Netikėtai į Graikiją išvykusi tik pusmečiui, mergina prieš dvejus metus čia sugrįžo – dabar svečioje šalyje jos laukia mylimasis. Ir nors artimiausios ateities planuose Lietuvos nėra, Julita nepamiršta tėvynės – „gražiausios šalies pasaulyje“.
– Kas paskatino dalyvauti „Erasmus“ mainų programoje? Kodėl būtent Kreta?
– Apie šią programą sužinojau jau pirmame kurse, tačiau tuo metu išvykimas į užsienį šiek tiek gąsdino. Juk rinkdamasi aukštojo mokslo įstaigą nė nenumaniau, kad ASU suteiks galimybę savo žinias gilinti ir už 3 tūkstančių kilometrų esančiame universitete. Tad tik trečiaisiais studijų metais, stebėdama išvykusių bendrakursių gyvenimą svečiose šalyse bei skirtingus jų įspūdžius, supratau, kad tai patirti būtina ir man. Vienai buvo nedrąsu, tad pasikviečiau grupės drauges ir nuėjom užpildyti prašymų.
Tiesa, iš pradžių Graikijos aukštųjų mokslo įstaigų nė neįrašėm. Tačiau likimas iškrėtė pokštą ir skirstant vietas pasitaikė galimybė važiuoti į Kretos technologinį švietimo institutą. Svarstymui nebuvo laiko, o jo ir nereikėjo. Kas gi atsisakytų saulėtų „atostogų“ ir galimybės pažinti šalį, kurios istorija žaviesi nuo pat vaikystės?
– Kas, atvykus į Graikiją, nustebino labiausiai?
– Žmonių laimė. Stebino todėl, kad tai buvo didžiausias skirtumas tarp lietuvių ir graikų. Laimė ir pasitikėjimas, kad tavo draugai ir šeima niekada neatsuks nugaros.
Teko priprasti prie jų atsipalaidavimo kiekviename žingsnyje. Net ir tvarkant oficialius reikalus eilėje gali pralaukti dvi valandas, o vėliau išgirsti prašymą ateiti rytoj. Tačiau atvykus kitą dieną sulaukti atsakymo, jog šiandien nedirbam, nes streikuojam. Pasitaiko ir atvejų, kuomet sugrįžus prireikia papildomo dokumento, apie kurį prieš tai nieko negirdėjai. Lyginant su Lietuva, pirmiausia į akis krito nerūpestingas požiūris į šiukšlinimą bei gatvėse sutinkami benamiai gyvūnai.
– Kaip įveikei kalbos barjerą?
– Kalbos prieš atvykdama nemokėjau – net nežinojau, kaip pasisveikinti. Visų studijų Kretoje metu kalbėjome angliškai, tad graikiškai pramokome tik kelis sakinius ir pagrindines gramatikos taisykles.
Kol nemokėjau čionykštės kalbos, pasitaikydavo ir nesusipratimų – čia esama tokių žodžių, kuriais gali apšaukti ir savo didžiausią priešą, ir kreiptis į geriausią draugą.
Tačiau visada norėjosi suprasti, ką šneka aplinkiniai žmonės, o apsigyvenus čia ilgesniam laikui nebeliko kitos išeities. Nors ši kalba itin sudėtinga, vietoj lietuviškų portalų ėmiau skaityti vietinius, mokiausi, klausinėjau. Taip nejučia ir mintyse pradėjau dėlioti planus graikiškai.
Kol nemokėjau čionykštės kalbos, pasitaikydavo ir nesusipratimų – čia esama tokių žodžių, kuriais gali apšaukti ir savo didžiausią priešą, ir kreiptis į geriausią draugą. O jų reikšmė priklauso tiesiog nuo intonacijos.
– Kuo ypatinga graikų kūno kalba?
– Kaip ir visi pietiečiai, graikai intensyviai naudoja kūno kalbą. Save išreiškia ne tik daug gestikuliuodami, bet ir mimikomis. Neįprasta buvo tai, jog kilstelėti galvą į viršų reiškia „ne“, o štai nuleisti žemyn ir grįžti atgal – „taip“. Vietoje žodžio „ne“ jie taip pat naudoja garsą, kurį išgauna liežuviu paliesdami gomurį.
Kalbant apie necenzūrinius gestus, graikai nenaudoja iš Amerikos atėjusios mados – vidurinio piršto rodymo. Panašią reikšmę turi staigus delno nukreipimas link oponento veido. Beje, nykščiu ir smiliumi formuojamas „OK“ ženklas čia yra vulgarus – geriau jo nenaudoti.
– Kaip graikai priima užsieniečius?
– Žmonės čia labai svetingi, tačiau kaip ir visur, pasitaiko išimčių. Nors savo vaikino šeimoje mane šiltai sutiko visi nariai – nuo vaikų iki senelių, jo mama iškart perspėjo, jog galiu susilaukti antipatijos iš vyresnio amžiaus žmonių. Jų mintyse užsienietės moterys, „bėgančios“ iš tėvynės, Graikijoje ieško naudos – atvažiuos čia atostogų, susiras graiką vyrą ir susituoks, o po kelerių metų gavusios pilietybę tiesiog išsiskirs ir gyvens ramų gyvenimą tobuloje šalyje.
– Koks buvo tavo laisvalaikis studijų Kretoje metu?
– Universitetas, kuriame teko studijuoti, turėjo labai stiprią „Erasmus“ studentais besirūpinančią komandą. Buvo suorganizuotos kelios kelionės po Kretą ir Atėnus. Teko keliauti 17 km ilgio kanjonu pėsčiomis akmenuotu keliu – tokio žygio neatlaikė ir batų pora. Aplankiau garsųjį Akropolį Atėnuose, į Vakarus nuo jo įsikūrusį pasauliui gerai žinomą Korinto kanalą, pirmąją nepriklausomos Graikijos sostinę Nafplio. O prieš išvykstant pavyko išsimaudyti ir Viduržemio jūroje.
– Kas lėmė sprendimą grįžti į Graikiją?
– Meilė. Susipažinom pačią pirmą dieną čia atvykus – jis buvo studentiškos organizacijos narys. Viskas įvyko labai greitai – nespėjau nė pastebėti, o už savaitės buvom kartu. Supratusi, kad sutikau savo gyvenimo vyrą, nenorėjau to šanso paleisti. Tad grįžusi į Lietuvą ir baigusi universitetą iš karto išvykau atgal į Graikiją. Kadangi draugas dar studijavo, nusprendėm, jog gyvenimo kartu pradžia bus susieta su Kreta.
– Ko, gyvendama čia, pasiilgsti labiausiai?
Lietuva man – gražiausia pasaulio šalis.
– Labai daug ko pasiilgstu: laiku atvykstančių autobusų, geros muzikos klubų, rudens kvapo, trumpų vasaros naktų. Su nostalgija prisimenu skaniausius lietuviškus obuolius, basus pasivaikščiojimus žole, jaukias popietes žalumos apsuptame ASU studentų miestelyje. O labiausiai ilgiuosi namų, kuriuose praleidau 23 savo gyvenimo metus, šeimos ir draugų, su kuriais pastaruoju metu taip retai tenka susitikti. Gaila, kad tokius dalykus suprantam tik išvykę: Lietuva man – gražiausia pasaulio šalis.
– Ką tau davė „Erasmus“ mainų programa?
– Viena draugė, prieš išvažiuojant į Graikiją, man pasakė: sulaukusi pasiūlymo niekada nesvarstyk, bet visada sakyk „kodėl gi ne?“. Pasinaudojusi jos patarimu galiu patvirtinti, kad „Erasmus“ tampa didžiausia gyvenimo patirtimi, suteikiančia tiek privalumų, jog apie mažyčius trūkumus pamiršti, nes atmintyje išlieka tik nuostabūs prisiminimai.
Man ši programa davė daug – žymiai pagerėjo anglų kalba, pažinau tiek skirtingų žmonių, kiek niekada nebūčiau sutikusi nei atostogaudama, nei išvykusi dirbti svetur. Taip pat daug keliavau, susipažinau su kitokia kultūra ir dalyvavau geriausiuose vakarėliuose. Ši patirtis – neprilygstama.