PROJEKTĄ „ATRASK INDONEZIJĄ SU MARIUMI JOKŪBAIČIU“ RASITE ČIA
15min verslo naujienų skyriaus redaktorius Marius Jokūbaitis leidosi į dvi savaites truksiančią kelionę po Indoneziją, užsukant į Singapūrą. M.Jokūbaitis dalijasi savo įspūdžiais – straipsniais, nuotraukomis, vaizdo įrašais. Kelionės akimirkas rasite projekto polapyje „Atrask Indoneziją su Mariumi Jokūbaičiu“.
Viešnagė Javos salos kaime, Indonezijoje, yra patirtis, kurios su niekuo nepalyginsi. Nebent su zoologijos sodu, kurio gyventoju gali pasijusti. Keliaujant po Indoneziją būtina susitikti su bent viena kaimo bendruomene, rašo kelionių gidai. Miestai miestais, tačiau senieji amatai čia geriausiai išlikę.
Telefoną turi kiekvienas
Jau buvau girdėjęs, kad Indonezijos provincijoje europietis yra gausiai fotografuojamas. Kiekvienas – jaunas ar senas, vaikas ar mama, prašo įsiamžinti, lyg būtum pasaulinio garso įžymybė. Tokią patirtį turėjau ir aš, penktadienį su kitais tautiečiais, aplankęs Bonžonegoro provincijos kaimą.
Išlipus iš autobuso pasitinka mobiliųjų telefonų nugarėlės, už kurių slepiasi indoneziečiai, fotografuojantys kiekvieną tavo žingsnį. Nors provincija skurdi, tačiau apynaujį išmanųjį telefoną čia, regis, turi kiekvienas, bent sugebantis suskaičiuoti iki dešimties.
Tądien kaimas šalia kanalo surengė bendruomenės šventę. Iškepę ar išvirę, ką moka, su puodais, ir keptuvėmis, kaimo gyventojai pasitiko lietuvių grupę. Plevėsavo vaikų pieštos lietuviškos vėliavos, su užrašais „I love Lithuania“.
Šis užraras - ne atsitiktinai. Grupę verslininkų po Indoneziją lydinti Harmoningos asmenybės instituto įkūrėja Rasa Baltė Balčiūnienė tiesia kultūrinį ir verslo santykių tiltą tarp Indonezijos ir Lietuvos.
Todėl visose vietose atvykėlius pasitinka lietuviškos vėliavos. Nors verslo santykiai tarp Lietuvos ir Indonezijos tėra simboliniai, tačiau jau kurpiami bendro švietimo, kultūros projektai.
Už vietoje ruoštus Javos salos patiekalus vietiniai prašė po dešimt tūkstančių rupijų, kas sudaro 60 euro centų. Amatininkai, batikos piešėjai ir visi, kas sugeba ką pagaminti, išsirikiavo ratu, panašiai kaip per mūsiškę Kaziuko mugę.
Kaimo muzikantai ir dainininkai išbando balso diapazonus, kad skamba visos apylinkės. Kaitra sunkina judesius, tačiau dar sunkiau irtis per telefonų jūrą – nusifotografuoti, regis, panoro kiekvienas čia esantis, asmenukė su europiečiu, kurie čia vargu ar yra buvę, tapo visuotinu troškimu.
Po 20 sustojimų ima nuovargis, tad keli lietuviai prisėda ant pakylos su užrašu „Reserved“. Smalsūs kaimo gyventojai su telefonais plūsteli, ir dabar jau jautiesi kaip tikras zoologijos sodo gyventojas. Tačiau tai neerzina, nes jų noras užmegzti pokalbį yra toks nuoširdus ir tyras, kad čia nemoki pasakyti ne.
Ar gražūs, ar juokingi?
Susiginčijome, kodėl mes jiems tokie įdomūs, kad dviejų tūkstančių gyventojų kaimas taip užsikrėtė visuotine asmenukių karštine – ar tu valgai, ar nosį krapštai, ar brauki prakaitą – pastoviai junti ne tik žvilgsnius, bet ir spragsinčius telefonus. Juk sostinėje Džakartoje ar antroje pagal dydį Surabajoje to nebuvo. Ten junti žvilgsnius, bet nepuola asmenukių daryti.
Kažkas išgirdo, kad tai dėl mūsų nosių, nes jos tokios didelės indoneziečiams – patys savo dėl kūno sandaros nemato, o štai mes lyg buratinai.
Kiti spėliojo, kad mes jiems tiesiog juokingi ištįsėliai keistomis akimis – kaime tokių keistuolių dar nėra buvę. Tačiau kaimo bendruomenės lyderis atskleidė paslaptį: jeigu čia liktumėt, būtumėt patys gražiausi žmonės.
Nutariau užkąsti vietos patiekalų ir pasirinkau juoduosius ryžius, salotas ir porą gabaliukų vištienos karyje. „Lonely Planet“ įspėjimai nieko neragauti gatvėje šiek tiek apmaldė drąsą. Maistas buvo skanus, bet dar labiau – aštrus.
Todėl nutarėm pabėgti nuo šio perdėto dėmesio ir pasivaikščioti po kaimą. Tikėjausi pamatyti lūšnas, purvą ir skurde skendinčius žmones. Tačiau mus pasitiko trinkelėmis grįstos gatvės, padorūs namai ir tvarkingai apsirengę žmonės.
Vaikštant po kaimą čia kilo antra asmenukių banga, kai iš namų išėję indoneziečiai išsivesdavo į gatvę visą šeimą ar giminę, tuoj pat mus sustabdydavo ir prašydavo bendros nuotraukos. Tokių šeimos fotografijų teko atkentėti dar bent dešimt kartų.
Juosia ryžių laukai
Kaimą juosia ryžių laukai – derlius čia imamas tris kartus per metus, o visas regionas verčiasi ne tik iš ryžių, bet ir tabako. Vaisiai soduose dar noksta.
Pakeliui užsukome į vieno ūkininko namus, kuriame jis džiovina pomidorus. Tarsi nieko naujo – saulėje džiovinti pomidorai. Tačiau paragavus jų teko nustebti – nieko bendra su mums pažįstamu skoniu neturi.
Gal čia džiovintos slyvos? Skonis būtent priminė tai. Tačiau tiek įpakavimas, tiek ant lentynų džiūstantys įrodymai rodė savo – pomidorus indoneziečiai ruošia itin savitai, mirkydami juos cukruje ir ilgai džiovindami. Skonis kiek primena džiovintas slyvas ar datules.
Beje, medinių namų čia nėra – tik mūriniai, blokiniai. Juk tokiuose vėsiau, nes saunos kaitra čia negailestinga. Ir šunų nesimatė, tačiau voljeruose gali išvysti beždžionę.
Fotografuoju šeimas, vaikus, žindančias motinas – vis dar labiau nudžiunga parodytu dėmesiu, ką jau kalbėti apie leidimą fotografuoti. Nufotografuoju gražią mergaitę – prisistato mama ir taip pat paprašo asmenukės.
Pasakymą – dėmesys vargina čia pajunti tiesiogine to žodžio prasme.
