Iš visų Europos šalių Italijos miestų galėčiau išvardinti daugiausia – ir ne tik atsiminti pavadinimus (ką gebėtų kiekvienas, kartkartėmis besilankantis picerijose), bet ir įsivaizduoti, kaip jie atrodo – net, jei juos tesu matęs nuotraukose.
Tačiau pamatyti gyvai visada smagiau – būtent todėl nusprendžiu kelionę paįvairinti bent neilgu užsukimu į Florenciją. Gruodį šiaurinės Italijos pakelės nugultos rūkų – čia tik keliais laipsniais šilčiau nei Lietuvoje.
Joje, kaip vėliau paaiškės, savo rudens sesijas iki pat Kalėdų pratęsė ne tik Seimas, bet ir darganoti orai. Šiuo metų laiku lankytojų nedaug, todėl grįžęs į centrą iš Piazzale Michelangelo, aukštai esančios aikštės, vertos pamatyti ir šviesoje, ir tamsoje (dėl panoraminių kitapus Arno upės esančių miesto vaizdų), senamiestį randu jau palengva mingantį.
Tik iš vienos vietos vis dar aidi balsai jaunimo, aptūpusio bene paskutinę neuždarytą karštų sumuštinių „gamyklėlę“. Netoliese kontrastą jai sudaro irgi vis dar kažkodėl atidaryta ir jaunų merginų apsėsta ledainė.
Florencijos senamiestį nesunku pasiekti nuo Santa Maria Novella stoties bei apeiti pėsčiomis.
Ryte šiek tiek nustembu prie Uffizi galerijos neradęs turistinių tinklalapių žadėtos milžiniškos eilės, kuri, anot jų, pradeda formuotis dar iki atsidarymo 8.15 val.
Su manim čia vaikšto, Botticelli ir kitais paveikslais grožisi tik kelios itin nedrausmingų moksleivių bei gerokai drausmingesnių Azijos turistų ekskursijos.
Neatsitiktinai Stendalio sindromas – laikinas psichikos ir elgsenos sutrikimas pamačius per daug įspūdingų meno kūrinių vienu metu – kartais vadinamas Florencijos sindromu.
Šis muziejus yra bene įžymiausias mieste, tačiau išties su Renesanso epochos pradžia XIV a. siejama Florencija, kuri kadaise klestėjimu ir įtaka išsiskyrė ne tik Italijoje, bet ir Europoje (ypač XV a. valdant Medičių šeimai) turi jų daugiau kaip 80.
Vis dėlto net ir be jų pats miestas atrodo kaip neįtikėtinas architektūrinis paminklas.
Neatsitiktinai Stendalio sindromas – laikinas psichikos ir elgsenos sutrikimas pamačius per daug įspūdingų meno kūrinių vienu metu – kartais vadinamas Florencijos sindromu.
Akį traukiančių objektų koncentracija išties didžiulė – kitą aikštę gali pasiekti per kelias minutes: štai, dar esi Piazza del Duomo, iš kurios kyla vienas miesto simbolių – Santa Maria del Fiore kupolas, o netrukus jau žingsniuoji Piazza della Signoria, kurioje, regis, tave tuoj apšlakstys virš fontano iškilęs Neptūnas, bei Mikelandželo Dovydo kopija (originalas – netoliese Galleria dell‘Accademia), tartum sergstinti Senųjų rūmų, atliekančių miesto rotušės funkcijas (it. Palazzo Vecchio) pastatą.
Žingsnis į šalį nuvestų prie Šventojo Kryžiaus (it. Santa Croce) bazilikos, kurioje ilsisi ir 1833 m. šiame mieste miręs Mykolas Kleopas Oginskis.
Kaip jis ten pateko, bene geriausiai papasakotų Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktorius Vytas Rutkauskas – jo netikėtai šaunaus ir išsamaus pasakojimo turėjau garbės klausytis dar pernai kovo mėnesį Rietave.
Nusprendus nuo miesto mūrų atsipūsti kitapus upės esančiuose Boboli soduose tiesiausia būtų pereiti Senąjį tiltą (it. Ponte Vecchio), akmeninį, vienintelį išlikusį per Antrąjį pasaulinį karą, išlaikiusį net kadaise įprastą madą jį visą užimti krautuvėlėmis.
Kadaise jose buvo įsikūrę skerdikai. Dabar, žinoma, čia dominuoja suvenyrų parduotuvėlės, dėl kurių tiltas atrodo pritaikytas turistams ne mažiau, nei Karolio tiltas per Vltavą Prahoje.
Seilę nutįsti verčianti itališka virtuvė
Atskira Florencijos įdomybė – virtuvė. Turistų sezono pabaiga besiskundžiančios padavėjos žiemą aptarnauja gana greitai.
Kulinarinės miesto įžymybės apima Bistecca alla Fiorentina – didžiulį kepsnį, sveriantį nuo puskilogramio iki pusantro kilogramo, ir, mano supratimu, ir skrandžiui, ir piniginei priimtinesnį tuomet, kai gali jį dalintis su didesne grupe.
Taip pat tirštą pappa al pomodoro arba ribollita sriubą, cantucci – saldžius džiūvėsius su migdolais, mirkomus Vin Santo vyne.
Skubantys gali rinktis vagonėliuose pardavinėjamus lampredotto, kurie, anot kai kurių šaltinių, yra tūkstančio metų senumo autentiškas greitasis maistas.
Tai – karvių skrandžių mėsos gabaliukai, kurie, kad atitiktų šių laikų greitojo maisto standartus, įspraudžiami tarp dviejų bandelių, užpilami padažu, ir taip tampa mėsainiu.
Apie itališką virtuvę taip atsiliepiu retai, tačiau jų skonis pasirodė labiau įdomus, nei puikus.
Kitas kelionės metu aplankytas miestas – Triestas. Tačiau apie jį – kitoje straipsnio dalyje.
