http://www.instagram.com/teogrgAtsisukau pažvelgti ten, iš kur atsirito šūksnis. Iš ten link manęs išsišiepęs kulniavo kapitonas Morzina. Jį pastarąjį kartą buvau matęs prieš gerus porą metų, kai kartu plaukėm į gilųjį Indijos vandenyną žvejoti. Priėję vienas prie kito galingai papurtėm vienas kito ranką. Morzina apkabino mane per kaklą ir pečius, kas tikrai įspūdinga žmogui, gerokai už mane mažesniam, ir pradėjo mane draugiškai stumti į kaimelio užribį. Aš žinojau, kur link mes judame, ir jau įsivaizdavau, kuo baigsis ši diena.
Jis mane stūmė į „barą“ – lūšnelę po dideliu medžiu, prie kurio storos mamulės pardavinėjo kokosų vyną.
„Kai du vyrai ilgai nesimato, jie privalo vienas su kitu išgerti“, – kalbėjo man Morzina. Su kapitonu nesiginčijau. Pakeliui mes užsukome aplankyti Morzinos namų, kur jis supažindino mane su savo šeima ir vaikais. Jis paklausė, ar man patinka jo žmona, ir aš atsakiau, kad atrodo visai nieko.
Bet jo dukrytė jautėsi tikrai nesaugiai šalia manęs, nežinodama, ar slėptis, ar sustingti. Buvo jau per vėlu, kai nusprendė bėgti, nes tėvelis tvirtai suėmė ją už rankutės ir paprašė manęs, kad padaryčiau šeimyninę nuotrauką. Mergytė pradėjo klykti nesvietišku balsu, kuris būtų suskaldęs visus kaimo langus, jeigu kaimas būtų tokius turėjęs.
Atrodė, kad mergaitė labiausiai už viską norėtų, kad aš jos nefotografuočiau. Bet prilaikoma stiprios tėviškos rankos ji negalėjo pradingti, kad ir kaip norėdama, todėl į darbą paleido nosį ir ašaras. Aš pradėjau murmėti, kad gal tos nuotraukos nelabai ir reikia, bet Morzina nenusileido.
Pabaigęs trečiąjį butelį Morzina pakvietė mane plaukti su juo į vandenyną žvejoti. Negalėjau nesutikti. Jis juk buvo mano kapitonas.
Na ką, teko nufotografuoti, o po to dar ir nupirkti mums butelį kokosų vyno iš jo kaimyno. Vyną mes gurkšnojome iki sutemų. Pabaigęs trečiąjį butelį Morzina pakvietė mane plaukti su juo į vandenyną žvejoti. Negalėjau nesutikti. Jis juk buvo mano kapitonas.
Saulė jau leidosi, kai aš perėjau visą kaimelį, per kurį ritosi paskutinės dienos spalvos. Mane sustabdė policininkas be uniformos ir paprašė, kad parodyčiau savo pasą. Aš jam pasakiau, kad tegul pats parodo man savo pasą, nėra čia ko be reikalo prie žmonių lįsti.
Jis pasakė, kad jo dokumentai yra nuovadoje, ir liepė man eiti kartu su juo. Aš nuėjau į priešingą pusę. Tuomet policininkas griebė man už riešo ir pareikalavo 2000 dolerių. Nupurčiau jo ranką, paprašiau kad „nesvaigtų“, ir tęsiau savo keliu. Jis dar kartą pavymui paprašė 2000 dolerių, bet iš paskos nebeėjo. O aš nuėjau miegoti.
Pragulėjau iki ryto. Buvo tvanku ir karšta, naktį – kaip dieną, tik pavėsyje. Miegojau ant iš šiaudų pinto kilimėlio, apsimuturiavęs veidą skara, kad mažiau kandžiotų uodai. Kuo mažiau įkandimų, tuo mažesnė tikimybė susirgti maliarija. Apsidžiaugiau, kai pakilo saulė. Pagriebiau buteliuką vandens ir nupėdinau iki rudųjų Tanos upės žiočių. Ilgiausia upė Kenijoje įsilieja į Indijos vandenyną būtent Kipinio teritorijoje, todėl čia apstu ir žvejų, ir krokodilų.
Morzina buvo jau ten ir laukė, kol susirinks visa jo įgula. Atvykę vyrai šypsojosi, žinodami kad mzungu, baltukas, irgi varys kartu žvejoti. Bežiovaujanti komanda labai iš lėto rinko savo ląstus ir ietis, tvarkė savo rytinius reikalus taip lėtai, kad aš spėjau surasti vienišą krūmą ir sutvarkyti savo.
Iš pradžių buvau didžiulis apkalbų objektas, įvykis, bet įsiterpdavau į įgulos juokelius, primindamas, kad aš čia, viską girdžiu, ir įveldamas juokelį kitą, nuskambindavau valtį juoku. Greitai mano odos spalva buvo užmiršta, buvau užmirštas ir aš.
Užtrukau, todėl parbėgau, ir pačiu laiku – kapitono Morzinos laivas „Wema“ jau buvo stumiamas nuo kranto. Palinkėjau aplinkiniams žvejams sėkmės, įšokau į vidų ir išsiviepiau.
Iš pradžių buvau didžiulis apkalbų objektas, įvykis, bet įsiterpdavau į įgulos juokelius, primindamas, kad aš čia, viską girdžiu, ir įveldamas juokelį kitą, nuskambindavau valtį juoku. Greitai mano odos spalva buvo užmiršta, buvau užmirštas ir aš.
Kai su motoru nusigavome giliau į vandenyną, kai jau nebesimatė kranto, pradėjom pusryčiauti. Viduryje laivo buvo užkurtas lauželis puode ir ant jo užvirtas kitas puodas saldutėlės arbatos. Arbata puikiai nuvydavo sunkiai susikramtantį aštuonkojį į skrandį.
Po pusryčio žvejai pradėjo daryti tai, kas kam svarbiausia: vieni galando savo ietis, kiti lopė ląstus, treti – snūduriavo. Visi vieningai ruošėsi ilgam nardymui, kuris laukė priešakyje.
Vanduo yra žalias. Jis turi būti mėlynas. Blogas vanduo, – Morzina netikėjo, kad šiandien pagaus žuvies.
Aš tupėjau laivo gale, prie kapitono. Jis buvo apsivyniojęs valą aplink savo mažylį pirštelį, kad pajustų, kai barakuda ar tunas stveria blizgę. „Vanduo yra žalias. Jis turi būti mėlynas. Blogas vanduo“, – Morzina netikėjo, kad šiandien pagaus žuvies.
Bet dėl to pernelyg nesijaudino. Svarbiausia jiems buvo aštuonkojai, kuriuos nesunkiai parduodavo už 30 šilingų (apie 0,3 Eur) už kilogramą.
Galiausiai visi iš lėto pradėjo mautis savo nardymo kostiumus, kurie buvo daug kartų lopyti, aptrinti smėlio ir vandens. Bet, nors jų apranga ir įranga nebuvo daug verta, vyrai, kurie ją dėvėjo, buvo. Vienas po vieno jie sukrito į vandenį ir pradingo aštuonkojų karalystėje.
Neilgai trukus kapitonas Morzina ir aš buvome vieninteliai, likę valtyje. Su dar vienu „pliūkšt“ iškrito inkaras, o po dar vieno – kapitonas. Viskas, kas buvo likę valtyje, tai valo ritinėlis, keletas kabliukų, aštuonkojų gabaliukai, likę po pusryčių, ir aš. Tad žūklę pradėjau ir aš.
Po kelių valandų aštrioje pusiaujo saulėje ir daugybės iškritimų už borto į sūrias bangas atsivėsinti, aš buvau pagavęs dvi žuveles. Tai pralinksmino grįžusį be nieko kapitoną ir jis, pagavęs azartą, perėmė mano žvejybos įrankį. Po truputį parplaukė visi narai, o iš paskos jų tęsėsi rašalo dėmės – daugelis ant valo kilpų buvo pasikabinę ne vieną aštuonkojį.
Užvedus motorą valtelė išplaukė susirinkti likusių žvejų. Šiems įsiropštus į vidų buvo pakelta burė ir pradėjome palengva dreifuoti link ten, kur turėjo būti žemė.
Sekite reportažo autoriaus įrašus socialiniame tinkle „Instagram“.
