Kasdienybė čia pagrįsta vienu vieninteliu žodžiu – „rytoj“. Tad ir paskaitos, ir reikalų tvarkymas bet kada gali būti atidėti. Tiesiog. Juk niekur neskubate – jūs „tik studentai“ arba „tik dirbantys žmonės“. Visa tai vyksta europietiškiausiu vadinamame ir pačiame Ispanijos centre esančiame Madride, jau nekalbant apie miestus pietuose.
Ketvirtą mėnesį studijuoju sostinėje esančiame, bene didžiausiame, Komplutensės universitete. Ši savaitė laisvesnė, nes studentai sugalvojo pastreikuoti dėl universiteto privatizavimo. Tokio dalyko dar tikrai nebuvau girdėjusi. Į paskaitas streiko metu, pasirodo, neina nei studentai, nei dėstytojai. Puiki proga skirti laiko rašymui.
Sulėtintas gyvenimo tempas ir puiki proga „nurimti“
Man, mėgstančiai planuoti ir, svarbiausia, nešvaistyti laiko veltui, jų gyvenimo tempas atrodo nesuvokiamas. Čia neišvysi skubančių ar dėl kažko besinervinančių, nesutiksi ir nerimaujančių dėl neištesėtų pažadų ar neužbaigtų darbų.
Jų pokalbiai kartais iš šono atrodo lyg isterijos priepuoliai, o, pasirodo, ten aptarinėjami eiliniai dienos potyriai ar rytojaus planai.
Vienintelė proga pagalvoti, kad jie pyksta, yra matyti ispanus garsiai diskutuojančius. Iš tiesų, anksčiau atrodė, kad lietuvių kalba skamba agresyviai, tačiau atvykus čia supratau, jog gražioji serialuose pateikiama meilės kalba, toli gražu, būna ne vien tik švelni.
Jų pokalbiai kartais iš šono atrodo lyg isterijos priepuoliai, o, pasirodo, ten aptarinėjami eiliniai dienos potyriai ar rytojaus planai. Visa tai naudinga, kai nori pailsėti nuo įtempto gyvenimo ritmo, besaikio reikalavimo iš savęs ir aplinkinių, bet, kita vertus, jų abejingumas kartais užknisa.
Ne viskas taip paprasta, kaip gali atrodyti iš pradžių
Paskaitos, dėstomos ispaniškai, – nemenkas iššūkis ne vienam laisvai ispaniškai dar nekalbančiam Erasmus studentui. Nei dėstytojai, nei kolegos Madrido Komplutensės universitete nė neketina nuolaidžiauti ar padėti iš užsienio atvykusiems jaunuoliams.
Priešingai, jie net juokauja, kad Erasmus studentai čia tikrai turi problemų. Ir tai visiška tiesa. Mums keliami reikalavimai visai kaip vietiniams, nepagalvojant apie tai, kad užduotis atliekant koją pakišti gali kalbos barjeras.
Tik atėję į praktikos paskaitas sužinome, apie ką šiandien rašysime, pavyzdžiui, „tik“ 700 žodžių straipsnį ispanų kalba, arba, kad dėstytojas klausimų egzaminui tiesiog neparuošė ir tai padaryti turime patys.
Visą arba didžiąją dalį balo lemia darbas semestro metu: diskusijos seminaruose, komentarai, straipsniai, kursiniai darbai, tekstų analizės, kontroliniai...
Būtina paminėti, kad visi šie darbai atliekami ekspromtu, tad namų darbų kaip ir nelieka. Skamba puikiai, tiesa? Žinoma, tai gera šoko terapija.
Tik atėję į praktikos paskaitas sužinome, apie ką šiandien rašysime, pavyzdžiui, „tik“ 700 žodžių straipsnį ispanų kalba, arba, kad dėstytojas klausimų egzaminui tiesiog neparuošė ir tai padaryti turime patys.
Čia ir dabar. Teorinėse dalyse taip pat ne visi dėstytojai pateikia skaidres, todėl konspektuoti, ką greitakalbe žeria dėstytojas, net vietiniams yra pakankamai sudėtinga. Belieka klausytis ir vaizduoti, kad viską puikiai supranti. „Juk patys pasirinkome studijuoti žurnalistiką ispanų kalba”, – išgirstame, jei parodome nepatenkintą veidelį.
Sveikatai palankus klimatas ir nesibaigianti kraštovaizdžių įvairovė
Atostogaudama čia prieš penkerius ar šešerius metus suvokiau, kad orai Ispanijoje tinkami visiems – nuo ką tik gimusių kūdikių, galinčių pietų miego miegoti lauke 365 dienas per metus, iki senučiukų, norinčių saule mėgautis ir popietes leisti mažose gatvelėse esančiose kavinukėse, o ne kasdien kęsti sąnarių skausmus ir nesikelti iš lovos.
Ką jau kalbėti apie jaunus ir aktyvius žmones – mes čia galime mėgautis išpuoselėtais parkais, bėgimo takais, kopimu į kalnus ir kaskart vis nuostabesniais kraštovaizdžiais.
Būtų pasaka, jei net ir retai pasirodantis lietus lytų tik naktį. Tada nepavyktų teisintis, jog pasportuoti ar praeiti gatve nėra laiko. Beje, vaikščiojimas čia, neturint mašinos, nori nenori tampa įprastu dalyku. Iki kiekvienos metro stotelės eini savomis kojytėmis ir grįžti atgal lygiai taip pat. Žvilgtelėjusi į telefono programėlę, skaičiuojančią nueitus kilometrus, pirmąją dieną net aiktelėjau – 12 kilometrų, o buvau, rodos, tik universitete ir po jo užlėkiau į keletą parduotuvių mieste. Taip, atstumai čia tikrai nemaži ir pasiklysti yra kur, bet lietuviškas budrumas ir atsakingumas to daryti dažnai neleidžia.
Tiesa, aplankyti svarbiausias vietas Madride užtenka keleto dienų. Norint pamatyti daugiau, verta vykti į mažesnius miestelius, esančius visai netoli nuo sostinės. Gražiausi iš aplankytų kol kas – Alkala de Henaresas, Segovija ir Toledas.
Širdį glostančios ispaniškos melodijos baruose, maistas ir visiškai uždari žmonės
Užėjus į mažiausią kavinukę ausis „pakutena“ ispaniškos dainos, kurios iš tiesų visuomet nuteikia teigiamai. O jei dar gali suprasti ir esmę, apie ką dainuojama, nuotaika natūraliai pakyla visam vakarui.
Niūniuodami savąsias melodijas, žvilgčioja ir vietiniai, bet užkalbinti, toli gražu, nesiryžta. Su ispanais susidraugauti tikrai nelengva. Į atvykėlius iš kitų šalių jie beveik nekreipia dėmesio – mat tokie Erasmus studentai tėra laikini praeiviai jų gyvenimuose, tad kam vargintis juos pažinti?
Į atvykėlius iš kitų šalių jie beveik nekreipia dėmesio – mat tokie Erasmus studentai tėra laikini praeiviai jų gyvenimuose, tad kam vargintis juos pažinti?
Ispanai labai paviršutiniški: jie su visais elgiasi maloniai, draugiškai, tačiau iki galo nėra atviri ir į rimtas draugystes nesileidžia. Galima ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti, kiek draugų, su kuriais galiu leisti laiką ar nuoširdžiai pasikalbėti, susiradau per tuos kelis mėnesius. Ir jie tokie pat atvykėliai, kaip aš.
Žinoma, tokia patirtis užgrūdina ir padeda suvokti, jog kartais pati sau turi pabūti drauge. Tai ypatingai pasijunta, kai pasiilgsti visko, kas kvepia namais. Tada belieka suvokti, kad arbata su geriausia drauge ar mylimu žmogum šiuo metu neįmanoma. Geriausiu atveju, jungi kompiuterį ir renkiesi „Skype“ dovanojamą vakarą „kartu“.
Geriausiu dalyku Ispanijoje laikau maistą. Šviežių daržovių, vaisių ir žuvies mėgėjams – čia tikras rojus! Juos perkant net paprasčiausiame prekybos centre skonis būna tobulas. O ką jau kalbėti apie mažas turgavietes, kur senučiukai pardavinėja šviežiausius produktus. Iš tiesų, kai toks pasirinkimas, gėda būtų negaminti namuose. Norėtųsi pusę tų kvepiančių braškių išsiųsti į Lietuvą, kad visi pasidžiaugtų.
Bandymai paaiškinti, kur yra Lietuva, ir nulinės jų anglų kalbos žinios
Tik atvykusi, natūralu, išgirsdavau klausimą „iš kur tu?“. Nesitikėkite, kad pasakymo „iš Lietuvos“ užtekdavo, kiekvienam naujai sutiktam dėstytojui ar, labai retai, nusišypsojusiam kolegai, reikėjo aiškinti, kad Lietuvoje mes turime savo (o ne rusų) kalbą, mūsų šalies sostinė Vilnius ir, be abejo, kad tai viena iš Baltijos šalių.
Be viso šito, kolegos dažnai stebisi, kodėl taip puikiai kalbu angliškai, o paslaptis, pasirodo, paprasta – aš tiesiog mokiausi anglų kalbos, visiškai priešingai nei jie. Šios kalbos žiniomis gali pasigirti tik anglų filologijos studentai, kurių dėstytojos – britės, nes jei dėstytų vietinis, visų jų lygis taip ir liktų „ispaniškas“.
„Siestos“ režimas ir atsakymas į visus klausimus – šypsena
Ne paslaptis, kad panorėjus apsipirkti Ispanijoje po pietų, rasi atidarytus tik didžiuosius prekybos centrus. Mažųjų darbuotojai tiesiog mėgaujasi siesta.
Savaitgaliais gyvenimo ritmas čia taip pat kitoks nei pas mus. Maistu sekmadieniui reikia pasirūpinti iš anksto, nes tądien dirba vos keletas marketų. Prie šito priprasti tikrai reikėjo laiko. Prie to, kad vietiniai čia nuolat, net ir pietų pertraukų metu, gurkšnoja alų arba vyną, irgi. Ne alkoholikai vis dėlto, tiesiog moka mėgautis gyvenimu. Kiekvieną minutę. O jei tau, lietuviškai pykstančiam dėl ko nors, kyla klausimų – jie nusišypso.
Jokių paaiškinimų nesitikėk, ispanai nemėgsta gilintis. Jei atvykai čia, nurimk ir plauk pasroviui kartu su jais. Kitaip prarasi visas likusias gyvas nervų ląsteles ir vis tiek liksi nieko nepešęs. Ramybė, šypsena ir stebuklingasis „rytoj“ čia išgelbės bet kokioje situacijoje.
