milžiniškos ceremonijos, bet likau nustebęs, kad nedidelėje pėsčiųjų gatvėje buriavosi gal šimtas turistų ir dar mažesnis būrys vietinių gyventojų – daugiausia tibetietiško gymio moterų su vaikais. Nors ir buvo apsauga, snaiperiai, specialūs darbuotojai su sprogmenų patikrinimu, bet po keliolikos minučių atvyko Dalai Lama su nedidele asmenine palyda ir, besišnekucčiuodamas su jį supančiais gerbėjais, ramiai pražingsniavo pro šalį. Jautėsi nuostabi aura ir švelni ramybė. Tai žmogus, spinduliuojantis gėriu iš visos širdies.
Miesto šurmulys, garso signalai, turistai, dulkėse skęstančios gatvės, vairuotojai, lekiantys motociklais ir automobiliai, siauros gatvelės, smilkalų kvapas, pakili atmosfera, suvenyrų parduotuvėlės ir kavinukės – tai yra normalus Leh miestelio kontrastų kratinys.
Vietoje pabaigos
Kai jėgos išsenka, bet nėra pasirinkimo, mūsų kūnai gali žymiai daugiau nei mes manome. Svarbiausia – nusiteikimas ir tinkamos mintys. Kai įvykiai dėliojasi savaime ir ekspromtu pamatai Dalai Lama; Kai kontrastus tarp skurdo ir prabangos išgyveni vieną šalia kito; Kai gamta dovanoja pasakišką grožį, tačiau išgyvenimui neduoda net menkiausios augalijos.
Tuomet supranti, kad gyvenimas nuostabus ir dar labiau skatina puoselėti pozityvias mintis, būti maksimaliai atviriems mus supančiam pasauliui, atpažinti ir pasinaudoti mums suteikiamomis dovanomis ir toliau sau leisti svajoti.
Svajoti apie naujus iššūkius, apie naujus pojūčius, išgyvenimus, darbus ir pažintis. Ši kelionė buvo mano svajonių sąraše trejus metus – džiaugiuosi šia laisvalaikio dovana sau. Mintys jau sukasi ties naujais ir kitokiais išgyvenimais – planuoju kelionę į Pakistaną, kurios metu vėl žadu patirti šalies kultūrą ir gamtą ant dviejų ratų!“.
P.S. Linas šiuo metu jau keliauja per Pakistaną. Savo įspūdžiais jis ketina pasidalinti ir su 15min kelionių rubrikos „Pasaulis kišenėje“ skaitytojais.