1. Pirmas susitikimas su „Altitude Junkies“ komanda, „Courtyard Hotel“, Kathmandu (balandzio 5, 2013).
 |
| E.Nichols nuotr./1. Pirmas susitikimas su komanda Katmandu |
Prisimenu tą jaudulį prieš susitinkant savo komandą Katmandu. Prieš atvykdama pažinojau tik Ole, daną, su kuriuo kopėme į Manaslu viršūnę praėjusiais metais. Šiais metais Everesto ekspedicijai buvo sudaryta nauja 10-ties alpinistų grupė, iš šešių tautybių: JAV, Didžioji Britanija, Ispanija, Danija, Australija ir Lietuva.
Prie mūsų komandos dar prisijungė 14 šerpų, 2 virtuvės šefai ir 8 tibetiečiai virtuvės padėjėjai. Mūsų vyriausias šerpas vardu Sirdar Dorje yra garsus tuo, kad 1996 nešė didžiulę Davido Breashearo filmavimo kamerą į Everesto viršūnę, kai grupė filmavo populiarų „Everest IMAX“ filmą.
2. Edita prie viešbučio Nyalam miestelyje
 |
| E.Nichols nuotr./2. Edita prie viešbučio Nyalam miestelyje |
Pirmas miestelis Tibete, kuriame mes apsistojome aklimatizacijai vadinosi Nyalam. Čia aukštis – 3,500 metrų. Miestelis tamsus, varganas, pilnas dūmų ir užterštumo. Nyaliam pastatytas ant Bhote Khosi upės, kuri mus jau lydėjo nuo Nepalo, kranto.
3. Tingri miestelyje
 |
| E.Nichols nuotr./3. Tingri miestelis. Pagrindinė gatvė |
Tingri yra paskutinis miestelis, prieš paliekant civilizaciją ir važiuojant link Everesto bazinės stovyklos. Miestelio aukštuma – 4,300 metrų. Žmonėms, kurie dar nėra aklimatizavęsi, šis aukštis jau yra pavojingas. Jame galima susirgti aukščio liga.
4. CTMA (Chinese Tibetan Mountaineering Association)
 |
| E.Nichols nuotr./5. Draugystės greitkelis Tibete |
Kinų-tibetiečių alpinizmo asociacija rūpinasi nuo pat pradžių mūsų grupe – nuo transporto organizavimo iki apgyvendinimo ir maitinimo viešnagės (Tibete) metu. Kinų pareigūnas visuomet buvo su mumis, net ir mūsų bazinėje stovykloje.
5. Draugystės Greitkelis yra pats aukščiausias greitkelis pasaulyje, nutiestas ant Tibeto Plokščiakalnio. Greitkelis driekiasi nuo Nepalo sienos iki pat Lasos miesto, nutiestas 2008-jų metų Olimpinėms žaidynėms Kinijoje.
6. Prieš įvažiuojant į Tingri, pravažiavome Tong La perėją (5,120 metrų). Tai vieta, pamatyti neįtikėtiną Tibeto vaizdą –perėja, vartai su vėjyje plėvesuojančiomis tibetiečių maldos vėliavėlėmis. Toliau važiuojant žemyn, horizonte išnyra du žymūs kalnai milžinai – Gyachung ir Cho Oyu.
 |
| E.Nichols nuotr./6. Tong La Pass Tibetas 5120 metrų |
7. Iš Tingri, mes jau pirmą kartą pamatėme Everesto viršūnę. Taip Everesto dešinėje – Gyachung ir Cho Oyu.
 |
| E.Nichols nuotr./3. Vietinis iš Tingri |
8. Važiuojant link Bazinės stovyklos iš Tingri. Išvažiavome anksti ryte, dar tamsoje. Kuo labiau artėjome link Bazinės stovyklos, tuo ryškiau matėme Everesto kontūrus. Kai jau buvome visai arti stovyklos, atsivėrė nepakartojamas vaizdas – visi buvome „apšalę“. Everestas atrodė didžiulis – daug didesnis ir galingesnis, nei įsivaizdavome… Ne vienas iš mūsų staiga buvome apimti baimės jausmo.
 |
| E.Nichols nuotr./8. Everstas artėjan prie BC per autobuso langa |
9. Bazinė stovykla (toliau – BC) yra apie 5,160 metrų aukštyje. „Altitude Junkies“ bazė įspūdinga – kiekvienas iš mūsų gavome erdvias, trivietes palapines, nes čia turėsime praleisti daug dienų. Aklimatizuosimės ir lauksim palankaus oro kopimui į Everesto viršūnę.
 |
| E.Nichols nuotr./9. Statoma susirinkimų vieta bazinėje stovykloje |
10. Puja (pudžia) tai tibetiečių religinė ceremonija, kurios metu prašoma Dievų palaimos ir sėkmės ekspedicijos metu. Ne vienas tibetietis ar šerpas net nepradės kopimo, kol neįvyks Puja. Lamos iš netoli esančio Rongbuko vienuolyno ateina laikyti Pujos ceremonijos.
 |
| E.Nichols nuotr./10. Edita su lamomis |
Kaip bebūtų keista, yra paprotys gerti daug alkoholio ceremonijos metu. Kuo daugiau alkoholio yra išgeriama, tuo labiau šerpai ir lamos patenkinti… Tačiau pradžioje ekspedicijos, dar prie aukščio ne visiškai prisitaikius organizmui, ir nuo trupučio gali pasigerti.
11. Kelias nuo BC iki Aukštesnės Bazinės Stovyklos (ABC)…
 |
| E.Nichols nuotr./11. Vaizdai is Magiško greitkelio nuo BC iki ABC |
Ėjimas yra gana sudėtingas ir varginantis palei Rongbuko ledyną. Kelias vėliau sukasi aukštyn į Rytus – stačiu akmenuotu ir biriu uolų šlaitu. Eiti sunku, nes akmenys nuolat juda po kojomis. Jei prarasi koncentraciją, gali lengvai susižaloti ir išsisukti koją. Pirmą kartą, kai ėjome iki ABC, sustojome pusiaukelėje nakvynei. Kol dar kūnas nėra aklimatizavęsis prie aukštumų, vienu ėjimu sunku ir pavojinga sveikatai nueiti iki pat ABC.
 |
| E.Nichols nuotr./12. Jakai pakeliui į ABC |
12. Kad išvengtume aukščio ligos, pirmą naktį mes apsistojome Vidurinėje bazinėje stovykloje (IBC). Ši stovykla yra pati prasčiausia, nes čia daugiausia apsistoja jakai ir jų savininkai. Stovykla nešvari, pilna jakų išmatų ir t.t. Taigi, apsistoti šioje stovykloje mes norėjome kuo trumpiau – tik pernakvoti ir anksti ryte jau eiti kuo greičiau link ABC.
 |
| E.Nichols nuotr./12. Ryte sniegas IBC stovykloje, tuoj eisime link ABC |
Tačiau kai atsikėlėme ICB, lauke buvo gerokai pasnigę, kas tokiu metu čia yra tikrai reta. Iš karto išėjus iš stovyklos, kelias leidžiasi žemyn apie 50 metrų, po to kyla stačiai aukstyn ir susilieja su „Magic Highway“ – Magišku greitkeliu – kuris driekiasi pačiu vidurio Rytų Rongbuko ledynu. Tai kelias per uolėtų kalvų ruožą, besitęsiantis iki pat ABC. Ėjimas nebuvo techniškai ypatingas, tik nemalonus, dėl byrančiu akmenų ir uolų iš po kojų. Šitas kelias yra taip pat pramintas jakų, kurie užlipa iki pat ABC. Todėl nešimo į ABC yra nedaug, už mus pasidarbavo jakai.
13. Aukštesnė Bazinė Stovykla (Advanced Base Camp – ABC) – jau kur kas aukščiau, 6,410 metrų aukštyje. Tai gana didelis žingsnis aukštyn nuo pagrindinės bazinės stovyklos. Čia mes planavome praleisti savaitę, panašiai, kaip ir prieš tai Bazinėje stovykloje. Iš ABC mes per tą savaitę planavome kopti kartą ar du į Šiaurinį Balną. Viskas turėjo priklausyti nuo oro sąlygų ir nuo to kaip mums seksis pirmą kartą pasiekti 7 km ribą.
 |
| E.Nichols nuotr./13. Mūsų palapinės ABC |
14. Kopimas į Šiaurinį Balną (7,060 metrų aukštis)
 |
| E.Nichols nuotr./14. Kopiame į Šiaurinį Balną |
15. Grįžimas į Bazinę stovyklą iš ABC
 |
| E.Nichols nuotr./14. Nusileidžiant nuo Šiaurinio Balno |
16. Kopimas į Viršūnę – iš ABC į Šiaurinį Balną (pirma keteros stovykla) 7,060 metrų aukštis
 |
| E.Nichols nuotr./14. Į Šiaurinį Balną |
17. Antra keteros stovykla – 7,800 metrai
Kopimas į Antrą stovyklą yra turbūt ilgiausias skaičiuojant kilometrais. Tačiau pagrindinis ėjimas buvo sniego šlaitu. Pakeliui į Antrą keteros stovyklą 7,200-7,500 metrų aukštyje, alpinistai užsideda papildomo deguonies kaukes, nes oras čia jau rimtai išretėjęs. Paskutinė kopimo dalis, kuri trunka apie valandą, buvo pakilimas stačiomis uolomis į Antrąją stovyklą.
 |
| E.Nichols nuotr./17. Kelias į antrą stovyklą |
Stovykla išsidėsčiusi ant stačių uolų. Lipimas ypatingai varginantis. Pritvirtintos virvės čia beveik neegzistuoja. Įtariu, jos greitai nusidėvi dėl aštrių uolų kraštų. Kopimas ne tik sudėtingas, bet ir pavojingas. Ir jis man buvo pats nemaloniausias, ypač leidžiantis žemyn.
Antra stovykla yra ties riba, kur dar galima išgyventi be papildomo deguonies. Kadangi mes planavome kitą rytą kilti dar aukščiau – į Trečią keteros stovyklą ir tą pati vakarą jau šturmuoti viršūnę, tai pastarąją naktį miegojome su papildomu deguonimi – vos su 0.5 litro per minutę. Tai labai nedaug, bet pakankamai, jog nesusirgtume aukštumų liga, ir kad užmigtume.
Tačiau ir su papildomu deguonimi man tą naktį nesigavo užmigti. Vidurnaktį pradėjo siautėti baisus vėjas, kuris nesiliovė ne tik iki pat ryto, bet ir visą ateinančią dieną. Dėl vėjo mes turėjome pakeisti planus ir likti Antroje keteros stovykloje dar vieną naktį. Morališkai tai buvo sunku. Žinojome, kuo ilgiau liekame vienoje vietoje, tuo labiau mažėja mūsų šansai pasiekti viršūnę – mažėja ir papildomo deguonies atsargos. Tačiau antrą dieną vėjas sumažėjo ir mes jau galėjome judėti aukštyn, link Trečios keteros stovyklos.
18. Trečia stovykla – 8,300 metrų aukštyje. Čia jau vadinama „mirties zona“. Be papildomo deguonies ilgai čia neišgyvensi.
 |
| E.Nichols nuotr./17. Paliekant antrą stovyklą, pakeliui į trečią |
Kopimas į Trečią stovyklą prasideda vėl kilimu tomis baisiomis uolomis, po to takas įsilieja į viršūnėn vedančią keterą. Pagaliau atsirado atkarpa takelio, einančio stačiai sniegu, kas man buvo tikra atgaiva. Nors kiti, mačiau, žiauriai tame takelyje kankinosi.
Sutikau vieną komandos narį, kuris sėdėjo ant šlaito ir negalvojo toliau judėti. Sako, nebėra jėgų… Aš bandau jį visaip motyvuoti ir šiek tiek pavyksta. Alpinistas atsikelia ir pradeda judėti toliau. Tačiau aš judu greičiau, o jis vis atsilieka ir tolsta. Galiausiai bendražygis ir išnyko iš mano akiračio.
Bet sniego šlaitas tęsiasi trumpai, po to vėl skardžiai ir uolos kyla stačiai į viršų – ir vėl nemaža atkarpa nestabiliomis uolomis. Pagaliau pakilus stačiu uolų šlaitu atsiveria sniegu padengtas šlaitas, status ir varginantis. Šlaito pusiaukelėje pagaliau išvydau pirmas Trečios stovyklos palapines. Tai suteikė šiek tiek motyvacijos, bet vis tiek judėjau lėtai. Turbūt dar kokią gerą valandą kopiau, kol pasiekiau pačia stovyklą ir savo palapinę. Mano abu palapinės draugai – Tarkis ir Fu Dorje jau buvo patogiai įsikūrę. Artėjo laikas mūsų pietums – mano prancūziškoms rūkytoms dešrelėms ir šerpų atsineštiems kiniškiems makaronams.
 |
| E.Nichols nuotr./20. Paliekant trečią stovyklą. |
Pasirodė, kad tik aš turėjau apetitą tokiame aukštyje – net ir šerpai nesuvalgė viso savo maisto… tačiau jo išmesti neleidau – man dar trūko, kad pripildyčiau savo išalkusį skrandį.
Pavalgę jau pradėjome pakuotis daiktus ir rengtis kopimui į viršūnę. Pasikeičiau kojines – apsimoviau paskutines dvi poras naujų ir dar nenešiotų iš Marino vilnos. Apsimoviau netgi savo vidinius batus, kad šie šiltų prieš kopimą. Įsipyliau apie litrą šilto vandens (čia vanduo net neužverda).
Žinojau iš patirties, kad vanduo netgi pūkiniame kostiume užšals. Vis tiek dėl viso pikto pasiėmiau… Pasiėmiau ir kelis energijos blokus – želė, kurių taip ir nepaliečiau kol nenusileidau. Iš kitų daiktų – prigriebiau tik papildomą žiburėlį, atsargines pirštines, savo vėliavą, tėčio nuotrauką.
Kuprinėje taip pat turėjau savo papildomo deguonies balioną – tris litrus. Kitą atsarginį balioną pasiėmė Tarkis. Mano dviejų balionų turėjo užtekti 16 valandų, leidžiant į kaukę 2 litrus per minutę. Jei būčiau mačiusi, kad laiku negrįšiu, būtų reikėję sumažinti iki 1 litro per minutę. Tačiau viskas pasisekė, kaip ir planavome!
19. Į viršūnę iš Trečios keteros stovyklos
Tai buvo mano pats baisiausias ir įspūdingiausias kopimas gyvenime! Prieš ekspediciją, aš žinojau, kad bus sunku ir pavojinga, bet tai supratau tik kopdama pavojingiausiu ir sudėtingiausiu pasaulio šlaitu – Šiaurės Everestu. Tai nebuvo kopimas sniegu, kaip daugelis įsivaizduoja. Tai buvo kopimas ant uolų ir ant byrančių iš po kojų akmenų… Garsiosios trys keteros sudėtingos, tačiau jas be didelių sunkumų įveikiau. Bet gerai būtų buvę, jei tų keterų būtų buvę tik trys – skaičiavau dar gal kokias penkias… Tarp šių keterų – vėl uolos ir akmenys.
Kelias į viršūnę vedė siauručiais takeliais, kartais netgi siauresniais, nei mano batų padai… Takelis daugelyje vietų buvo nuožulnus, kartais su ledo sluoksniais. Jei nusprūstų koja, lėktum apie 3,000 metrų žemyn, Šiauriniu šlaitu. Taip pat senos virvės gulėjo ant to takelio ir dažnai mano batų „katės“ praradus budrumą užstrigdavo jose. Ėjimas šlaitu reikalavo begalinės koncentracijos… Visa tą kopimą beveik nebuvo galimybės nors sekundei sustoti ir atsipalaiduoti.
Pirma karta sustojau prie Trečios keteros. Tarkis man pakeitė deguonies balioną. Aš tuo metu žvelgiau į didžiulę uolą ir galvojau, kaip aš ja užlipsiu. Atrodė – be šansų…
Tačiau nespėjau nei atsitokėti, o Tarkis jau nuskuodė ropštis aukštyn ant keteros. Neturėjau pasirinkimo ir aš pajudėjau į priekį… Prisisegiau prie saugos virvės, bet kilti vis tiek reikėjo savo jėgomis. Vėjas pūtė stiprus, smulkūs ledukai man degino veidą. Susikaupiau, bandžiau rankomis užsiropšti ant didžiulės išsikišusios uolos, kurią vos pasiekiau rankomis. Jau atrodė beveik, bet ir vėl kritau žemyn. Jėgų nebėra. Šaukiu Tarkį… Tarkis ištiesė man ranką ir aš net nepajutau, kaip atsidūriau ant uolos viršaus. Susilenkiau vos ne prie pat žemės, kad atgaučiau orą… Praeina gal kokios trys minutės, aš jau net nebeskaičiuoju kiekvieno įkvėpimo. Tarkio jau nebesimato. Ir aš judu po žingsnį į priekį. Kiekvienas žingsnis skausmingas.
Ir štai prasideda sniego piramidė į viršūnę. Jau matau iš tolo – guli palūžęs, sušalęs negyvėlis… Stengiuosi nežiūrėti, bet vistiek matau baltus, sustingusius pirštus taip ryškiai, kad mane pradeda pykinti.
Bet reikia eiti, Tarkio jau seniai nebesimato. Vėl prasidėjo uolėtas, siauras ir status kopimas ant bedugnės krašto. Matau, pareina jau iš viršūnės mano vadas ir kiti du grupės nariai. Taip pat kiti anksčiau už mane įkopę alplinistai.
Baisiausia tai, kaip mes prasilenksime – man vos vieno bato padas įsiteko takelyje. Pamačiau uolą, tačiau buvau taip išsekus, kad negalėjau užlipti. Visgi šiaip ne taip pasitraukiu iš kelio. Tačiau tos vietos nelabai padaugėjo. Alpinistai jau buvo išsirikiavę priešais mane. Atrodo košmarišikai, bet visgi pasiseka. Mano vadas praeidamas padrąsina – jau nebetoli, mažiau nei valanda iki viršūnės. „Eik Edita, eik – pirma lietuve ant Everesto…“. Iš tikrųjų, tie jo žodžiai mane šiek tiek pajudino…
 |
| E.Nichols nuotr./19. Pakeliui į viršūnę - uolos ir sniegas |
Tačiau kopimas žiauriai stačiomis uolomis paskutinius 50 metrų nuo viršūnės buvo nelengvas. Pagaliau pasiekėme uolų viršų… Prasidėjo sniego šlaitas… Prieš akis paskutiniai du žmonės leidosi nuo šlaito viršaus. Kaip visada, Tarkis ir aš juos pasveikinome. Aš vis dar negalėjau susigaudyti, kur ta viršūnė. Vienas šlaitas pasibaigė ir kitas prasideda. Pagaliau matau viršūnę! Užkopiame ir sėdu ant jos kaip ant žirgo!
 |
| E.Nichols nuotr./19. Edita Everesto viršūnėje |
Jaučiau begalinį džiaugsmą! Tačiau ašarų ir plojimų per daug nebuvo, nes jaučiau didelį nerimą dėl nusileidimo. Atsisėdusi ant pasaulio stogo praleidau apie 15-20 minučių. Mano šerpas Tarkis paėmė „GoPro“ kamerą ir pradėjo filmuoti. Vėjas gal buvo 65-76 m/val., šaltis apie -60 C. Išskleisti Lietuvos vėliavą buvo beveik neįmanoma. Vėjas man viršūnėje krėtė išdaigas…
 |
| E.Nichols nuotr./19. Pietinis kelias į Everesto viršūnę |
20. Nusileidimas
Nusileisti užtrukome apie septynias valandas – vos pora valandų mažiau, nei reikėjo kilimui. Neįtikėtina!
Aš jau trečioje stovykloje. Ašaros rieda per sušalusius žandus ir aš jau skambinu satelitiniu telefonu savo draugui. Aš jam žadėjau paskambinti nuo viršūnės, bet dėl žiauraus vėjo ir šalčio, nenorėjau rizikuoti nušalti pirštų.
Jau praėjo vos ne devyniolika valandų… Paulas iš karto atsiliepė, balse girdėti nerimas, žinau, kad jis dar nežino. „Ar pasiekei?“, – klausia… Aš nebegaliu suvaldyti savo balso… „Taip, aš įveikiau“, – šaukiu keletą kartų. Girdžiu ir šauksmą kitoje ragelio pusėje „ji pasiekė“, įtariu, kad perduoda savo kolegoms… O aš rėkiu vėl: „žinai, kas geriausia šiame kopime – aš nusileidau!“.
 |
| E.Nichols nuotr./20 - Grįžus į Šiaurinį Balną. Šerpai pakuoja likusias palapines |
Ir dar – aš jau tai padariau ir nebeturėsiu to kartoti! Nusileisti pavojingiausia pasaulyje ketera buvo man daug svarbiau nei pasiekti Everesto viršūnę! Aš labai dėkinga savo šerpui Tarkiui, kuris buvo su manimi tos nepakartojamos kelionės į Everesto viršūnę metu. Jo buvimas kartu kopimo metu ir pačioje viršūnėje – man neįkainuojamas!
Tą naktį pasilikau trečioje stovykloje, kad pailsėčiau. Miegojau taip saldžiai. Ryte susikroviau daiktus ir jau ruošiausi judėti žemyn. Tarkis dar liko išardyti palapines ir sutvarkyti mūsų stovyklą. Prieš leisdamasi žemyn aš dar kartą apžvelgiu viską aplinkui, nes žinau, kad tikrai čia nebegrįšiu.
 |
| E.Nichols nuotr./19. Vaizdas iš viršūnės |
„Tarki, kodėl čia toks šiukšlynas?“. Tarkis juokiasi ir netikėtai taria: „Ar matei, Edita, kas šalia mūsų palapinės suvyniotas į kitą palapinę?“. „O kas?“, – perklausiu. „Taigi žmogus. Niekas jo nepasiėmė…“. Mano kūnų nuvilnijo šiurpuliai. Aš tik greitai apsisukau ir pasileidau žemyn. Prisiekiu, tikrai aš čia gyvenime negrįšiu.
21. Po viršūnes, grįžimas iš ABC į BC.
 |
| E.Nichols nuotr./20. Komandos nariai užlipę į viršūnę: Ole, Margaret, Edita |
