Perskrodėm Kiniją tik iš šiaurės vakarų į pietryčius, ir pačiuose pietuose įžengėm į Laosą. Vis tik riedėdami tais tūkstančiais kilometrų mes stebėjom besikeičiančią gamtą, ir atrodė, kad pakliūnam vis į skirtingą šalį.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Kinija kontrastingiausia mūsų regėta šalis. |
Tik išvažiavus iš Kirgiztano, regis gamta ne ką tepasikeitė, su mumis nenoriai atsisveikino Tian Šanis. Vėliau karštis ir saulės spinduliai dilgino odą Gobio dykumoje. Kai kur ji atrodė tokia plyna ir pati sau nuobodi. It iš niekur atsirasdavo kalnai snieguotomis viršūnėmis, tada pamažu jie vėl išblėsdavo. O dykuma vis dar plytėjo ten pat, tokia pat atšiauri ir nedraugiška. Vienur kitur dulkes į sūkurį susukdavo menki viesulai. Galiausiai privažiuojant vieną miestų mus pasitiko smėlio audra. Ji dengė mašinas storu savo apklotu, o pažvelgus į šalimais rausvos spalvos kalnus, nematomos jėgos svaidė smėlio gniūžtes vieną į kitą, ir atrodė, kad į visą šį kivirčą tuoj įsitrauks ir patys kalnai.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Anksti ryte vienas po kito atėjo žmonės į šventyklėlę ir uždegę smilkalus suko ratus aplink šį monumentą ir mėtė lapelius. |
Susitranzavę automobilį ant kelio, kuriame per dulkes vargiai kas matėsi, mes atsikvėpėm. Mašina atrodė ištaigi ir vėsi, tikras kontrastas duobėtam karščiu alsuojančiam keliui. Vairuotojas atrodė kiek įsitempęs, ir nervingai blaškėsi, bandydamas surasti reikiamą kelią. Galiausiai zigzagu pasileido keliuku, kylančiu staigiais kampais. Pavojus sklandė ore, ir netrukus ant vieno posūkio vos sugebėjau pastebėti praskrendantį motociklininką, atšokusį nuo mūsų mašinos.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Paliekant vieną iš miestelių. |
Vairuotojas buvo aiškiai kaltas: posūkyje lenkė kitą mašiną, tad priešpriešinėje juostoje ir nutrenkė vargšą. Šis mūsų nuostabai atsistojo, ir šeimininkas jau traukė juanius iš kišenės, kad galėtų sumokėti už skriaudą. Abi pusės nebuvo patenkintos: nukentėjusysis aiškiai įvertino žalą didesne suma nei vairuotojui atrodė. Galiausiai kiek nepatenkintos, bet sutarusios pusės išsiskyrė be didesnio triukšmo. Mes geriau įsikibom į sėdynes, nes vingiuotas kelias kalnais, o ypač mūsų vairuotojas, neatrodė labai saugus.
Mūsų išsiblaškėlis kaip žinia nuvažiavo ne tuo keliu, bet tąkart tokia klaida džiaugiausi. Kalnai prie ežero buvo tvarkingai buvo supjaustyti terasomis, ir plytėjo it ką tik iškepti tortai.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Dirbami kalnai - ryžių ir vaisių terasos |
Netrukus atradęs pusiau tinkamą kelią, jis beprotiškai skubėdamas pasiekė ... ežerą - teks keltis keltu, iki kurio nusidriekė nemenka eilė skubančiųjų. Saulė apšvietė kalvas su šventyklomis abiejuose krantuose, ir mes palaimingai supomės ant vandens. Tokie netikėti „lankstai nuo kelio“ mums padovanojo nemažai akį džiuginusių vaizdų.
Greitkeliais baigėsi, todėl toliau šimtus kilometrų lingavome ar skridome keliukais daugiausiai pro kalnus ir slėnius. Apie 700 kilometrų - keletą dienų ir naktų mes gyvenome upių gyvenimą. Kėlėmės ir gulėmės su ja, matėm jos užtvankas, kakavinio ar švaraus vandens tėkmę. Kai kur atsiverdavo kalnai, savo kaip du vandens lašai panašumu sugrąžinę mus į Škotiją. Tarp jų kaimeliuose darbininkai su kauptukais ir pintomis kuprinėmis ant pečių traukė namo, o vaikai per lietų pasikrykštaudami lėkė taškydami vandenį, o jų raudoni kaklaraiščiai plevėsavo vėjyje. Vienas vairuotojas, matęs mūsų žingeidžius žvilgsnius ne tik vaišino vietiniu gardėsiu, bet užvežė į vietinį senovinį muziejų, primenantį senovinę Kiniją.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Ežeras kurio varlių chorus mes nakty kentėm. |
Atkeliavom ir į visų turistų numylėtą Guangkši regioną, Jangšuo miestelį su karstiniais kalnais ir džiunglėmis. Po truputį atprantam nuo žmonių gausos, ir labiausiai vertinam paprastą patirtį, todėl kalnai tik poilsiaujantiems turistams tampa kiek svetimi. Taigi kaip „ne savo vietoje“ jautėmės tarp gausos turistų, nors kalnai čia ypatingai gražūs.
Miegas
Koučserfingas (nemokama nakvynė, siūloma žmonių internetu) Kinijoje labai nepopuliari, tad mes per tris savo kelionės savaites dažniausiai miegojome gamtoje.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Nulipome nuo greitkelio pamatę jog artėja audra. |
Kartais atrandame itin netikėtų vietų nakvynei. Kai stovėdami ant ką tik supilto greitkelio mes supratom, kad šiandienos atstumą mes jau įveikėme, pasidairėme kur galime statyti palapinę. Žvilgtelėję netikėton pusėn, išvydom senovinį puošnoką tiltelį, kuris pasirodo buvo šventykla - tai išdavė religiniai paveikslai ir smilkalai. Gal būtume įsikūrę ir šalia jos, tik po žoles šmėsčiojusi gyvatė tarsi įspėjo, kad geriau palypėti kiek aukščiau ir nedrumsti vietinės faunos ramybės.
Kitą kartą vairuotojai kiek sutriko, kai mes staiga paprašėme jų sustoti, mat išvydome kalnus ir šventyklas jose. Supratome, kad čia norime miegoti. Netrukus ir jie patys atsekė pažiūrėti, ką ten mes tokio išvydom, kad taip persigalvojom.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Ryte išskalbus drabužius degalinėje, vakare juos pasidžiovėme džiunglėse. Deja, nelabai čia kas džiūna. |
Kai kada stojam prie greitkelio, ir statom palapines tiesiog ten. Bet įdomių vietų pasitaiko ir ten. Tvenkinukas, it išprotėjusios kurkia varlės, o iš šalia esančios gamyklėlės garsiai skamba kinietiškas radijas. Vienuoliktą nakties jis išjungiamas, bet šeštą pakirdom su pypsiukais, žadančiais naują šviesaus rytojaus dieną.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Rytas prie žiogų ir varlių karalystės - kūdros. |
Miegojom visur - šalia daržų ar kukurūzų laukų, žybsinčių jonvbaliais; pakelėse, kvepiančiose čiobreliais, ar apleistuose namuose su nukarusiais voratinkliais; ramybės oazėje prie upės ar tiesiog statybų aikštelėse.
Pakeliui į Laosą
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Guangči regionas šalies pietryčiuose. |
Manėm, kad tą rytą jau pasieksim Laosą. Kol valėm dantis aikštelėje šalia džiunglių, poilsio minutei užvažiavo keletas jaunuolių. Išgirdę mūsų keliavimo istoriją, jie pasisiūlė pamėtėti mus pakeliui. Kadangi patys keliavo tuo Kinijos regionu, jie sumąstė užvažiuoti į netoliese esantį - gana įžymų - dramblių rezervatą. Taigi netikėtai mes patenkam į džiunglių vidų, šalia kurių praleidom naktį. Dramblių tądien nepamatėm, bet jausmas, kad jie buvo kažkur netoliese išties įdomus. Miegoti šalia faunos - žiurkių, gyvačių, ir didesnių ar mažesnių gyvūnėlių, tampa įpročiu, nors einant į krūmus vis dar krūptelim sujudėjus žolei.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Džiunglėse. |
O šįkart gavom net civilizuotai pažvelgti į džiungles iš aukštai. Lyg vaikai krykštavom susėdę į vagonėlius, mes tarsi lėtai skridom ir žvalgėmės į vešlią lapiją, lijanas, nukarusias nuo medžių. Tie jauni žmonės padovanojo mums nuostabią dovaną, ir pagalvojom, kad jei būtumėm patys įstengę įpirkti bilietus, ar būtumėm taip džiaugęsi tomis akimirkomis.
 |
| Evelinos ir Karolio nuotr./Džiunglėse. |
Prikaupę šiltų smalsių šypsenų ir gerų veidų prisiminimų, patraukėm Laoso link. Vizą galima pasidaryti tiesiog ant sienos, tad bent jau dėl to nesijaudinom.
Mūsų nuotykius galite peržvelgti ir mūsų internetiniame puslapyje www.itervitae.me
