Mums, kaip užsieniečiams, tai labai nekrinta į akis, tačiau kaip turėtų jaustis kiprietis, užsukęs išgerti ir patyręs, kad barmenas nekalba jo kalba? Pasirodo, vietiniai dėl to skandalų nekelia ir netgi atėję į barą patys iškart užsisakinėja angliškai.
Mane šis reiškinys, tiesą pasakius, lengvai šokiravo. Tačiau kipriečiai dėl tokių smulkmenų nesuka galvos, jie verčiau guli paplūdimiuose, linksminasi ir mėgaujasi gyvenimu bei vasara. Linksmiausias Kipro miestas turbūt yra Aja Napa. Tai tarsi Kipro Palanga. Linksmybės, triukšmas, atrakcionai, muzika ir alkoholis ten liejasi laisvai, todėl norintieji gerai pašėlti turėtų vykti būtent ten.
Lietuvos Palangą dar pakenčiu, nes ji bent sava, o Aja Napoje man užteko ir poros valandų. Miestas daugiau niekuo neišsiskiria, viskas labai nudailinta ir skirta linksmiems turistams, kokiais mūsų kompanija savęs nelaikė. Todėl pavažiavome tolėliau į rytus Šiaurės Kipro link, kur driekėsi nuostabios vietovės, vadinamos Jūros urvais ir Žydrosiomis mariomis. Tai įspūdingos jūros išgraužtos olos, nuo kurių atsiveria vaizdas į vandenyną.
Kipro paplūdimiai daugiausia akmenuoti arba padengti dulkėtu smėliu, todėl visur už keletą eurų nuomojami gultai. Tai nuvilia, tačiau smėlio paplūdimių vis dėlto yra – vos kelis kilometrus nuo Aja Napos įsikūręs Protaro miestelis, o jo paplūdimyje „Fig Tree“ – baltas, švarus smėlis ir skaidrus jūros vanduo. Gražu ten, bet labai daug žmonių. Ir labai daug rusų. Nors Kipre iš esmės daug rusų beveik visur.
Ši vieta yra jau visai šalia demarkacinės linijos, skiriančios Kiprą nuo nepripažintos turkų valstybės, save vadinančios Šiaurės Kipro vardu. Mes į šią teritoriją vykome nuomotu automobiliu.
Tai yra šiek tiek rizikinga. Teisiškai tai leistina, turkai mielai įsileidžia turistų automobilius iš graikų Kipro. Tačiau vienos nuomos bendrovės draudžia vykti į Šiaurės Kiprą, kitos užsimerkia, bet perspėja, kad, įvykus nelaimei, jokia pagalba nebus suteikta ir suktis iš bėdos turės patys keliautojai, mat įsigytas draudimas Šiaurės Kipre negalioja. Argumentai įtikinami, tačiau vis tiek negalėjau praleisti progos ten nuvykti. To nepadaręs būčiau gailėjęsis visą gyvenimą.
Lyg be to dar būtų maža jaudulio, jau prieš pat sieną sustojus pasigrožėti kalnais ir jūra vėl dingo bendrakeleivis Albertas. Kur jį velniai nešioja, nervinausi, vis nerimsta, juk esame šalia nepripažintos valstybės teritorijos ir kažkokios karinės bazės, kur, galbūt, net vaikščioti negalima. Ir kai jau mintyse pradėjau regėti Albertą per televizorių, už nugaros stovint Šiaurės Kipro armijos kariams su kaukėmis ir automatais, aiškinantį, kad Šiaurės Kipras geriausia ir teisingiausia šalis gyventi ir kad jis niekur iš čia nebevažiuos, žmogus atsirado. Tualeto ieškojo, pasirodo.
Sieną pervažiavome lengvai, nes Šiaurės Kipras turistus įsileidžia be problemų. Neslėpsiu, vairuoti nedraustą automobilį nėra labai malonu, todėl visą dieną jaučiau įtampą. Net ir sugedus automobiliui ar sprogus padangai, kaip man jau buvo atsitikę, gali būti labai nemaloni patirtis, nes Kipro vyriausybė nekontroliuoja šios teritorijos, o nuomos atstovai negali čia net ir nosies įkišti. Geriau net negalvoti apie tai, kas negero gali atsitikti Šiaurės Kipre, vairuojant normaliame Kipre išnuomotą automobilį.
Nors Šiaurės Kipras išskėstomis rankomis laukia užsieniečių, tačiau dėl to turėtų gerokai labiau pasistengti. Valstybėje trūksta elementarios tvarkos, važiuojant kelią supa kemsynai, šabakštynai ir nedirbama žemė. Daug nebaigtų statybų. Net ne šiaip laikinai nebaigtų, o apskritai nebaigtų ir turbūt niekad nebūsiančių užbaigtų. Barus ar naktinius klubus galima skaičiuoti ant rankos pirštų.
Tačiau ko čia netrūksta, tai ramybės, istorinių objektų ir laukinių paplūdimių. Šiaurės Kipre daug senovinių pilių, todėl istorijos mėgėjai turėtų ką veikti, o paplūdimiai tokie tušti, kad net nudistai neturėtų prieš ką pasimaivyti. Negana to, vykstant į patį atokiausią Šiaurės Kipro tašką kelią pastoja laukiniai asilai. Jie ten gyvena ir veisiasi.
Pamačius tuos asilus bendrakeleiviai pradėjo džiaugtis ir krykštauti. Nesupratau kodėl, bet jie man greit išaiškino. Pasirodo džiaugtasi buvo už mane, nes, jų nuomone, sutikau savo giminaičius.
Be jau anksčiau aprašytos sostinės Nikosijos, įdomiausia Šiaurės Kipro vieta yra Famagustos miestas, dar vadinamas miestu vaiduokliu. Prieš Kipro padalijimą Famagusta buvo klestintis ir turtingas krašto kurortas, kuriame daugiausia gyveno graikai.
Tačiau jie, prie miesto artėjant turkų armijai, per keletą valandų paliko namus. Pabėgo apie keturis penktadalius gyventojų ir miestas akimirksniu tapo vaiduokliu su sutvarkytais, bet tuščiais namais, viešbučiais, restoranais. Ilgainiui jis buvo apgyvendintas turkų naujakuriais, atgijo, tačiau kai kurie rajonai paliko apleisti. Į juos ir dabar užsienio turistams draudžiama kišti nosį. Juose galima filmuoti zombių filmus.
Teko skaityti, kad Famagustoje nekilnojamasis turtas yra perpus pigesnis negu Nidoje. Čia nekilnojamąjį turtą perka daugiausia rusai, tačiau ne tik jie.
Kiek girdėjau, Šiaurės Kipre nekilnojamąjį turtą yra įsigijusios ir kai kurios Lietuvos įžymybės. Aš irgi įsigyčiau, jei turėčiau pinigų. Čia geriau nei Nidoje, kurioje vasara, duok Dieve, trunka du mėnesius, jūros vanduo ne visada švarus ir visada šaltas, o paslaugų kainos jau seniai tapusios nebeadekvačiomis.
Grįžtant į graikų Kiprą, pasieniečiai tikrina automobilių bagažines, todėl siūlau negabenti nelegalų ir pabėgėlių.
Palyginti, šios dvi Kipro dalys skiriasi kaip diena ir naktis. Dėl visiško Kipro salos pažinimo primygtinai siūlau aplankyti jas abi, nusivylę neliksite.
Ankstesnius autoriaus straipsnius apie Kiprą rasite čia:
